– Sėdėk tiesiai! Ko susikūprinai? Nebliauk! Nebliauk, kam pasakiau!!! Kur čia dabar susiruošei eiti?!
Kur eini?! Sėsk, pasakiau!
Lažinamės, kad iš karto supratote, jog tai suaugęs žmogus kalba su vaiku? Jau iš pirmų žodžių. Juk turbūt nemanote, kad čia moteris kalbasi su savo drauge? Arba žmona su vyru.
Toks žaibiškas atspėjimas, kas yra dialogo dalyviai – tai simptomas. Baisus simptomas. Tokie pokalbiai, o jei tiksliau – komandos, riksmai – girdisi iš visų pusių: metro, parduotuvėse, gatvėje, kavinėse. Noriu pabrėžti – kalbu ne apie barnius, santykių aiškinimąsi, ne apie vaikų isterijas ir kaprizus. Šito „gero“ pakanka visiems: įsiplieskė barnis, pasibarė, atsiprašė, susitaikė, išsiaiškino, kad myli. Tačiau tai – barnis, t.y. epizodiškas reiškinys.
O čia kalbu apie įprastą elgesį su vaikais, kurio net patys nepastebime, kuris tapo mūsų gyvenimo fonu. Apie patį įprasčiausią mamos ir vaiko pokalbį – grubų ir įžeidžiamą. Kai mama nebejaučia savo grubumo ir nesupranta, kad įžeidinėja.
Dialogą, nuo kurio pradėjau šį straipsnį, išgirdau troleibuse, kuris sekmadienio rytą lėtai važiavo iš atokaus mikrorajono į centrą. Važiuoti reikėjo apie 20 minučių. Žmonių troleibuse beveik nebuvo. Mamą galima girdėti puikiausiai, nėra kur dėtis. Ji nepyko dėl kažko konkretaus, priešingai – švelniai suglostė dukrai plaukus ir kelis kartus nufotografavo ją telefonu („sėdėk tiesiai“). Ir pakaitomis su mamos švelnumu vis pasigirsdavo tos baisios frazės.
Praktiškai be jokios pauzės tarp švelnumo ir grubumo, viskas automatiškai, tarsi pavaras automobilyje perjungiant. Iš pradžių metaliniu balsu: „Netabaluok kojomis! Patrauk gi tas savo kojas!!!”, paskui – „Žiūrėk į kamerą, aš gi fotografuoju, šypsokis!”, paskui – šiltas ir rūpestingas: „Nori sausainio?”, ir vėl metalinis – „Sėskis, kur dabar susiruošei?!“
Mamos, ar jūs apie tai svajojote?
Mielos mamos, kai nešiojote vaikutį po širdimi, apie ką jūs svajojote? Kaip sušnypšite įsiutusios: „Užsičiaupk ir sėdėk ramiai”?
Kai glostėte pilvą ir kuždėjote patyliukais mažyliui švelnybes, argi kalbėjote jam švelniausiu balsu: „Aš tau grasinsiu, mano mažutėli. Kai tu manęs nepaklausysi, aš gąsdinsiu tave, jog atiduosiu policininkui. Manipuliuosiu tavimi. Išmoksiu komanduoti tau kaip dresiruojamam šuniui, mano mylimiausias vaikuti”.
Kai pūtėte savo mažyliui skaudančią rankutę, kai bučiavote jo sūrias ašaras, nejaugi svajojote, kad jau visai greitai nuvertinsite vaiko kartėlį abejingu „Baik bliauti!”
Kai atsargiai guldėte į lovelę tokį šiltą, skaniai kvepiantį, užmigusį jums ant rankų kūdikėlį, nejaugi galvojote, kad visai greitai piktai purtysite užsnūdusį savo mažylį autobuse, kad nepraleistumėte stotelės: „Kelkis, pasakiau!”
Kai jis žengė savo patį pirmą žingsnį gyvenime, jūs, visada pasiruošusi ateiti jam į pagalbą, nejau galvojote, kaip jam žengiant šimtatūkstantinį žingsnį imsite rėkti lyg kalėjimo prižiūrėtoja: „Kur čia dabar susiruošei eiti?! Sėdėk, pasakiau!”
Juk ne! Tūkstantį kartų ne!
Pamenate tą patį pirmąjį kartą, kai leidote sau grubiai pasielgti su savo vaiku? Kai pirmą kartą aprėkėte? Tulžingai papriekaištavote? Sugėdinote kitų žmonių akivaizdoje, šitaip išduodama nuosavą vaiką, kad įsiteiktumėte kažkokiems visai nepažįstamiems aplinkiniams?
Ar galite prisiminti, ką tada jautėte? Siaubą? Gėdą? Pamanėte, kad tai klaida ir jūs daugiau šitaip nesielgsite?
Kaip ir kodėl tai tapo įprastu jūsų elgesiu? Kaip ir kodėl nustojote tai pastebėti? Kaip ir kodėl šitaip ėmėte elgtis būtent su juo, mažu ir bejėgiu savo vaiku? O gal ne tik su juo?
Kas tai paskatino? Pinigų stygius? Susikaupęs nuovargis? Nepasitenkinimas vaiku, vyru, gyvenimu, viskuo iš karto? Pradedi mąstyti ir neišvengiamai atsiremi į santykį su savimi. Toliau nieko nebėra, aklavietė. Sutrikusio elgesio su vaiku priežastys nėra nulemtos nei jūsų vaiko charakterio ypatumų, nei paimto kredito, kurio palūkanas mokate kas mėnesį, nei to, kad jūsų vyras mažai padeda buityje. Tai ne priežastys, o pasekmės. Už viso to greičiausiai slepiasi nemeilė pačiai sau.
Nemeilė sau
Nemeilė sau – tai okeanas. Šiuo trumpu tekstuku mes per jį neperplauksime. Tačiau nuolatinis susierzinimas, kurį kelia vaikas, gali tapti savotišku švyturiu. Jis parodys, kur plaukti – ar mintimis, ar veiksmais, ar troškimu kažką pakeisti. Svarbiausia jį pamatyti, šitą švyturį. Ir plaukti link naujų santykių su pačia savimi, tuo pat metu pastebėti, prisiminti, suprasti, kad su vaiku taip kalbėti negalima. Negalima, jeigu norite išsaugoti su juo gerus santykius, jei norite, kad vaikas pasitikėtų ir būtų artimas jums. Negalima, jeigu norisi, kad jis jaustųsi su jumis laimingas ir mylimas.
Mielosios mamos, pamėginkite tai pastebėti. Pamėginkite išgirsti grubumą ten, kur jis jau tapo įprastu. Tegu rėžia ausį jūsų pačių frazės, jūsų pačių tonas, jūsų pakeltas balsas. Gali būti sudėtinga pastebėti, jeigu jau pripratote, jei toks elgesys atrodo normalus. Ir ne kiekvienas vaikas jums padės, ne kiekvienas pasakys „Nereikia taip su manimi kalbėti”. Mergaitė troleibuse niekaip nereagavo, nebuvo įskaudinta, ji ir toliau kažką nuoširdžiai mamai čiauškėjo. Jai buvo įprasta, kad su ja šitaip elgiasi mama.
Jeigu negalite išgirsti savo grubumo, jeigu jums atrodo, kad nieko baisaus, kad viskas gerai, pasitikrinkite: įsivaizduokite vietoj savo mylimą, brangų suaugusį žmogų. Jūs ir su juo šitaip kalbėsite? Tokiais žodžiais, su tokia intonacija?
Nieko negalima pakeisti akimirksniu, ypač, jei tai jau tapo įpročiu, jeigu jau nustojote tai pastebėti ir laikote norma. Tai nesikeičia akimirksniu, bet keičiasi pamažu, nesikeičia lengvai, bet keičiasi, kai žmogus pradeda sąžiningai dirbti pats su savimi.
Truputį tylesnis balsas, truputį švelnesnė intonacija, šiek tiek kitaip ištarta frazė. Šiek tiek daugiau dėmesio vaikui ir sau pačiai. Ir tada pamažu, žiūrėk, ir perplauksite abu vandenyną.
