„Pamatyti savo kūdikį tik trečią parą ir tik porą minučių – daugelis to nesupras taip, kaip aš nesuprantu, kas yra sąrėmis, ką reiškia glausti tik gimusį mažylį, jausti jį, myluoti“, – savo laišką pradeda ankstuko Patriko mama Inga.
Kai sūnus atėjo į šį pasaulį, išgirdau jo balsą – ir tai buvo palaima, ženklas, jog mes abu išgyvenome. Aišku, aš tebegulėjau ant operacinio stalo – visa apsiašarojusi, tik pagaliau iš laimės, nebe iš baimės, o mažasis buvo skubiai išvežtas į reanimaciją.
Turbūt kiekvieną ten praleistą sekundę prisimenu puikiai: šaltį, baimę, anesteziologę, kuri vis teiraudavosi, kaip aš jaučiuosi, ar neskauda, ir nuvalydavo ašaras. Prisimenu gydytojos žodžius „Ingute, turi sūnelį!”. Beprotiškai norėjau jį pamatyti, bet neturėjau jėgų net paprašyti, kad parodytų. Prieš operaciją gydytojai nieko nežadėjo.
Pirmadienį, planuoto vizito metu, mane prižiūrinti gydytoja-ginekologė nustatė sunkią preeklampsiją ir liepė kuo skubiau vykti į ligoninę. Apie 18 val. aš jau gulėjau VU Santariškių klinikose. Tad naktį praleidus ligoninėje, jau kitą rytą, antradienį, buvo stabdomas nėštumas, atliekama cezario operacija dėl smarkiai prastėjančios mano ir sūnaus būklės. Iš palatos mane išvežė 9:25 val., o 11:02 val. šį pasaulį išvydo mažasis Patrikas. Mažylis gimė 33 savaitę, tesvėrė 1330 g ir buvo 40 cm ūgio.
Mažasis – kūdikių reanimacijoje, aš – suaugusiųjų. Ten praleidau 24 valandas.
Štai kokie prisiminimai: guliu lovoje, jaučiuosi keistai, bandau pajudinti kojas, o jos nejuda, prisegta daug visokių „pakabukų”, kurie ima cypti ilgiau sulaikius kvėpavimą, nosyje – nepatogūs vamzdeliai, kad netyčia nepamirščiau kvėpuoti. Ekrane stebiu pulsą, susigalvojau žaidimą – tikrinti, kaip jis keičiasi, sulėtinus arba pagreitinus kvėpavimą. Suvarvėjo vienas maišelis į veną, aparatas garsiai perspėjo darbuotojas, kad man reikia dėmesio. Girdžiu, kad už pertvaros kažkam taip pat reikia kitos dozės. Jei kas dabar paklaustų, kiek tų maišelių telpa manyje, nepasakyčiau, per tas dienas ligoninėje pamečiau lašalinės maišelių skaičių. Truputį vėliau suvokiau, jog visa ši aparatų gausa būna prijungta prie kiekvieno mažyčio ankstuko, tik jos daug ilgiau neatjungia.
Pirmą kartą savo sūnelį pamačiau nuotraukoje, kurią išvydau kitą dieną po operacijos. O dar kitą (trečią) ir pati nukeliavau, o teisingiau – buvau ratukais nustumta pas savo mažąjį stebuklą. Kelios nuostabios ir keistos minutės, žvelgiant į mažą dėžutę, kurioje – visiškai mažytis sūnelis. Kodėl tos minutės buvo keistos? Nes aš viduje savęs klausiau: „Kaip žinoti, jog čia mano vaikas?”. Turiu pripažinti, kad dvejojau ir bijojau, mums reikėjo mamos ir vaiko ryšį kurti patiems, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Protas suvokia, jog čia tavo mažylis, o širdžiai reikėjo laiko, kad tai suprastų.
Pirmą kartą savo sūnelį pamačiau nuotraukoje, kurią išvydau kitą dieną po operacijos. O dar kitą (trečią) ir pati nukeliavau, o teisingiau – buvau ratukais nustumta pas savo mažąjį stebuklą.Ankstuko Patriko mama INGA
Patrikas reanimacijoje praleido savaitę, aš taip pat gulėjau ligoninėje – buvau slaugoma ir stebima. Po savaitės mažylį perkėlė į Neonatologijos skyrių. Mano būklė taip pat buvo stabili, tad po pusdienio prisijungiau ir aš prie vaiko – nuo tos akimirkos buvome kartu, vienoje palatoje. Čia aš pažinau save kitokią. Turbūt tą pačią akimirką, kai suvokiau, jog turiu rūpintis savo vaiku (iki tol mano rūpestis buvo nutraukti pieno ir nunešti jo į reanimaciją), atsirado ir ryšys.
Į palatą atėjo seselė su didžiuliu švirkštu ir atsistojo prie Patriko inkubatoriaus. Paklausiau jos: „Kas čia?”. Gavau gana nemalonų atsakymą: „Kas, kas? Jums paskirti vaistai”. Tada seselei paaiškinau, jog visi antibiotikų kursai užbaigti ir kol kas jokio paskyrimo nėra. Šiek tiek dar pasiginčijome, pabuvau bjauria mamyte, kol galiausiai išsiaiškinome, jog ta dozė – ne Patrikui, o kitam berniukui, kuris gulėjo šioje palatoje, bet prieš mums persikraustant buvo perkeltas. Po šio įvykio aš į visas procedūras ėjau kartu, kad būčiau rami ir žinočiau, kas ir kaip vyksta.
Ligoninėje praleidome 5 savaites ir 2 dienas. Iš jos Patrikas išvyko sverdamas 2125 g ir būdamas 46 cm.
Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs: kankino diegliukai, buvo diagnozuotas „Padidinto dirglumo“ sindromas. Kiekviena diena – kova. Mokėmės valgyti, kvėpuoti, grįžę mokėmės būti ir augti namuose, kur nėra medikų, atsakančių į visus klausimus.
Nuotraukų galerijoje – Patrikas su mylinčia šeima.
Kurį laiką Patriko raida atsiliko, todėl lankėme mankštas, masažus, ir iki pirmojo gimtadienio jis prisivijo bendraamžius. Tiesą sakant, mažylis per mėnesį išmoko atsisėsti, apsiversti ir ropoti.
Šiandien Patrikui 2 metai ir 6 mėnesiai, jis aktyvus, žingeidus ir labai muzikalus berniukas.
Patriko mamos papasakotą istoriją pristato neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas „Ankstukai”. Daugiau informacijos apie projektą: www.ankstukai.lt, prie „Ankstukų” draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook”: https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.
