Apie intymumą, seksualumą, lytiškumą, vaikus ir suaugusius, gyvenimą šeimoje, nepatogius klausimus ir sąmoningumą kalbuosi su Rasa Ragauskaite-Driukiene – ikimokyklinės Valdorfo pedagogikos konsultante, trijų sūnų mama, “Tėvų mokyklos” lektore.
Pradėkim nuo to, kaip kalbėti su vaikais lytiškumo klausimais ir kuo gali baigtis temos ignoravimas ar draudimai? Kodėl ši tema apskritai jautri suaugusiems žmonėms?
Kaip kalbėti, priklauso nuo vaiko amžiaus – iki septynerių vaikai žinias organiškiausiai priima pasakojant vaizdiniais. Taip vaikas susikuria jam pačiam suprantamą, priimtiną ir emociškai teigiamą pasaulio vaizdą. Kartais, kai vaikai paklausia kokio esminio klausimo – pavyzdžiui, kaip jie gimė – labai rekomenduoju padaryti pauzę. Per ją vaikas dažnai randa sau priimtiną atsakymą, o jūs turite galimybę pagalvoti apie tai, ko iš tikro klausia vaikas. Mes per daug dažnai skubam paaiškinti ir aiškiname tarsi sau, nepabandę pajusti vaiko realybės.
Vaiko ir suaugusiojo pasaulio vaizdas labai skiriasi – prisiminkite savo vaikystę.
Prieš mokyklą vaikui yra svarbios juslės ir per jas patiriami pojūčiai – tačiau kalbėti apie tokių vaikų seksualumą nėra jokio pagrindo, pastarasis dar giliai miega. Netgi masturbacija, kai vaikai, tyrinėdami savo kūną, atranda jautriąsias jo vietas, nėra seksualumas. Ir kartu ji tikrai – nieko baisaus. Ignoravimas ar net baudimas yra susiję su tuo, kad, matydami kitus susijaudinusius žmones, visi mes patys persiimame šia būsena. Pasąmoningai.
Galvojant Id ir super Ego šviesoje– matydamas šalia susijaudinusį vaiką tu susijaudini, tačiau supranti situaciją ir negali šiai būsenai atsiduoti. Suaugę dažnai dėl to sutrinka. Tada ir kyla baimė, o iš jos– noras uždrausti arba nepastebėti. Tačiau, jei nenorime savo vaikų sužaloti, taip elgtis nederėtų.
Masturbacija nieko blogo nesukelia, tai būdas nusiraminti, intensyviai išgyventi save patį. Vienintelė išimtis – jeigu vaikas išsiugdo priklausomybę, nuolat ir visur tai daro. Vaikams tai yra būdas pasiekti iškrovą – tėvai galėtų parodyti, kaip tai padaryti kitaip. Pavyzdžiui, jie gali judriai žaisti kartu su savo vaikais. Tarkim, berniukai mėgsta ristynes, grumtynes –panašiai kaip maži žvėriukai. Vaikams galima sudaryti sąlygas žaisti su gamtos elementais – pavyzdžiui, vandeniu, žeme. Tai dar vienas iš daugybės būdų trokštamą pasiekti pasitenkinimą . Taip pat svarbu nepamiršti paprasto, nuoširdaus bendravimo – tarkim, jei vaikas yra linkęs masturbuotis prieš miegą, jam galima vietoj to pasiūlyti intymumą. Tai – jokiu būdu ne seksualumas. Gal pagulėti kartu, gal pakasyti nugarytę – kad vaikas taip galėtų atsipalaiduoti kitu būdu. Itin aktyviems galbūt tiktų prieš miegą išeiti pažaisti į kiemą ar kartu pasivaikščioti. Taip vaikas patiria iškrovą, maloniai pavargsta, atsipalaiduoja – masturbuoti tampa nebeaktualu.
Masturbacija gali tapti socialine problema, jei, tarkim, tai vaikas daro darželyje. Jam galima patarti, kad tai daryti galima, bet kai niekas nemato. Svarbu, kad vaikas nebūtų gėdinamas, baudžiamas.
Toks patarimas gali praversti, kai vaikas ima atvirai save tyrinėti viešumoje.
Jokių abejonių ar klausimų nekelia tai, kur mes tuštinamės ar šlapinamės, vaikai tai išmoksta intuityviai. Viskas, kas intymu, atliekama ne prie pašalinių – tai galioja ir masturbacijai. Vaikui reikėtų pasakyti, kur ir kaip tai daryti yra priimtina. Gal kai esi namie, ar miegamajame, ar tiesiog vienas. Nurodymas į privatumą jokiu būdu neturėtų tapti būdu uždrausti. Labai svarbu vaikui perduoti žinią, kad tai leistina, tik turi sąlygas.
Jei vaikas tai daro prie žmonių, jį galima pasiimti ant kelių, apkabinti, paglostyti galvą ar, tarkim, pakasyti nugarytę. Svarbu jam parodyti, kad suaugęs supranta, kas vyksta.
Ar vaikui svarbu tai įvardinti žodžiais?
Jie puikiai gali suprasti ne tik žodžius, nuovokesni vaikai labai gerai gali nuskaityti ir suaugusiojo gestus, žvilgsnius ar intenciją. Geriau nei žodį vaikas nuskaito suaugusių reakciją – jei tėvai dėl vaiko veiksmų įsitempia ar kažko vengia, vaikas tai jaučia. Kodėl vaikai dažnai negirdi, kai juos kviečia suaugę? Nes jie supranta, kad suaugusių kalbos dažnai nėra tai, ką jie išties daro ir galvoja, jos nėra svarbios. Todėl labai svarbu reflektuoti savo reakcijas, jausmus ir žodžius.
Kaip ir lytiniams organams pavadinti kiekviena šeima turi savo žodžius, taip galima būtų įvardinti ir masturbaciją.
Žodžiai – man trūksta tokių, kurie nebūtų medicininiai terminai, keiksmažodžiai ar infantilizuoti gyvūnėliai lyties organams apibūdinti.
Man atrodo, tai kultūrinis dalykas. Ir kiekviena šeima turi savo atsakymus – gal vienose gaidelis bus juokingas ir suprantamas žodis, o kitos norės nuo mažens sakyti, kad tai yra varpa. Nemanau, kad turėtų būti bendri atsakymai. Svarbu natūralumas – kad neakcentuotų vienos ar kitos kūno dalies. Nes vaikui visas jo kūnas, įskaitant ir genitalijas, yra lygiai vienodai toks pat svarbus. Tik tiek, kad yra vaikų, kurie supranta, kad liesdami tam tikras vietas, gali patirti malonių išgyvenimų, išsikrauti. Nes mūsų visų gyvenimas ir susideda iš įkrovos ir iškrovos. Ir kiekvienas iš mūsų sveikiau ar labiau liguistai moka su tuo susitvarkyti.
O kai tiria save keliese? Žaidžia daktarus? Kiek reikėtų kištis tėvams ir kaip reaguoti?
Tėvų reakcija čia yra labai svarbi. Paprastai daktarų žaidimai prasideda apie ketvirtus penktus metus, jie susiję su psichoseksualine raida. Jei iki trejų vaikas daugiau mažiau tyrinėja savo kūną – gal randa erogenines zonas, gal ir ne, vėliau jis jau išmoksta sulaikyti šlapimą ir pats tuštintis, dažnai tuo labai didžiuojasi. (Tuo metu atsiranda labai daug juokelių apie užpakalius, kakojimus ir panašias temas). Tada jis lyg iš naujo atranda tas vietas, jos vėl tampa įdomios. Ir kadangi savo kūną vaikas jau būna pažinęs, jam pasidaro įdomu kitų žmonių genitalijos, dažnai ypač priešingos lyties. O kaip gi pas kitus? Ypač, jei priešingos lyties vaikas neturėjo galimybės pamatyti – dažnai tada atradimai būna labai įspūdingi. Tačiau tai yra tik pažintinio poreikio patenkinimas – jokiu būdu ne seksualinio. Kodėl vaikai žaidžia būtent daktarus? Nes gydytojai turi teisę apžiūrėti, liesti kito žmogaus kūną.
O su vaikščiojimu namie nuogiems prie vaikų? Kaip pajusti, kada jau to nebereikėtų daryti?
Kita vaiko psichoseksualinio vystymosi fazė – apie šeštus septintus metus. Vaikas ima save vis labiau suprasti kaip atskirą sociumo dalį, taip pat vis dažniau ima išgyventi gėdą. Tuomet jau nori eiti į tualetą vienas, vengia prie kitų apsinuoginti. Jis yra kelyje iš vaikystės, ima suprasti, kad kūnas ir jo procesai yra jo, kad tai yra intymu. Nuo septynerių iki devynerių, Froido tai vadinama latentine faze, kai lytiškumas miega, ypač ryškiai atsiskiria lytys – berniukai ir mergaitės labai aiškiai atsiskiria, nenori turėti jokio ryšio su kita lytimi. Vieni kitiems tampa patys kvailiausi… Jei vaikas ima eidamas į tualetą ne tik užsidaryti, bet ir užsirakinti, ateina laikas, kai reikia pradėti gerbti jo erdvę. Paprastai vaikai akivaizdžiai patys parodo – baigiasi maudynės su broliais ir sesėm, mamos pagalbos prausiantis irgi jau nebereikia. Daug kas priklauso nuo šeimos tradicijų – šioje srityje daug taip pat reiškia kultūra. Tai, kas priimtina Afrikos gyventojams, mums gali atrodyti, kaip šokiruojantys faktai. Ir atvirkščiai. Šeimos, besilankančios nudistų pliažuose, gali šokiruoti pažįstamus taip, kaip nudistus šokiruoja lankymasis pirtyje su maudymosi kostiumėliais.
Iki septynerių metų vaikas turėtų aiškiai įsisąmoninti, kad jo kūnas priklauso tik jam – ne mamai, ne tėčiui, tik jam pačiam. Vaikas turi labai tvirtai žinoti, kad gali pasakyti – neliesk, nebučiuok, neimk. Pavojus čia labai subtilus, nes vaikai puikiai jaučia, kas patinka suaugusiems. O suaugę kartais liečia vaikus norėdami patys patenkinti savo intymumo trūkumą (tai tikrai ne seksualinis išnaudojimas). Dažnai vaikai tada parodo savo ribas. Suaugusiam čia vėl yra jo reflektyvumo klausimas – ar jis nori patenkinti savo poreikius, ar vaiko. Duoti vaikui savo meilę ar gauti ją iš jo?
Vaikai iki mokyklos mokosi mėgdžiodami. Ką dar jie gali nusižiūrėti iš aplinkos?
Vaikai apie kūno ribas mokosi ir patirdami suaugusiojo ribas. Mamos ir tėčiai irgi gali parodyti ir pasakyti, kad jų kūnai yra jų, ir vaikai nebeturėtų liesti, jei mamai ar tėčiui tai nepriimtina.
Labai daug vaikai pamato per televiziją ir reklamas – net ir vaikiškuose žurnaliukuose mergaitės, moterys ir lėlės būna apsitaisiusios seksualiai, filmų scenose suaugę bučiuojasi atvirai – tai irgi yra vaikų patirtis. Vaikų libido ar juslingumas, nors ir neprabudęs, vis tiek yra – ir matydami tokias scenas vaikai susijaudina. Vienintelis jiems žinomas iškrovos būdas yra žaidimas. Būna, kartais, atėję į darželį, tokie vaikai bando pasiguldyti draugą ant žemės ar bučiuotis išsižioję. Kiek vaiką reikia įsileisti į savo miegamąjį? Jei nematome, ką jie žiūri, įsileisti į suaugusiųjų erdvę galime labai greitai. Per stiprūs vaizdai ne laiku gali stipriai traumuoti – vaike per anksti pažadinama milžiniška jėga, kurią visai neaišku, kaip perdirbti, priimti, padaryti sava.
Kai mama žiūri į veidrodį ir apie save gali pasakyti tik neigiamus dalykus. Kokios mes būnam? – Storos, raukšlėtos, minkštos – moterys paprastai moka rasti stiprių žodžių – ką tai daro dukroms?
Tai apskritai požiūrio į moterystę mūsų laikais klausimas: jei moteris yra kažkada traumuota ir jaučiasi, kad graži ji būtų tik įvykdžiusi kažkokius iš išorės kylančius reikalavimus – ar pasportavusi, ar nevalgiusi, ar kitaip apsirengusi – akcentuojamas tik fizinis grožis. Ar vidinis grožis nėra svarbesnis? Žinoma, išorėje jis irgi turi reikštis, bet pagrindinis yra būtent jis. Moterystė, vyriškumas, mirtis – šiuolaikinėje visuomenėje šios temos labai iškreiptos.
Anksčiau buvo ritualai, tam tikros iniciacijos, perėjimai iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Tarkim, prieš prasidedant menstruacijoms, mergaitės kaime susirinkdavo grupėmis, pasiruošdavo kitokiam gyvenimui. Dabar tėra informacija apie tai, kaip turi atrodyti ir kur pritapti, o menstruacijas galima beveik išnaikinti kontraceptinėmis piliulėmis.
Man atrodo, kad mamos, norėdamos padėti savo dukroms augti visapusiškai sveikoms, galėtų ieškoti savo asmeninio moteriškumo. Net jei kuriai atrodo, kad ji yra bjauri ir niekam tikusi, galima savęs paklausti, ką norėtųsi keisti. Manau, kad būdų ir metodų šiais laikais yra.
Ko bepaklausi, visada atsisuki į save. Man dar kelia klausimą aukštakulniai, dviejų dalių maudymosi kostiumėliai, nagų lakas – akivaizdžiai su išoriniu patrauklumu kitai lyčiai susiję atributai, pritaikyti mažoms mergaitėms.
Tai yra verslas. Yra moterys, kurios moteriškumą mato tik per išorinį grožį. Joms vaikai paprastai yra savęs pratęsimas, jis turi būti šalia toks pat gražus. Tada visa pramonė yra pasiruošusi padėti.
Gerai tai, kad, kai esi suaugęs, gali suprasti savo tikrus poreikius, pažinti save, ir situaciją keisti.
Praktiškai visa pramonė vaikams yra skirta tėvams – kirpyklos, gimtadieniai, žaislai, knygos, kaip auginti vaikus ir vaikams. Pasiūla yra beprotiška. Vaikams iš tikrųjų reikia labai nedaug, bet labai kokybiško. Kokybė yra tai, kas užpildyta jumis. Kai suaugęs žino, kodėl ir ką daro. Kad būtų gera būti su savo vaiku, kartais išties reikia daug padirbėti su savimi.
Prieš kokių penkiasdešimt metų mamos turėjo intuityvų žinojimą, kaip auginti vaikus. Jie ateidavo į šeimą ir visai nepakeisdavo jos ritmo, matydavo buitį, augdavo. Dabar, kai vaikas ateina į šeimą, ji pasikeičia totaliai. Kodėl mes, gavę vaiką, nebežinom, ką daryti? Žmogus vystosi, instinktai traukiasi. Į instinktų vietą ateina sąmoningumas. Dabar reikia elgtis sąmoningai: suprasti, ko vaikui reikia, kaip nori jį auginti, kaip nori jį rengti. Iš to, kad vaikui sąmoningai skiriame dėmesio, mūsų vaikai irgi mokosi. Pasiūla mus užgriūna, ir tada reikia pauzės, kad galėtume sąmoningai pasirinkti patenkinti savo vidinius poreikius, o ne padiktuotus iš išorės. Aš asmeniškai manau, kad reikia tėvams skleisti žinią apie sąmoningumą. Ir tada gyvenimas vėl pasidaro labai paprastas. Kelias, pereitas pro išprotėjimą nuo pasiūlymų, vėl atveda į savo širdį. Daug mamų ir sako, kad vaikai yra jų mokytojai.
Mano dukra yra žaisdama į batus įsikišusi ką tuo metu rado po ranka ir stypčiojo kelias valandas kaip su aukštakulniais. Aš pati tokius batus aunuosi gal penkis kartus per metus. Kas tai?
Tai yra puiku. Nereiškia, kad jai reikia batų – tai tik rodo, kad jai patinka jos mama. Ir gal tuo metu ji neturi medžiagos, kad parodytų visą kostiumą, bet savo mintyse ji greičiausiai ir suknelę apsivilkusi ypatingą. Taip žaisdami vaikai išreiškia savo susižavėjimą mama ir tuo, kaip ji buvo pasipuošusi.
Iki kokio amžiaus vaikams yra svarbu tapatintis su mama?
Tai, kad mama pasidaro neideali, vaikai pamato apie devintus metus. Tada jie pradeda pastebėti gal apgamus, gal plaukuotumus – nes iki tol mama yra pati gražiausia, nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodo, nes jie mato žmogų.
Vaikai savo identiteto ima ieškoti gal apie keturioliktus metus. Tuomet, kai tėvai pasidaro neįdomūs, nieko nesuprantantys. Reiškia, kad vaikas pradėjo ieškoti savo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos. Kartais antipatija tėvams reikalinga tam, kad vaikas galėtų palikti savo lizdą, o ne dėl to, kad nėra meilės. Kaip tai išgyventi tėvams – kitas klausimas. Tėvai dažnai tai priima kaip tiesą. Gal lengviau priimti etapą, suprantant, kad dabar tavo tokia misija? Ir jūsų santykiai yra tokie geri, kad vaikas gali pasakyti – mama nieko nesupranta ar yra negraži.
Po šio atmetimo etapo, jei abi pusės atlaiko, jei suaugę sugeba priimti vaikų antipatiją, nepradėti žaisti paauglystės žaidimų, suprasti, kad vaikui tai yra labai reikalinga, jie gali likti draugais.
Grįžtant prie iniciacijų – kaip berniukams apie tai reikėtų kalbėti?
Berniukų iniciacijos paprastai yra per egzistencinio išgyvenimo patyrimą. Mergaitėms – apie jos moteriškumą, pasiruošimą būti apvalkalu, būti mama, gerbti tai, ką turi ir galėsi padovanoti kitam. Berniukams svarbu patirti savo pačių jėgą, kuri gali apsaugoti ir atnešti pasauliui naudos. Labai svarbu veikti kartu su tėčiais, su vyrais, kurie gali pasirūpinti. Svarbu patirti, kad žmogus ( jo tėtis, tai reiškia ir jis pats) gali išgyventi naudodamas tik savo kūno galias, sumanumą, išmintį. Išvažiavus savaitei į mišką tik su kirviu ir degtukais, patyrimas yra labai stiprus ir tikrus santykius tai labai sustiprina. Patyrimas „aš galiu”.
Vyrai bendrauja kitaip, mažiau verbaliai – ką nors kartu darydami, važiuodami, taisydami, žvejodami. Ir su paaugliais taip pat. Negali jo pasiimti, pasisodinti prie stalo ir sakyti, kad dabar mes pasikalbėsime apie seksą. Jis gali toli toli pasiųsti. Su paaugliu reikėtų kalbėtis kažką veikiant, lyg tarp kitko. Paprastai tokiose situacijose jie ir mielai klausia, ir papasakoja.
Ar su vaiku reikia savo iniciatyva kalbėti apie seksą?
Iki mokyklos, jei vaikas nėra tiesiogiai susidūręs – tarkim, aptikęs savo tėvų ar matęs pornografijos – manau, nebūtina. Paprastai vaikai, klausdami, iš kur jie atsirado, turi galvoje žmogaus kilmę. Tikrai ne seksą, spermatozoidus ar kiaušialąstes. Jei tėvų pasaulėžiūra ne materialistinė, galima sakyti, kad vaikas atėjo, tarkim, iš dangaus.
Pirmoje antroje klasėje sekso tema dažnai pasklinda klasėse. Dažna pirma vaikų reakcija yra pasišlykštėjimas. Svarbiausia jiems yra užtikrinti, kad jei jie nenorės, galės to nedaryti. Kita vaikus sukrečianti mintis – kad tai daro jų tėvai. Kalbėti reikėtų labai jaučiant vaiką. Aš esu linkusi akcentuoti pagarbą ir meilę.
Paauglystė – ypatingas laikas, kai žmonės pradeda galėti teikti gyvybę kitam. Kai vaikams prasideda lytinė branda, jiems dažnai yra šokas. Tas besikeičiantis kūnas, hormonai. Reikia jautriai stebėti, kaip vaikas tuo metu jaučiasi. Tada labai svarbus yra meilės švietimas – apie pagarbą, sugebėjimą užmegzti ryšius, gebėjimą pasakyti taip ir ne.
Ar neverta užbėgti už akių klasiokams?
Nežinau. Negaliu pasakyti nei ne, jokiu būdu nekalbėkit, nei – viską aiškinkit. Vis tiek nuėję į mokyklą vaikai išgirs kitų vaikų kalbas, kurios niekada nebus švelnios. Jei vaikas parduotuvėje garsiai paklausia mamą ko nors šokiruojančio, tai reiškia, kad šioje temoje jis dar visai miegantis. Jam galima pasakyti, kad apie tai pasikalbėsim namuose. O jei jis labai smalsauja, klausia, ką tiksliai mama su tėčiu veikia miegamajame, galima atsakyti, kad žmonės apie tai nekalba, kad tai – intymu, dviejų žmonių paslaptis. Svarbus yra žinojimas, kad kūnas yra tavo nuosavybė, kad niekas neturi teisės liestis, jei tu nenori.
Svarbu neužmiršti, kad psichoseksualinė raida – tai labiau vidinis procesas, kuriam didelę įtaką daro išoriniai faktoriai. O ypač mes, tėvai. Tai, kaip vaikas mokės mylėti save ir kitus, mylėtis, auginti savo vaikus, didele dalimi priklauso nuo mūsų. Nes pagrindas padedamas pirmajame gyvenimo septynmetyje.
