Mano mažylei šiuo metu 10 mėnesių, ir ji vis dar valgo mamos pieną. Deja, pradžia, kaip ir daugeliui jaunų mamų, nebuvo tokia tobula.
Gimdymas truko apie 18 valandų.
Tad po daugiau nei paros nemigos lengviau atsipūčiau, kai man ant krūtinės paguldė dukrytę. Deja, gimdykloje niekas net nesiruošė glausti jos prie krūties, tuo metu net nesugalvojau paklausti, kodėl. Į palatą mane išvežė vieną, vyras palydėjo, o dukrą išnešė tyrimams, nes nesutapo kraujo grupė ir grėsė gelta.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Rugsėjo antrąją ne visi tėvai galės lydėti vaikus į mokyklą
Paskaičiuokime, kiek jums kainuos auginti šuniuką
Vaikutį atnešė daugiau nei po 2 val. ir priglaudė prie krūties.
Po pusvalandžio atėjo ir išnešė vaiką. Pirmą parą maitinimas taip ir vyko: atneša, „įdeda spenelį” ir išeina, po pusvalandžio ateina pasiimti vaiko. Pirmas kelias paras pienelio gausiai nebuvo, bet kol prie krūties dukra, tol džiaugiausi. Deja, pamainos keičiasi…
Šeštadienio naktį (aš pagimdžiau penktadienį dieną) budėjo piktoji sesutė, kuri vis niurnėjo, kad jai vienai labai daug darbo, nes ką tik viena pagimdė, ir jai reikia mažylį apiplaut, ir dar man kūdikį „nešiot”…
Sako, nusitrauk pieno ir aš naktį sumaitinsiu.
Jai gal tai ir buvo paprastas dalykas, deja, ne man… Nei mokėjau, nei žinojau, kaip tai daryti rankomis. Pamenu, bandau traukti, nieko nesigauna, ašaros rieda kaip pupos, nes netaisyklingai suėmus ir skauda, ir pikta, kad nesugebu atlikti elementaraus veiksmo. Tada man pareiškė, kad nieko tokio, naktį duos mišinuko.
Sakau, tai jūs mane pakelkit, aš jau ateisiu pati į palatą, kur mažutė „po lempom”. Nors mąsčiau, kaip tai turėtų atrodyti, nes per gimdymą kirpo, siuvo, bet dėl savo vaiko viską norėjosi padaryt.
Kai ryte pasikeitus pamainai man atnešė dukrą kita slaugytoja, ji paklausė, kodėl maitino mažytę mišinuku, ar aš pieno neturiu? Labai pykau, bet padaryti neturėjau ką.
Kitas dienas, atrodo, viskas klostėsi gerai, tačiau vienos krūties spenelį skaudėjo vis labiau. Vyras pripirko tepalų, kompresų, deja, niekas negelbėjo. Grįžom namo, ir viskas tik blogiau. Skambinu gydytojai, sakau ką daryti, o ji man: „mamos pienas – geriausias vaistas”. Bandžiau prašyti kitų mamų pagalbos, deja, niekas nepadėjo.
Užsispyrimas žindyti buvo didelis.
Kenčiau, kol po 1,5 mėn. ryžausi panaudoti antspenius. Pamenu, užsidedu, mažylė apžiojo, galvoju, kaip gerai, neskauda. Bet viskas tuo ir baigėsi, daugiau su antspeniais mažoji dama nesiruošė žįsti. Išbandžiau ir pientraukį, bet jis negelbėjo…
Taip kankinausi daugiau nei du mėnesius, tepdama vis kitokius tepalus. Kol kažkokiu stebuklingu būdu, nes kitaip nežinau kaip pavadinti, viskas susitvarkė ir užgijo. Tada supratau, kad nelaimės po vieną nevaikšto. Ištino krūtis, sukilo temperatūra. Bandžiau dėti kopūstą, bet buvo per vėlu ir negelbėjo. Nuvažiavau pas gydytoją, kuri diagnozavo uždegimą ir skyrė antibiotikų.
Po to karto neturiu jokių bėdų dėl žindymo, džiaugiuosi, kad rankų nenuleidau. Jei dabar atsukčiau laiką atgal, tai nežinau, ar vis dar būčiau tokia ryžtinga žindyti bet kokia kaina…
Viktorija
Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.
