Kai kalbama apie vaikų auklėjimą, sąvoka „tinkamai išauklėtas vaikas“ neturi jokių aiškiai nusakomų kriterijų. Nežiūrint į tai, visi, savo vaiko gerove besirūpinantys tėvai, visais laikais ieškojo atsakymo – kaip tinkamai auklėti ir išauklėti savo vaiką?
Vystymosi psichologai ilgai domėjosi tuo, kaip tėvai paveikia vaiko vystymąsi. Raidos psichologė D. Baumrind norėdama išsiaiškinti pagrindinius vaiko auklėjimo stilius ir jų poveikį vaiko raidai atliko tyrimą, kurio metu nustatė tris pagrindinius tėvų elgesio stilius: autoritarinį stilių (valdingi tėvai), viską leidžiantį stilių (atlaidūs, nenurodinėjantys tėvai) ir autoritetingą stilių.
Autoritarinį auklėjimo stilių propaguojantys tėvai yra gana griežti ir konkretūs. Tėvų žodis vaikams yra tarsi neginčytinas įstatymas, o už blogą elgesį vaikai yra griežtai baudžiami. Tokie tėvai dažnai atrodo nutolę nuo savo vaikų, jie tarsi bijo jiems parodyti švelnumą, o geri vaiko poelgiai yra vertinami kaip savaime suprantami, už kuriuos girti vaiko nėra reikalo.
Vaikai, auklėjami šiuo stiliumi, dažniausiai yra labai atsakingi, tačiau dėl dažnai lydinčios baimės suklysti nėra savarankiški. Užaugę tokie vaikai dažnai būna žemos savivertės, nepasitikintys savimi. Buvo nustatyta, kad dėl dažnos ir griežtos kontrolės tokie vaikai gerai mokosi mokykloje, paprastai neįsitraukia į asocialią veiklą.
Viską leidžiantį stilių propaguojantys tėvai tarpusavio santykius su vaiku bando daryti kiek įmanoma lygiavertiškus, jie labiau panašūs į draugų, nei į tėvų – vaikų santykius. Tokioje šeimoje vaikui suteikiamas gana svarus balsas, su juo visada tariama si ir itin atidžiai atsižvelgiama į jo nuomonę, norus. Šio stiliaus tėvai pateikia vaikams daug reikalavimų vienu metu ir kartu nereikalauja jų laikytis, yra labai atlaidūs, drausmina retai.
Namuose šeima neturi aiškių taisyklių ar nustatytų ribų. Tokia šeima tarsi gyvena be jokios disciplinos, todėl dažniausiai viską daro taip, kaip tuo metu susiklostė situacija (pvz., vieną vakarą vaikas eina miegoti 8 valandą, nes pietų miego kategoriškai atsisakė, o kitą vakarą eina miegoti 11 valandą, nes žiūrėdamas televizorių užmigo 16 valandą).
Tokiems vaikams trūksta savikontrolės, jie prastai valdo emocijas, nesistengia užbaigti pradėtų užduočių, nes tai daryti buvo skatinami retai, tėvams sąmoningai vengiant konflikto su vaiku. Tokie vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nesavarankiškumu.
Autoritetingą stilių propaguojantys tėvai iš dalies yra panašūs į autoritarinius tėvus, nes jie taip pat nustato tam tikras elgesio ribas ir taisykles, tačiau, skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus ir klausimus. Tokie tėvai siekia ne betarpiško vaiko paklusnumo, o protingo bendradarbiavimo.
Vaikų paklusnumas yra argumentuotas, tėvai nustato aiškias taisykles, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, stebimas. Šį auklėjimo stilių propaguojantys tėvai už netinkamą elgesį yra labiau linkę auklėti, o ne bausti.
Drausmindami siekia ne kad vaikas pasijaustų baudžiamas „kaip negeras“, o skatina pasitaisyti bandydami vaiką sudomindami „kaip reikia elgtis tinkamiau“. Šeimoje vyraujančios taisyklės yra labiau demokratiškos, nei diktatoriškos. Tokie vaikai yra laimingi, pasitikintys savimi, jų emocijų kontrolė yra gera, dažniau pasiekia sėkmę.
Kuris tėvų auklėjimo stilius yra „sveikiausias“ vaikams?
Siektinas ir ilgalaikes pozityvias pasekmes turintis auklėjimo stilius yra būtent trečiasis, autoritetingas auklėjimas. Tyrimais buvo nustatyta, kad subrendusių, kompetentingų vaikų tėvai yra šilti, juos palaikantys, gerai suvokiantys savo elgesį ir tinkamai bendraujantys su savo vaikais. Kartu tokie tėvai kontroliuoja savo vaikus ir reikalauja, kad jie elgtųsi tinkamai. Mes privalome gerbti savo vaiko nepriklausomybę ir jo nuomonę, bet kartu turime aiškiai pateikti savo sprendimus ir reikalauti jų laikytis.
Kiekvienas iš mūsų vaikus auklėjame taip, kaip mums atrodo tinkama, visiškai nebandydami „įtilpti“ į kažkokias klasifikacijas. Svarbiausia visada atsižvelgti į skirtingo amžiaus vaikų galimybes, poreikius ir sugebėjimus – augant vaikui, tėvai peržiūri savo elgesį ir nustatytas ribas.
Mes neturime ir net negalime visą gyvenimą naudotis vienu užsibrėžtu auklėjimo stiliumi, privalome keisti savo elgesį pasikeitus vaiko brandumo lygiui ir atsižvelgdami į konkrečią, tuo metu vykstančią situaciją.
Galbūt vaikas neseniai grįžo namo iš atostogų pas gimines ar gulėjo gydymo įstaigoje, kas visiškai išbalansavo vaiko ritmą ir nusistovėjusią tvarką. Šiuo atveju auklėjimo principai vienareikšmiškai pasikeis. Bet iš esmės, didesnis polinkis į kažkurį auklėjimo stilių yra pas mus visus, juk esame vienokie ir ne kitokie, nepriklausomai nuo to, šiandien vaikas liūdnas kaip rudeninis dangus ar linksmas, kaip pavasarinis vėjas…
