Prasidedant naujiems mokslo metams neretai susimąstome, kaip turėtume bendrauti su savo atžalomis. Visi tėvai nori, kad jų vaikams puikiai sektųsi mokykloje, tačiau kaip suderinti mokslą, pramogas ir vaikystę? Pokalbis su šeimos psichologe.
„Šeimų universitetas” organizuoja saviugdos užsiėmimus, kurių metu tėvai dalinasi sukaupta patirtimi, kaip tinkamai bendrauti su vaikais ir kaip išvengti nemalonių situacijų kasdieniniame gyvenime. Patarimų, aktualių mokslo metus pradėsiančių vaikų tėvams, klausėme šeimos psichologės Giedrės Gutautės – Klimienės.
– Kiekvienas tėvelis nori, kad jų vaikui puikiai sektųsi mokslai. Kiek tėvai turėtų spausti vaiką?
Labai svarbu, kad vaikas išmoktų mokytis. Į šį procesą reikia įdėti labai daug jautrumo ir supratimo. Kiekvienas vaikas turi priprasti prie tam tikros rutinos – grįžta iš mokyklos, pavalgo, eina ruošti namų darbų. Vaikas turi žinoti, kokia yra jo darbotvarkė. Tėvams labai svarbu suprasti, kad vaikų gyvenime poilsis ir žaidimai yra nemažiau svarbūs kaip ir mokslas.
Pasitaiko daug situacijų, kai tėvai būna tiek susirūpinę savo atžalos mokslo pasiekimais, tiek įsijautę į šį procesą, kad pamiršta patį vaiką, jo jausmus, norus ir interesus. Atrodo, kad jo gyvenime lieka tik pamokų ruošimas. Tad mokslas jūsų atžalai tampa siaubingu baubu. Vaikas tam priešinasi, maištauja, nes jis jaučiasi, kad jo niekas nemato ir nevertina.
– Minėjote, kad visame procese labai svarbu nepamiršti ir vaiko vaikystės, žaidimų. Kiek turi būti „vaikystės” ir pramogų besimokančio vaiko gyvenime?
Labai svarbu, kad visame mokslo ir rutinos įdiegimo procese dalyvautų pats vaikas. Jis turi prisidėti prie tam tikrų taisyklių kūrimo. Kai vaikas pats sprendžia, jis gali prisiimti daugiau atsakomybės už šiuos sprendimus, nes pats prisideda prie taisyklių kūrimo. Vaikas lengviau prisitaiko prie situacijos ir lengviau pripranta prie kasdieninių darbų, kartu jam būna lengviau realizuoti save.
Dažnai tenka susidurti su situacijomis, kai tėvai tiek įsijaučia į „taisyklių kūrėjų” vaidmenį, kad pamiršta vaiką, jo norus ir vaikišką gyvenimą. Nederėtų kurti taisyklių nebendraujant su pačiu vaiku, visuomet reikia palikti laisvės ir jūsų atžalai.
– Kokie turėtų būti vaiko santykiai su klasiokais? Dažnai tėvai bando nuspręsti už vaiką su kuo jam derėtų bendrauti. Kas tokioje situacijoje yra geriausia pačiam vaikui?
Vaikai mokosi kurti santykius. Su bendraamžiais santykius kurti jie pradeda darželyje, vėliau mokykloje. Kartais tai sekasi sunkiau, kartais – lengviau. Negalima sakyti, jog santykiai turi būti kažkokie, kaskart jie susiformuoja daugiau ar mažiau autentiški. Ir čia negali būti didelės kontrolės – „su tuo bendrauk, o su tuo ne”. Tokia kontrolė – blogas sprendimas, iš vaiko vėl atimama galimybė pačiam spręsti ir pajusti tą žmogiškąjį ryšį ir išmokti pačiam atsirinkti.
Svarbu, kad vaikai visuomet galėtų pasikonsultuoti su tėvais, pasitarti dėl įvairių bendravimo situacijų. Būna, kad vaikas nežino, kaip elgtis – draugas gali juo manipuliuoti ir panašiai. Todėl vaikas visada turi turėti ramstį, kas jam galėtų patarti, kaip elgtis, jam tuomet būtų daug lengviau viską suprasti.
Draudimai neleisti bendrauti tikrai nėra sprendimai tokioje situacijoje. Kartu su vaiku pažiūrėkite į įvairias situacijas – kodėl draugas jam tinka ir patinka, arba kodėl vaikui sunku su juo bendrauti.
– Kaip tėvai turėtų elgtis su „sunkiais vaikais”? Ar nėra per daug dramatizuojami vaiko nepaklusnumai ir nedrausmingumas?
Nėra „sunkių vaikų”. Etiketės niekada neduoda nieko gero. Bet svarbiausias dalykas, kad tokių vaikų negalima laikyti „sunkiais”. Kai vaikas gauna tokią etiketę ir tampa visų priešu – jis tampa dar „sunkesniu” vaiku dėl to, nes tai vienintelis būdas jam kovoti už savo teisę būti šioje žemėje.
Prisiminkite, kad pagrindiniai vaiko pamatai yra namai, namų aplinka. Tėvai padeda tą vaiko pamatą, nuo tėvų labai daug kas priklauso. Labai svarbu, kad tėvai sukurtų tinkamą atmosferą namuose, kur vaikas jaustųsi suprastas, priimtas ir saugus. Kurdami teisingą vaiko pamatą tėvai kuria ir tam tikrą vaiko elgesio modelį išorinėje aplinkoje. Jeigu vaikas jaučiasi ramus, palaikomas, priimtas ir gerbiamas – jis natūraliai nekovoja ir toje išorinėje aplinkoje, ir nėra toks piktas, nėra toks prieštaraujantis.
Žinoma, nesėkmės gali būti susijusios su tam tikrais sunkumais kažką išmokti ar susikaupti. Svarbu, kad tėvai į tai reaguotų jautriai, kad jie priimtų vaiko sunkumus ir jo nesmerktų. Tėvai turi džiaugtis kiekvienu mažu vaiko pasiekimu, tai leis vaikui patikėti, kad jis gali būti sėkmingas.
Tėvai dažnai daro klaidą – jie tiki, kad vaikas turi kažką daryti būtent taip, kaip pasakyta, o jeigu nesigauna – tada vaikui atsiranda didelė įtampa, kad jis neatitinka lūkesčių. Vaikas prarandą motyvą siekti tikslų, praranda norą tobulėti.
– Tėvai turėtų ne tik išklausyti, bet ir įsiklausyti?
Tėvai turi daug labiau suprasti vaiką, jo būsenas, jausmus ir emocijas. Tėvai turi būti atrama, patarėjai savo atžalai, nes tada vaikas bus daug labiau pasitikintis savimi.
