53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Gumbus gydžiau vaiko šlapimu žindymo istorijų konkursas

Gumbus gydžiau vaiko šlapimu žindymo istorijų konkursas

Inesos žindymo istorija nebuvo lengva. Tiesą pasakius, net labai sunki. Tačiau pati ji sako, kad “tikėjimas daro stebuklus”. Ir negali tuo netikėti!

Noriu papasakoti savo žindymo istoriją, kuri nebuvo labai lengva, bet tikėjimas daro stebuklus.

Laukiantis teko lankytis kai kuriuose nėštukių kursuose, tačiau tema apie žindymą dėl visokių rūpesčių buvo praleista, pamaniau, kad nieko tokio, viską galima rasti internete. Taigi, per daug nesijaudinau ir nemaniau, kad čia kažkoks didelis mokslas, juk daug maitinančių savo vaikučius ir be kažkokių ypatingų žinių. Taigi, su tomis mintimis ir gyvenau laukdamasi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Patarimai šeimoms, kurių vaikas pradeda lankyti lopšelį darželį. Naujas projektas
Ką apie vaiką pasako jo Zodiako ženklas? Vandenis

Atėjus tai didžiajai dienai ir pagaliau susitikus su savo stebuklu (gimdžiau natūraliai), jis iškart buvo nuneštas svertis, ūgio matuoti, tik paskui visas susuktas į sovietinį apklotą, atneštas ir padėtas man ant krūtinės.

Pirmi bandymai gauti kelis priešpienio lašelius buvo nelabai sėkmingi.

Mažiukas verkė ir atrodė, kad nesupranta, ko iš jo norim, ir kodėl teta baltu chalatu jį vis bando prispausti prie mamos krūtinės. Pabuvęs kelias minutes pas mane, jis buvo išvežtas į naujagimių skyrių, kur jį pamačiau tik po paros, mat buvo paliktas stebėjimui dėl kefalhematomos.

Nekantravau su juo būti kartu, todėl naktį šiaip ne taip atsikėlusi iš lovos, nuėjau į naujagimių skyrių esantį kitam aukšte. Buvo nelengva, nes po gimdymo buvau siūta, ta kelionė pas mažutį atrodę visa amžinybė, kol nuėjau.

Jis saldžiai miegojo, o man atėjus prabudo, sesutė pasiūlė pamaitinti. Tačiau nesėkmingai, mažiukas verkė ir į krūtį net nenorėjo žiūrėti, nors priešpienio turėjau. Kitas 4 dienas praleistas ligoninėje bandžiau visokius būdus prisipratinti savo angeliuką, tuo labiau, kad ir viena krūtis pradėjo pilnėti, supratau, kad jei nieko nedarysiu, prasidės uždegimas.

Atėjusi sesutė paklausė, gal nemoku vaikui paduoti krūties, tad jai stebint bandydavau mažiuką supažindinti su šiuo procesu, tačiau jis užsispyręs stumdavo rankutėmis mane tolyn ir rėkdavo. Man kilo panika, tuo labiau, kad palatos kolegė, atrodo, sėkmingai pradėjo žindymą. Man atrodė, kad esu kažkokia nemokša ir nesusitvarkau su esama situacija.

Paprašiau vyro, kad nupirktų pientraukį, ir nors taip mažiukas, maitinamas iš buteliuko, gautų nors kiek mano pienuko. Tiesa, jis jau buvo maitinamas ir mišinuku, mat buvau apibarta daktarės, kad vaiką badu marinu ir, kad lėkčiau daryti mišinuko. Taip ligoninėje savo sūnelį maitinau ir mišinuku, ir nutrauktu pienuku.

Galiu pasakyti, kad pientraukis buvo tikras išsigelbėjimas, be jo nebūčiau išsivertusi, tuo labiau, kad atėjusi sesutė taip stipriai primaigė mano krūtinę, kad vėliau ten susidarė skausmingi gumbai, aš juos po truputį išsimasažavau.

Grįžus namo, dar kelias dienas “draugavom” su mišinuku, bet aš vilties nepraradau, vis tiek juk anksčiau ar vėliau mums turi pavykti. Duodavau šiek tiek pavalgyti mišinuko arba nutraukto pienuko, o tada duodavau krūtį, ir mano didžiausiai laimei mažiukas suprato, ko aš čia noriu, maždaug po savaitės jis pagaliau žindė.

Bet čia istorija tik prasideda.

Maždaug po mėnesio, kai atsidūrėm dėl skiepo sukeltos reakcijos ligoninėje, daktarė buvo švelniai tariant buvo pakraupusi nuo mūsų dienotvarkės, kad kūdikį maitinu “be grafiko, kada jis nori”. Sakė, turiu įvesti režimą, maitinti kas 2-3 val., kitaip kūdikiui darau blogai, mat patekęs šviežias pienukas skranduke ant to senesniojo surūgsta, ir jam pilvuką pučia.

Žodžiu, grįžę namo pradėjom gyventi “pagal grafiką”. Sutapimas ar ne, bet po kelių dienų vienoj krūtinėj atsirado gumbas, tada ir kitoj, pasitelkiau visagalį internetą, močiučių patarimus į pagalbą, temperatūra šoktelėjo beveik iki 40, buvau gyvas zombis, vos stovėt ant kojų galėjau, mažiukas neramus, visą laiką norintis būti ant rankų nešiojamas, čiūčiuojamas, o vyras darbe po 12 val., maniau išprotėsiu.

Dieną, naktimis gelbėjausi visokiom liaudiškom priemonėm: kopūstų, varškės, bulvių ar dar velniažin kokiais kompresais, dėdavau ir vaiko šlapimą, nes sakė, kad “tai veiksmingiausia priemonė nuo gumbų”.

Masažavau krūtinę sukandus dantis nuo skausmo, nes sakė kad “reikia negailėti savęs”, važiavau ir pas masažistę, gal kokius 4 kartus, nes gumbas pranykdavęs vienoje vietoje, atsirasdavo kitoje, taip “keliavo ratu” vienoje krūtyje.

O man iš šalies visi patarinėjo, kas kaip netingi, kad saugočiau save, nes, turbūt, peršalau, tai vaikščiojau vasarą vos ne su megztiniu, gėriau vitaminus. Ir žinote, ką? Po tų visų “stebuklingų” priemonių man padėjo tik antibiotikai.

Nuėmė viską kaip ranka, nors esu prieš tokius dalykus nusistačiusi, net esant aukštai temperatūrai negėriau jokių temperatūrą mažinančių vaistų, nes buvau šventai įsitikinus, kad pakenksiu vaikučiui ir turiu gelbėtis pati kaip išmanydama.

Taigi, per tą mėnesį turėjau gal 4 uždegimus su aukšta temperatūra.

Atrodo, ateina pagerėjimas, džiaugiuosi, kad pasveikau, o tada vėl iš pradžių. Po to visus metus, kiek maitinau savo sūnelį, neturėjau tokių vargų.

Vos prieš kelis mėnesius, kai sūnus atšventė metukų gimtadienį, susirgome visa šeima: vyras peršalo, tada sūnus ir aš. Po savaitės prasidėjo krūties uždegimas, vėl aukšta temperatūra, vėl liaudiški kompresai su kopūstais, krūtinės šildymas ir šaldymas. Atrodo, išsigydžiau gumbą, bet jis “emigravo” į kitą krūtinę. Nutariau nesikankinti, nes šiurpas nueina prisiminus ankstesnius potyrius.

Nukeliavau pas daktarę ir paprašiau recepto silpniems antibiotikams, nes žinojau, kad daugiau niekas kitas man nepadės. Po kelių dienų jaučiausi pakylėtai, o po savaitės visiškai pasveikusi, žinodama, kad daugiau šis vargas nebegrįš.

Sūnui dabar 1 metai trys mėnesiai, jį maitinu ir dar maitinsiu kurį laiką, matau, kaip jam ramu ir gera.

P.S. Po drastiškų krūtinės masažų, vienoje krūtyje, kurioje ir buvo daugiausia gumbų, gaminasi labai mažai pieno, tad daugiausia maitinu kita krūtimi. Galima sakyti, dabar vaiką maitinu viena krūtimi. Ką darysi, kitą kartą jau žinosiu, kas kaip. Tačiau pati patyriau, kad labai daug informacijos apie žindymą yra pasenusios, o su tarybinių gydytojų patarimais galima tik dar labiau susirgti.

Inesa

Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų”. Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.

Mano išsaugoti straipsniai