Su giedro žvilgsnio ir mąslios šypsenos moterimi susitikome parke, kur, po dangumi slenkančiais pritvinkusiais debesimis, ji pasakojo savo istoriją. Trapią, klaidžią ir žmogišką. Žinojome, kad jos gyvenimas atguls raidėmis kitoms to paties likimo moterims – su meile ir rūpesčiu joms ir jų vaikams, tad pabaigoje paklausiau – kokiu vardu man ją vadinti? Tina…
Tina buvo guvi, labai protinga ir puikiai išauklėta mergina. Šiek tiek maištaujanti prieš mamos despotiškumą. Šiek tiek prijaučianti vargšams ir silpnesniems žmonėms. Šiek tiek tikinti. Atvykusi į didmiestį ir pradėjusi studentauti. Žodžiu, kaip daugybė kitų smagių ir bemaž nerūpestingų jaunų žmonių.
Įsimylėjo tokį pat studentą, pradėjo draugauti ir, dar tebeplazdant drugeliams paširdžiuose, pastebėjo, kad ėmė vėluoti menstruacijos. Pirmoji reakcija – anaiptol ne džiaugsmas. Priešingai – didžiulis siaubas prislėgė išankstiniu pasmerkimo žinojimu – mamai pasisakyti bijojo, draugės neturėjo nei gyvenimiškos patirties, nei išminties, o užsimezgusios gyvybės tėvas nukirto kategoriškai – darykis abortą, arba pats padarysiu. Šitie antžmogiški žodžiai neištrinamai įsirėš iki šiol.
O kol kas ji liko viena su savo didžiuliu rūpesčiu ir matanti vien tik aklavietę: nei pajamų, nei išsilavinimo, nei gyvenamos vietos, nei palaikymo. Per trumpą laiką paniro į tokią depresiją, kad nusprendė tiesiog pranykti iš šios žemės – nusižudyti. Iš pradžių dingo iš visų pažįstamų akiračio – išvažiavo į užsienį. Suicidinės mintys nebepaliko nei minutei. Apsistojo pas vieną pažįstamą, kuri, taip jau sutapo, buvo akušerė. Ši ėmė ją įtikinėti, kad Tinoje – viso labo ląstelių užuomazga, dar ne gyvas vaikas, tad drąsiai galima daryti išvalymą (lyg tai būtų higienos palaikymo procedūra…). Moters viduje kovojo žinojimas, kad tai – netiesa, ir protas, įtikinėjantis ją priimti racionalų sprendimą. Protas laimėjo, nes jo pusėje buvo visi paskaičiavimai, baimė, ir tų, į kuriuos išdrįso Tina kreiptis, kategoriškumas. Nebuvo nei vieno žmogaus, kuris padrąsintų ją auginti riešutėlio dydžio gyvybę ir gimdyti. Nei vieno. Žinojimas, kas yra tikra, išliko, lygiai taip pat neįmanoma pašalinti sąžinės, bet tąsyk jo jauna moteris nepaklausė. Abortą padarė ta pati akušerė tolimame užsienyje.
Nors ir buvo apskaičiavusi, kad grįžusi sieks visko, ko sunkiai būtų įstengusi su kūdikiu ant rankų, gyvenimas nebebuvo toks, kaip seniau. Kartu su abortu neteko dalies savęs, ir nuo tada jautėsi lyg apmirusi. Metė mokslus, vaikiną, pradėjo daug ir sunkiai dirbti – kad užsimirštų, pabėgtų nuo viduje glūdančio žinojimo. Likimo ironija, bet su tuo studentiškų laikų draugu teko vėl susitikti ir… nebeišsiskirti. Susilaukti vaikų, patirti persileidimų… Klampu ir painu, atsisukus atgal, labai sunkios situacijos kartojosi vis kitais pavidalais, bet Tina jau kovojo. Už savo vaikų gėrį, nebodama savęs, ieškodama palaikymo grupėse (nes artimieji, sergantys priklausomybės ligomis, visai nebuvo artimi) ir jausdama nuolatinę kaltę dėl negimusio pirmagimio.
Ji prisipažino, jog nėra atviras žmogus, tačiau jau gali kalbėti apie savo skaudžią patirtį, nes eiti išgijimo keliu padėjo dalyvavimas “Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose, o po jų „Krizinio nėštumo centre“ vykstančiose palaikymo grupėse, kurios yra skirtos moterims, patyrusioms abortą ar persileidimą. Matyt, buvo atėjęs laikas viduje slypinčiam troškimui pagyti, nes, kai išgirdo apie šias rekolekcijas, nieko nelaukdama jas susirado. Atėjus sutartai dienai pasidarė neramu dėl ten esančių kitų moterų, bet bereikšmiai svarstymai, kas ką pagalvos, pradingo sulig pirmu sakiniu. Tą savaitgalį išverkė visa, kas buvo užgniaužta metų metus, sugebėjo atleisti sau ir patikėti, jog jos vaikelių dvasia gyva. Paleido tai, kas visą gyvenimą kaustė, versdamas beprotiškai dirbti, nešioti abejingumo kaukes ir neleisdamas apsčiai gyventi.
Žingsnis po žingsnio ėmė keliauti Dievo link, kalbėtis apie savo gyvenimo klystkelius su kunigais, iš kurių ir išgirdo, jog jos vėlesni persileidimai, mylimo paauglio mirtis – ne bausmė, kaip kad pati ilgą laiką galvojo. Ir kad viskas turi prasmę. Todėl ir Tina čia, pasakojanti šimtmečius menančių medžių parke savo istoriją – su viltimi pakeisti bent vienos gyvybės likimą ar apkabinti moterį, kuri norėtų atsukti laiką atgal ir pakeisti savąjį jau nepakeičiamą sprendimą. Ir tam, kad pasakytų – išeitis visada yra. Reikia jos ieškoti, nes toji, kuri nežaloja nei tavęs, nei bejėgės tau patikėtos gyvybės, visada yra. Regimai lengvesnis kelias gali būti klastingas. O sunkumai įveikiami, ir mes juose augame.
Jurgita Pocevičienė