Laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien suteikiame žodį mums parašiusiai Oskaro mamai.
Žinia apie nėštumą
Viskas prasidėjo nuo to, kad po 12 gyvenimo metų su vyru nusprendėme, kad atėjo laikas praplėsti mūsų šeimos gretas. Pajutome, kad šis laikas yra mūsų!
Viskas buvo labai paprasta… Sausio mėnesį pašnekėjome, kad jau laikas, o vasario mėnesį aš jau laukiausi! Buvo taip greitai ir netikėtai! Džiaugėmės be galo!
Nėštumo metu jaučiausi pilna energijos ir tiesiog švytėjau. Sportavau bei plaukiojau, nebuvau iš tų nėščiųjų, kurios dejuoja ir skundžiasi. Buvau aktyvi ir pilna energijos.
Per pirmąjį ultragarso tyrimą nekantravome susitikti su mažyliu ir išgirsti jo širdelės plakimą. Po jo pranešėme šeimos nariams naujieną, kad turėsime mažylį. Visi džiaugėsi kartu su mumis. Savaitės tiesiog bėgo, ir pagaliau sulaukėme antro ultragarso tyrimo, kurio metu sužinojome, kad turėsime berniuką. Jis vystėsi gerai, buvo sveikas. Nėštumo mėnesiai tirpo, artėjome link tikslo.
Gimti laiku neskubėjo
Mažylis termino dieną net neplanavo išvysti pasaulio. Taip praėjo dar septynios dienos po termino. Paskutinę savaitę nešioti mažylį darėsi vis sunkiau. Paskutines dvi dienas aš negalėjau normaliai miegoti naktį bei dingo apetitas. Prasidėjo paruošiamieji sąrėmiai. Nėštumą prižiūrinti daktarė patarė negulėti lovoje, o užsiimti namų ruošos darbais, kad užsimirštų skausmas. Stengiausi taip ir daryti.
Kai skausmai tapo labai stiprūs, kone nepakenčiami, supratau, kad atėjo laikas. Tokio stiprumo skausmus jutau pirmą kartą gyvenime. Į ligoninę skambino vyras, nes negalėjau kalbėti, kai užeidavo skausmas, tada tik įsikibdavau į atlošą ir kvėpuodavau giliai bei taisyklingai, kol skausmas atslūgdavo.
Bevažiuojant į ligoninę pusiaukelėje nubėgo vaisiaus vandenys. Tai buvo lemiamas ženklas, kad vaikelis skuba pas mus. Skausmai mane gąsdino, nes supratau, kad laukia dar tikrai sunkus darbas, kol išvysiu savo mažylį. Nors fiziškai jaučiausi išsekusi ir silpna, bet dvasiškai jaučiausi tikrai stipri.
Ligoninėje
Atvažiavusi sužinojau, kad gimdos kaklelis atsivėręs 3,5 cm, tad gimdysiu šiandien. Buvo 19 val, kai išvežė į gimdymo palatą. Čia pasiūlė linksminamųjų dujų, kurių neatsisakiau, nes norėjosi palengvinti skausmą. Vyras visada buvo šalia.
Aštuntą ryto atsivėrimas buvo 8,5 cm, ir po gydytojų vizitacijos buvo priimtas sprendimas skatinti gimdymą. Kelias valandas buvo tikra kankynė: sąrėmis ir stūmimas, sąrėmis ir stūmimas… Dešimtą ryto mane aplankęs gydytojas pasakė, kad vaikelio galva yra netinkamoje padėtyje, todėl prireiks panaudoti žnyples. Su vyru išsigandome, nes skambėjo labai jau pavojingai, tačiau nenorėjome delsti vardan mažylio, todėl sutikome. Tačiau tada mūsų laukė dar vienas netikėtumas: tas pats gydytojas pareiškė, kad ilgiau nebegalima delsti, man reikia skubios cezario pjūvio operacijos.
Palatoje prasidėjo chaosas: vyras kažkur išėjo su akušerėmis, kol man teikė informaciją apie būsimą operaciją, jis grįžo mėlynai aprengtas, tada visi puola mane vežti i operacinę. Joje – pilna žmonių: chirurgas,du akušeriai, anesteziologė, dar keletas medikų. Visą tą laiką žiūrėjome su vyru vienas į kitą ir verkėme, nes visa tai buvo taip netikėta!
Pagaliau išgirdau ilgai lauktą mažylio verksmą. Sūnus gimė sveikas, svėrė 3840 g, ūgis – 49 cm. Laikrodis rodė 11:55 val. Vyrą čia pat operacinėje pakvietė nukirpti vaikelio virkštelę.
Tada Oskarą padėjo man ant krūtinės. Verkiau iš džiaugsmo, kad po 16 valandų gimdymo skausmo bei streso pagaliau turiu savo mažylį. Tas jausmas buvo nuostabus, vaikelis buvo tobulas! Kai susiuvo pjūvio vietą, mane išvežė į ramią vietą atsigauti po peracijos. Tada apėmė nežmoniškas šaltis ir drebulys, drebėjo visas kūnas, net dantimis kalenau. Vaikelis ant mano krūtinės tirtėjo nuo mano drebulio!
Jaučiau, kad kažkas ne taip, bet iš pradžių bijojau pasakyti vyrui. Kai pasisakiau, jis greitai pakvietė gydytoją, kuri patvirtino, kad taip neturi būti. Iš karto davė deguonies kaukę, kad kūnas nurimtų ir grįžtų į normalią būseną. Kai savijauta pagerėjo, tą akimirka buvau pati laimingiausia mama ir žmona žemėje. Mintyse prašiau: „Dieve, neatimk iš manęs šių nuostabių vyrų, aš jiems esu be galo reikalinga, noriu būti su jais, nepasiimk manęs pas save!” Po kurio laiko nebedrebėjau, kūnas sušilo. Mane su vaikeliu išvežė į reanimacijos palatą, kur buvau stebima 24 val per parą. Prijunge prie manęs aparatus, lašelines, žodžiu, stiprino mano organizmą.
Komplikacija po gimdymo
Išsiunčiau vyrą namo, kad nusipraustų, pavalgytų ir pailsėjęs sugrįžtų pas mus su mano mama, kuri labai norėjo susipažinti su anūku. Vizitacijos metu gydytojai papasakojo, kad operacijos metu netekau labai daug kraujo, įvyko kraujo užkrėtimas, kad dabar geležies kiekis kraujyje labai žemas ir jį reikia atstatyti. Skaudžiausia buvo, kad dvi dienas negalėjau atsikelti iš lovos ir paimti savo verkiančio mažylio, bet pamažu sustiprėjau ir mane perkėlė į įprastą palata su kitomis pagimdžiusiomis mamomis.
Sunkiai sekėsi žindyti, ne visos slaugytojos noriai padėdavo, laimė, atsirado viena, kuri rūpinosi manimi kaip savo artimu žmogumi. Ji mane kantriai mokė ir rodė, kaip maitinti, tik tik jos pastangų dėka sūnus išmoko valgyti taisyklingai. Kai baigdavosi jos pamaina, paprašydavo kitų medikių man padėti, o ryte atėjusi klausdavo, kaip aš jaučiuosi, atnešdavo pusryčius į lovą, leisdavo pailsėti. Ji buvo tikras angelas!
Pagaliau į namus
Prieš išvažiuodama į namus, gavau pilną maišą vaistų: geležies preparatų, vaistų nuo skausmo, taip pat leidžiamų vaistų – 6 savaites juos turėjau leistis, kad kraujas pilve nekrešėtų.
Nuėjom su visa šeima atsisveikinti su skyriaus personalu: vyras nupirko saldainiu ir padėkos atvirutę. Išlydėti turėjo už vaiko saugumą ligoninėje atsakingas žmogus, bet manęs laukė mano geroji slaugytoja, kuri manimi taip rūpinosi. Tai labai nustebino, nes tai ne jos pareigos, bet paskyrė būtent ją, nes žinojo, kad man tai bus didžiulė garbė. Atsisveikindama padėkojau už jos rūpestingumą ir pasakiau, kad tokių gerų žmonių mažai šioje žemėje. Važiuojant namo, riedėjo ašaros, kad tiek visko išgyvenę, pagaliau būsime visi kartu laimingi.
Šiandien Oskarui 10 mėnesių, džiaugiamės kiekviena kartu praleista diena. Šis pasakojimas man labai brangus, nes ši istorija primena kovą už savo svajones. Kad ir kaip bebūtų sunku, turi nepasiduoti ir eiti link tikslo! Gyvenimas – tai kova!
Džiaugiuosi, kad turiu tokį nuostabų vyrą, kuris visada buvo su manimi.
Mielos moterys, mes niekada negalime žinoti, kokį gimdymą mums ruošia likimas. Vyro palaikymas bei supratingumas yra didžiulė parama, aš supratau, kad susilaukti vaiko yra ne tik moters darbas, šis darbas yra bendras!
Oskaro mama
