Pirmoką sūnų auginanti mama klausia specialistės patarimo, kaip motyvuoti vaiką mokytis. Mamai atrodo, kad sūnus visiškai neklauso jos ir nedaro, ko prašomas.
Mamos klausimas:
„Mano sūnui 7 metai ir jis pirmokas. Nesusikalbu su juo visiškai, neklauso ir nedaro, ko prašau. Eina į mokyklą prie namų, klasėje yra pusė maždaug pažįstamų vaikų iš darželio. Problema ta, kad jis visai nenori mokytis – neruošia namų darbų, burba, mokytoja sako, kad klasėje irgi neatidus. Paklaustas, kodėl taip, sako „man neįdomu”. Aš suprantu, kad ne viskas įdomu mokytis, bet juk reikia, ar ne? Juk pradinėse klasėse pamatai klojami, jei nesimokysi, tai ir būsi po to dvejetukininkas visą laiką. Aš pamenu save, buvau kruopšti ir dariau viską, ką reikia. Toks jausmas, kad šiuolaikiniams vaikams viskas vienodai, ar tu rėksi, ar gražiai kalbėsi. Motyvacijos mokytis neturi nuo pirmos klasės. Tai ar čia normalu? Sakiau, kad korepetitorių nesamdysiu savo vaikams, bet gal reiks pakeisti nuomonę, nes visur atsilieka. Ir jokių pastangų nerodo. Kas čia per vaikai tokie ir kaip jiems įdiegti tą motyvaciją mokytis?“
Atsako psichologė Simona Stapulionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Dėkoju, kad pasidalinote savo nerimu ir Jums kylančiais klausimais. Suprantu, kad drauge su pirmoku sūnumi ir jūs patiriate įtampos kupiną laikotarpį, tačiau nepamirškite, kad jūsų sūnus vis dar išgyvena adaptacijos periodą.
Šiuolaikinei vaikų kartai reikia iššūkių, pastovaus ir greito grįžtamojo ryšio bei apdovanojimų (nebūtinai materialių). Keičiasi ir vaikų mokymosi ypatumai, o taip pat ir jų motyvavimas mokytis. Vienas vaikas gali atlikti užduotį todėl, kad jam tai įdomu, kitas – kad gautų tėvų ar mokytojo paskatinimą, dar vienas – kad žinių galbūt prireiks ateityje, o ketvirtas – kad geras įvertinimas jam pačiam įrodo savo gebėjimus. Puikius įvertinimus gauna tie motyvuoti mokiniai, kuriems reikšmingos ne tik įgytos žinios, bet ir pats mokymosi procesas, taip pat draugų požiūris į juos, tėvų, mokytojų įvertinimas. Motyvacija didėja, kai sužadinamas vaiko smalsumas, domėjimasis. Dar geriau, jei vaikui pasakoma, kur ir kaip bus galima taikyti įgytas žinias. Itin svarbus ir mokinio tikėjimas savo sėkme – ar jis gali visa tai atlikti.
Pripažinkime, jog vaiko požiūrį į mokyklą suformuoja šeima. Paprastai septynmetis, ruošdamasis į mokyklą, nori mokytis. Jis žino, kad mokykloje daug ko išmoks ir sužinos. Juk mokykla ir reiškia tą vietą, kurioje mokoma, todėl joje laukiami visi. Labai svarbu negąsdinti vaiko mokykla ar mokytoju, pvz., „mokykloje tave išauklės”, „nesimokysi, paliks kartoti kurso dar metus”, nes panašios frazės sumažina vaiko norą eiti į mokyklą ar net sukelia mokyklos baimę. Normalu, kad adaptacijos metu (nuo 1-3 mėn., kartais ir iki 5 mėn.), pirmokėlis mokykloje būna sutrikęs, išsigandęs, neatidus ir nelabai gali paaiškinti, kas su juo vyksta. Namuose jis turi atgauti emocinę pusiausvyrą, nusiraminti, atsipalaiduoti.
Vertinga būtų tėveliams suvokti, kad ne tik pirmieji mokslo metai yra svarbūs vaiko ateičiai, bet ypač svarbi yra ši diena. Būtent šiandien, o ne rytoj svarbu ištiesti pagalbos ranką savo vaikui, nes daug lengvesnė adaptacija mokykloje, kai šeima padeda vaikui įveikti kylančius iššūkius.
Visų pirma, labai svarbu priimti vaiką tokį, koks jis yra. Neretai pasitaiko, jog tėveliai turi nerealių lūkesčių, o vaikas jaučia, kad tų lūkesčių negali išpildyti. Tad įsidėmėkime, mieli tėveliai, kad ir kokią patirtį esame turėję mokydamiesi mokykloje, tai yra tik mūsų patirtis, visai kitokius išgyvenimus patiria mūsų vaikas, o ir gebėjimai gali labai skirtis. Jei vaikui mokykloje nesiseka, jis gali iš viso nebesistengti mokytis, nes tiesiog nebetiki, kad jam pavyks. Tokiu atveju būtinas nuolatinis vaiko drąsinimas namuose ir mokykloje.
Panašu, kad jūsų sūnus yra gana stipriai savimi nusivylęs, netekęs vidinių resursų. Norėdami sužadinti ir išlaikyti vaiko motyvaciją pažinti, sužinoti, išmokti, turite nuolat pastebėti, pasidžiaugti tuo, ką vaikas jau išmoko (nors ir mažais žingsneliais). Vaiko motyvacija mokytis, domėtis labai greitai dingsta, jei jis nuolat girdi kritiką, nepasitenkinimą jo rezultatais. Gali būti, kad jūsų sūnus per pamokas nesusikaupia, nes galvoje vis kirba: „Ką daryti, kad tik vėl nesuklysčiau?”, „Kaip atlikti užduotį, kad mama ir mokytoja mane pagirtų, pasidžiaugtų manimi?” Akcentuokite vaiko stipriąsias sritis, jo galias, o ne tai, kas jam nesiseka. Stenkitės savo sūnų sudominti namų darbais, parodykite, kad tikite juo. Kasdien prieš namų darbus vis kitoje vietoje priklijuokite lapuką su padrąsinančia mintimi, kurią perskaitys jis pats, ar paprašys šeimos narių: „Net neabejoju, kad tau pavyks”; „Tu šitai paprastai padarai gerai. Sėkmės Tau!”; „Aš didžiuojuosi tavimi, sūnau!”; „Aš matau, kaip tu kasdien tobulėji, keitiesi. Man smagu dėl to”.
Vaikas netenka vidinės stiprybės ir tikėjimo savimi, kuomet jį nuolat lydi kritika, perdėti reikalavimai, neatitinkantys vaiko gebėjimų, dažnas jo veiklos kontroliavimas. Natūralu, jog šiems vaikams „niekas nebeįdomu”, „nieko nenori”, nes žino, kad visa tai jam niekada nepavyks. Atsisakydamas vaikas stengiasi išsaugoti savivertę, kad dar sykį nepatirtų nesėkmės. Kad neišgirstų panašių frazių: „Tu nevykėlis, tu žioplys!”.
Stenkitės kartais apsimesdama, jog nematote vaiko, kitam šeimos nariui pasakyti kažką gražaus apie vaiką – tai irgi stiprina vaiko savivertę. Pvz.: „Man patinka, kaip jis dirba ir stengiasi”; „Kaip jis rūpestingai prižiūri savo gyvūnėlį.”; „Kaip smagu, kad jis toks mandagus”. Sutelkite dėmesį į vaiko stipriąsias savybes ir kasdieninėse veiklose padėkite jam patirti nors ir mažytes sėkmes.
Klaidinga barti vaiką už patirtas nesėkmes. Tikslingiau sakyti: „Puiku, atlikai visas užduotis, tačiau yra keletas klaidelių. Eik paieškoti, kur palikai jas.” Pasidalinkite ir jūs savo šiandienos patirtimi, kiek kartų susidūrėte su nesėkme, norėdama išmokti naujų dalykų. Aiškinkite, jog norint išmokti, būtina treniruotis. Padėkite sau ir vaikui sakydami: „Man nepasisekė, bet stengsiuosi, kol parašysiu”. Ir būtent palaikymo dėka į mokyklą sūnus ateis su sėkminga patirtimi: „Vis nesisekė, nesigavo, bet dirbau, stengiausi ir pagaliau pavyko”. Priminkite vaikui, kaip jis mokėsi važiuoti dviračiu ar riedučiais ir jam galiausiai pasisekė.Stenkitės į mokyklą vaiką išleisti jį pastiprinę, palinkėdami tiesiog geros dienos, be jokių reikalavimų, o grįžus iš mokyklos, pasiteirauti: „Kas geresnio nutiko šiandien tavo gyvenime?”. Jei vaikas pasakys, kad tai pati niūriausia, nesėkmingiausia diena, tėvų užduotis – prisiminti tą dieną kažką malonaus ar kartu pasikrauti teigiamų emocijų, pvz., pažaisti su visa šeima stalo žaidimą ar paplanuoti, ką galėtumėte nuveikti linksmo šį savaitgalį. Užbaikite sūnaus dieną bent mažyte sėkme.
Neignoruokite kūniško kontakto – apkabinkite savo vaiką, patapšnokite per petį, o kalbantis su juo stenkitės, kad jūsų akys būtų tame pačiame lygyje (prisėskite šalia jo, pritūpkite), atidžiai išklausykite jį ir neskubėkite daryti savo išvadų. Jei esate pavargusi, prastos nuotaikos, sąžiningai ir pasakykite, kad su vaiku pasikalbėsite vėliau.
Stiprybės ir tikėjimo savo vaiku!
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
