Televizorius, kompiuteris ir telefonas – tai geriausias daugelio vaikų laisvalaikio leidimo būdas. Vis dėlto kalbant apie šiuolaikines komunikacijos priemones, vaikams būtina nustatyti tam tikras taisykles.
Visiems tėvams siaubą keliantis vaizdas: išblyškęs sūnus ar dukra iki pat vėlumos sėdi prie kompiuterio, kuriuo žaidžia ar su kažkuo kalbasi. Vaikai per daug nesuka sau galvos, kuo užsiimti ir popietę praleidžia prie televizoriaus.
Paaugliai ilgas valandas spokso muzikinius šou televizijoje, kad kitą dieną mokykloje turėtų apie ką pakalbėti su bendraklasiais… Deja, šis košmaras neretai virsta realybe.
Neatsiejama šių laikų dalis
Tėvai ir motinos jaučiasi sutrikę. Galų gale, laikai pasikeitė ir minėtos komunikacijos priemonės yra neatsiejama šių laikų dalis. Tėvams sunku suprasti šiuolaikinę jaunimo kultūrą. Tuo pat metu jie nenori būti senamadiški, o juo labiau atlikti to zirzlio vaidmenį, kuris savo atžalai draudžia tai, kas kitiems vaikams (kaip spėjama) leidžiama. Toks tėvas ar mama jaunimo akyse neatrodys jaunatvišku ir „kietu”…
Tuo pat metu motinos ir tėvai nutuokia, kad negerai, jeigu jų atžala kiaurą dieną spokso į televizoriaus ar kompiuterio ekraną arba nepaliauja kalbėti telefonu. Taigi, ką daryti?
„Šiandien vaikai palikti vieni su komunikacijos priemonėmis ar komunikacijos galimybėmis, – įsitikinusi psichoterapeutė Tina Wessel. – Jie čia pasimeta”. Nepaisant to, kad jie dažnai už tėvus daug daugiau išmano apie kompiuterių naudojimą ir jo galimybes.
Nei kompiuteris, nei televizorius nėra auklės. Vaikai neturi reguliariai sėdėti prie jų ekranų.
T. Wessel teigia: „Vaikai, kaip ir, beje, suaugusieji, gali prapulti, pavyzdžiui, kompiuteriniuose žaidimuose ar kai kuriuose filmuose”.
Kas byloja, kad ekranų vaikui jau per daug ir jie daro žalą?
Sunerimti reiktų, jeigu vaikas blogai nusiteikęs, nesugalvoja, kuo dar galėtų užsiimti, nuo visų atsiriboja, nerodo jokios iniciatyvos ir nenori niekur eiti.
Svarbu balansas: papildomai sportas arba teatras
Tokiu atveju metas suvokti, kad atėjo laikas reglamentuoti technologijų naudojimą. „Vaikams vieniems to padaryti nepavyks, kaip ir paaugliams”, – įspėja psichoterapeutė.
Žinoma, konkretūs apribojimai priklauso nuo kiekvieno vaiko amžiaus. Tik T. Wessel įspėja iš savo patirties, kad tos normos yra mažesnės, nei tėvams atrodo. Ir gerokai mažesnės, nei vaikas ar paauglys norėtų.
Šiuo atveju raktinis žodis skamba taip – pusiausvyra. Jeigu jūsų atžala nuolat sėdi prie kompiuterio, privalo kasdien mažiausiai dvi valandas sportuoti arba užsiimti kita jį dominančia veikla. Pavyzdžiui, užsirašyti į teatro būrelį. Nuolat priešais ekraną sėdinčiam vaikui būtina skubiai pasiūlyti kitokių laisvalaikio leidimo formų.
Kitokios veiklos turintys paaugliai jaučiasi laimingesni
Gali būti, kad tai virs kova. Psichoterapeutė paaiškina: „Gali tekti keletą valandų klausyti burbančio ir pykstančio vaiko, kuris piktinasi, kad jam uždrausta ilgiau nei valandą spoksoti televizorių ar žaisti kompiuterinius žaidimus. Tada vėliau jam ateis kokia nors idėja. Ji visada ateina”.
Piešti, susitikti su draugais, suorganizuoti futbolo rungtynes ar užsirašyti į krepšinio komandą – galima rasti labai įvairios papildomos veiklos.
Kompiuteriniai žaidimai taip užburia, kad juos žaisdami vaikai nesunkiai praranda laiko nuovoką ir patys save nuvargina. Kad taip nenutiktų, būtina su vaiku aptarti taisykles, kiek jis gali praleisti laiko prie ekranų.
„Pastebimas skirtumas, kai vaikai ar paaugliai užsiima ir kažkokia kitokia veikla, – tvirtina Tina Wessel. – Jie daug linksmesni”.
Tokiu atveju situacijos tikrai nepablogins ir valanda prie televizoriaus ar su telefonu rankose. Priešingai, tikrai yra gerų televizijos laidų, kurios netgi skatina fantaziją, kaip ir yra kompiuterinių žaidimų, iš kurių galima daug ko išmokti. Nepaisant to – arba dėl to – būtini laiko apribojimai.
Ekspertų patarimai
Nei kompiuteris, nei televizorius nėra auklės. Vaikai neturi reguliariai sėdėti prie jų ekranų.
Kompiuteriniai žaidimai taip užburia, kad juos žaisdami vaikai nesunkiai praranda laiko nuovoką ir patys save nuvargina. Kad taip nenutiktų, būtina su vaiku aptarti taisykles, kiek jis gali praleisti laiko prie ekranų.
Vaikams visuomet reikia alternatyvių galimybių: sporto, pomėgių, veiklos su šeima arba žaidimų su draugais. Nuobodulys neturėtu tapti komunikacijos priemonių naudojimo priežastimi.
Visada labai svarbu surasti pusiausvyrą. Pernelyg ilgai (dvi ir daugiau valandų kasdien) televizorių žiūrintys ir dar tiek pat telefone naršantys vaikai gali susidurti su dėmesio sutelkimo problemomis. Todėl būtina aiškiai susitarti, kiek laiko galima sėdėti prie kompiuterio ar televizoriaus.
Svarbiausia, kad televizorius ir kompiuteris netaptų kasdienybe ir prioritetine laisvalaikio veikla.
