Pradinio mokyklinio amžiaus dukrytę auginančio aktoriaus ir „Teatriuko“ įkūrėjo Žilvino Ramanausko mintys apie mokyklą, į kurią lygiai prieš metus jis nuvedė savo pirmagimę Salomėją.
Nuo pat pirmos dienos, kai teatro trupės „Teatriukas” aktorius Žilvinas Ramanauskas į pirmą valstybinės mokyklos klasę išleido savo septynmetę Salomėją ir kiekvieną rytą į ją vedama mergaitė gūždavosi lyg išgąsdintas žvėriukas, o vieną dieną pagrasino nusižudysianti, jei dar kartą bus nuvesta į „tą kalėjimą”, jo galvoje sukosi daug minčių. Keletą jų sudėjo į laišką ir atsiuntė žurnalo TAVO VAIKAS redakcijai.
Toks dvilypis jausmas
Matydamas savo dukrytės nepaprastą būdą suprantu, kad ateityje jai bus nelengva, bet ji gyvens įdomų, turiningą, pilną kūrybos, nepaprastų jausmų gyvenimą.
Nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau jos smalsias akis, supratau, kad bus smagu, vėliau patyriau, kad nebus lengva. Kai pradėjo lankyti darželį, pasijutau bejėgis, nes… negaliu įveikti sistemos ir padėti savo mergaitei spręsti jos ir pasaulio santykių.
Viskas, ką galėjau palikdamas ją darželyje, tai pasakyti, kad myliu, labai pasiilgsiu ir… pabučiuoti. Ilgainiui darželio „svetimi” tapo nebe tokie svetimi, o šiandien, prabėgus daugybei mėnesių mokykloje, su Salomėja jų, tų „svetimų”, jau pasiilgome.
Valstybine mokykla, kurios pirmą klasę lankė dukrytė, nusivylėme visi. Išskyrus jauniausią šeimos narį, Vincuką. Jis vis dar darželinukas ir tiki, kad mokykla yra visiškas gėris.
Ne, mokykla, kurią lanko Salomėja, nėra nė kiek blogesnė už kitas, gal net geresnė, tačiau dabar jau galiu pasakyti tai, ko negalėjau pasakyti, kai pats buvau mokinys.Mokykla yra didžiausias mano gyvenimo nesusipratimas. Visi nuopelnai už asmenybės išugdymą, kurie dažnai automatiškai priskiriami mokyklai, turėtų būti grąžinti nepaklusnumui, nesusitaikymui, kritiniam mąstymui…
Žodis „mokykla” man dažniau asocijuojasi su valgykla, kirpykla, skalbykla nei su skaitykla ar šventykla.
Į pirmuosius Salomėjos mėnesius mokykloje reagavau šiek tiek šalčiau nei mama (esu „paskiepytas” darželio pirmųjų kartų). Vis dėlto su žmona dairomės alternatyvų, svarstome, abejojame, skaičiuojame. Taip, skaičiuojame, nes dauguma alternatyvų yra mokamos.
Noriu visų paklausti: iš kur ateina žinios? Iš mokyklos? Knygų? Mokytojų? Juk ne. Žinios ateina iš Jausmo! Jausmas yra pagrindinis dalykas, kurio neturėtų sulaužyti, sugriauti, nukirpti ar išskalbti mokykla.
Žinios atplaukia jausmų upe, ir kuo ta upė platesnė, sraunesnė, tuo greičiau ir daugiau žinių ji atplukdys. Kodėl yra pasaulio pažinimo, o nėra pasaulio pajautimo pamokos?
P.S. nuo redakcijos
Po to, kai šis laiškas buvo publikuotas žurnale TAVO VAIKAS, pasidomėjome istorijos tęsiniu. Kaip mums sakė Žilvinas, iš valstybinės mokyklos po pusmečio jie vis dėlto pervedė dukrytę į privačią mokyklą ir dabar džiaugiasi jos gera emocine būkle. Pavasarį tris mėnesius lankiusi naująją mokyklą, ji grįždavo namo daug geriau nusiteikusi, jos kalboje ėmė atsirasti pasakymų “Aš jaučiuosi…” Pasak tėvų, tai ženklas, kad šioje mokykloje kreipiamas dėmesys ne tik į akademines žinias, bet ir daug dėmesio skiriama vaiko emocinei sveikatai. Neseniai mergaitė sutiko pažįstamus, kurie pasiteiravo, kaip ji jaučiasi naujoje mokykloje. „Kaip karalienė“, – atsakė ji. O paklausta, kaip anksčiau jautėsi valstybinėje mokykloje, atsakė: „Kaip sukiužusi sena višta“.
