„Savo mažę vesiu į darželį, jokiu būdu nepatikėsiu jos auklei”, – taip man anądien pareiškė viena vaiko priežiūros atostogas bebaigianti draugė, kai pasiteiravau, kur liks jos duktė, kai ši išeis į darbą.
Į klausimą, kodėl taip nusprendė, bičiulė atsakė, kad darželyje mažylei bus vienareikšmiškai geriau, mat ten ji bendraus su bendraamžiais, ugdys savo savirūpos ir kūrybinius įgūdžius, greičiau socializuosis. Be to, nereikės svetimo žmogaus – auklės įsileisti į namus.
Šis straipsnis – ne apie tai, kas vaikui iš tiesų geriau – darželis ar auklė, mat gyvenime aplinkybių būna išties įvairių, tad visi tėvai renkasi pagal save. Šis straipsnis – apie tai, ko labiausiai bijo mamos, vaikui ieškodamos auklės, ir kiek jų nerimas pagrįstas. Mat akivaizdu, kad mano draugė bijo.
Įmonės „Mama ir auklė” vadovė Ieva Augustinienė: „Mamos bijo ne šiaip sau: iš dešimties kandidačių dirbti su mažais vaikais tinkamos tik viena ar dvi”
Be abejo, tėvams neramu palikti vaiką svetimai moteriai. Iš to neramumo kartais mamos pasirenka geriau samdyti giminaitę ar kaimynę – kad ir keistą, kad ir ne tokią, kokios reikėtų, bet „savą žmogų”. Arba bando ieškoti „savo žmogaus” atitikmens – rekomenduotą tolimų, ne visai pažįstamų asmenų arba virtualių mamyčių.
Kiek pagrįsta „svetimos tetos” baimė? Mano nuomone, tikrai pagrįsta. Jei iš dešimties testuojamų kandidačių dirbti su mažais vaikais yra tinkamos tik viena ar dvi, mamai, neturinčiai atrankų patirties ir įrankių – testų, specialių žinių, apsigauti labai lengva.
Vaiko saugumo poreikis, be abejo, svarbiausia: būtina, kad auklė būtų psichiškai sveika, neskriaustų vaiko, nepaliktų jo be dėmesio. Tačiau kartais šalia atsiranda dar viena baimė – „ne geriausio varianto”. Ar tikrai tinkamai pasirinksiu? Ar nepamiršiu ko nors pareikalauti? Ar nebūsiu kvaila, kad per daug moku auklei? Ar man nebus gėda, kad mano auklė ne taip gražiai atrodo, neturi tokio išsilavinimo ar neatlieka kokių nors „funkcijų”, pavyzdžiui, nemoka vairuoti automobilio? Ši baimė ypač išsikeroja internete paskaičius, kaip pagyruolės pasakoja apie pačias pigiausias, pačias darbščiausias, pačias tvarkingiausias darbuotojas. Dažnai šios baimės pasireiškia pageidavimu, kad auklė būtų 30 – 40 metų amžiaus. Toks tipinis pasirinkimas yra orientuotas ne į vaiko poreikius, o į įvaizdį – tokiose šeimose lengviausiai įsidarbina „administratorės tipo” auklės: gražios, pasitempusios, žinančios, ką kalbėti. Galbūt nei mėgstančios, nei norinčios užsiimti su vaiku, bet „spinduliuojančios prestižą”.
Itin įsisiautėjus baimei tėvai ima reikalauti tokių savybių, kurių vienas žmogus tiesiog negali turėti, arba atmeta visas kandidates iš eilės, tikėdamiesi rasti „kažką tokio”.
Jaunos ir gražios auklės dabar prisibijo tik reta kuri mama, dažniau ši baimė pasitaiko, kai ieškoma auklės, kuri gyvens kartu (dažniausiai užsienyje). Vis dar nemažai likę baimių samdant vyrą-auklę. Ypač daug tenka kovoti ir su „senos auklės” baimėmis. Ir tai gana keista, mat dabartinės šešiasdešimtmetės nė iš tolo neprimena bambeklės bobutėlės su skarute, tačiau joms, net ir puikiai atrodančioms ir besijaučiančioms, dažnai pasakoma „ne”, nes… bijau.
Noriu priminti, kad mokslininkai seniai įrodė, jog žmonės sensta nevienodai, ir dauguma auklių, kurios dabar puikiai dirba, yra gimusios 1951 – 1957 m. Joms jau nereikia auginti savo vaikų ar daryti karjeros ir jos mėgaujasi savo darbu. Tad jeigu vaikui gerai, kodėl bijo mama?”
Šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė: „Patikėti savo vaiką kitam žmogui nedrąsu kiekvienai mamai”
Baimė atsiskirti nuo vaiko, kam nors palikti pirmaisiais jo gyvenimo metais natūrali, bet ilgainiui ji gali peraugti į fobiją. Kūdikis mamai – tarsi jos kūno dalis (beje, kūdikis mamą taip pat suvokia kaip savo nuosavybę), todėl nieko stebėtina, kad daugumai mamų gali kilti nesaugumo jausmas, nerimas ar net paranojiška baimė atsiskirti bei trumpam palikti savo vaiką kitam žmogui.
Dažniausia nerimo priežastis – nuogąstavimas, kad mažyliui nutiks kažkas bloga, kad auklė netinkamai juo pasirūpins ar net skriaus. Tokias baimes dar labiau pastiprina pagarsinti atvejai, kai slapta vaizdo kamera užfiksuoja netinkamą, vaiką traumuojantį auklės elgesį.
Kodėl mamos bijo?
Nes nepasitiki savimi, savo vaiku ir šį prižiūrinčiu asmeniu (ar tai būtų močiutė, ar svetimas žmogus – auklė). Dažnai mamos nori būti tobulos ir įsivaizduoja, kad niekas kitas pasaulyje geriau už jas negali pasirūpinti jų mažyliais. Ir jeigu tokia, tobulumo siekianti mama pagaliau pasiryžta dalį dienos vaiką patikėti auklei, ji gali pradėti jaustis „bloga mama”, nes negali atitikti savo pačios išsikelto lūkesčio. Tuomet apima stiprus kaltės jausmas.
Ar ieškant vaikui auklės kils stiprių baimių, priklauso ir nuo mamos požiūrio į savo atžalą. Jeigu mama mano, kad jos vaikas toks bejėgis, jog kiekviename žingsnyje jam reikia mamos, tuomet tokiai mamai išties bus sunku pasitikėti net ir pačiu artimiausiu žmogumi, paliekant šiam prižiūrėti mažylį. O jeigu mama manys, kad vaikas – tai atskira, besivystanti asmenybė, jai bus daug lengviau retkarčiais palikti vaiką su tėčiu ar kitu asmeniu, aukle.
Kiek tos baimės pagrįstos?
Kai kurios baimės gali būti pagrįstos (pavyzdžiui, auklė vaiką skriaudžia, netinkamai juo rūpinasi – tokių atvejų išties pasitaiko ir jie yra garsinami), kitos – labiau pasąmoninės, įsivaizduojamos, taigi, be rimto pagrindo. Jei vaikas auklei, ypač nepažįstamai, paliekamas pirmą kartą, natūralu, mama baiminsis labiau, jei n-tąjį kartą ir pažįstamai.
Ar mamos baimę jaučia vaikas?
Žinoma. Mažas žmogutis – tarsi savitas tėvų jausmų radaras. Mama savo reakcijomis gali paskatinti vaiko nerimą, pyktį, nesaugumo jausmą, baimes, liekant su kitu žmogumi, tad labai svarbu išmokti valdyti save.
Kaip mamai savo baimes valdyti?
– Įsisąmoninti! Pirmiausia reikėtų pasistengti labai aiškiai suvokti, ko konkrečiai bijoma ir kiek tai pagrįsta, taip pat suprasti, iš kur tos baimės kyla, bei pamąstyti, ką galima pakeisti, padaryti, kad jos bent šiek tiek sumažėtų. Tokiam suvokimui gali padėti savo baimių užrašymas ant popieriaus, savianalizė, pokalbis su artimu žmogumi ar net psichologu.
– Priimti! Suvokus savo baimes laukia jų priėmimo etapas. Priimti – tai leisti būti savo baimėms tokioms, kokios jos yra net jeigu jos nepagrįstos ir atrodo „kvailos”.
– Geriau iš artimųjų arba iš firmos. Jei tik įmanoma, auklę geriausiai rinktis ne iš svetimų, o iš artimųjų, pažįstamų, draugių ar pasitelkti auklių firmos paslaugas. Taip bus lengviau pasitikėti aukle ir kai kurių baimių turėtų nelikti.
– Orientuotis ne į save, o į vaiką. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi mama ar tėtis, tad patikėti auklei ramiau vyresnį ir savarankiškesnį vaiką. Labai svarbu stebėti vaiko elgesį, jo siunčiamus signalus, kad jis jau gali kažkiek pabūti be mamos ir jaustis gan saugiai. Mamai reikia orientuotis ne į savo baimes, o į vaiko signalus. Kartais mamos painioja savo ir vaiko jausmus, jos nebesuvokia, kas bijo atsiskirti labiau: jos pačios ar vaikas.
– Mažinti reikalavimus sau. Taip pat labai svarbu liautis kelti per didelius reikalavimus sau. Užtenka būti pakankamai gera mama. Būtina stiprinti pasitikėjimą savimi, savo vaiku, keisti savo požiūrį į save, vaiką, kitą asmenį, kuris prižiūri vaiką.
– Priimti save įvairią. Kad ir kas nutiktų, reikia stengtis būti savimi ir priimti save įvairią: ne tik kaip mamą, bet ir kaip dirbančią moterį, žmoną, draugę… Kitaip tariant, svarbu neatsisakyti savo gyvenimo, savo poreikių. Mamai, kuri neapsiriboja tik mamos vaidmeniu, lengviau įveikti ir savo baimes paliekant vaiką su aukle.
„Prieraišiosios tėvystės centro” įkūrėja Rima Kurtinaitienė: „Baimių sumažėja, kai mama pamato, kad vaikas gerai jaučiasi ir be jos ar tėčio”
Pirmoji ir svarbiausia tėvų užduotis tokiu atveju yra padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su žmogumi, kuris jį prižiūrės. Kaip tai padaryti?
Susitikite ir susipažinkite su aukle. Būtų gerai, kad iš pradžių tai padarytumėte be vaiko. Prisistatykite, užmegzkite akių kontaktą, paspauskite ranką. Jeigu įmanoma, susitikite su aukle neformalioje aplinkoje ar bent neformalaus pokalbio. Per tokį pokalbį galėsite daugiau papasakoti apie savo vaiką, jo poreikius, būdą ir tai, kas padeda jam nusiraminti ar kokiomis aplinkybėmis jis jaučiasi gerai. Taip pat turėsite progą sužinoti, kokius auklėjimo ir drausminimo būdus taiko auklė.
Nufotografuokite auklę ir rodykite vaikui jos nuotraukas, pasakykite vardą, papasakokite, ką apie ją žinote.
Padėkite vaikui susidraugauti su aukle. Parodykite, kad ją pažįstate ir ja pasitikite. Susitikę pirmiausia pasisveikinkite patys, paskui supažindinkite ir mažylį.
Pasikvieskite auklę į svečius. Jeigu įmanoma, dar prieš palikdami vaiką su aukle pakvieskite ją į namus.
Padėkite vaikui susidraugauti su aukle. Parodykite, kad ją pažįstate ir ja pasitikite.Rima Kurtinaitienė
Pasistenkite, kad jūsų vaikas galvotų apie auklę gerai. Po susitikimo stebėkite, kuo vaiką sudomino auklė, į ką šis atkreipė dėmesį, ir pasakykite tai: „Man atrodo, kad tau patiko auklės žaidimai”, „Man atrodo, kad tu patikai auklei.” Tokie žodžiai padės auklei ir vaikui užmegzti teigiamą ryšį. Aišku, jeigu jūsų vaikas slėpėsi, rėkė ir nė iš tolo neprisileido auklės, tokie žodžiai nepadės. Tuomet galbūt verta ieškoti kito žmogaus.
Būkite su vaiku pirmomis dienomis. Vaikui bus lengviau apsiprasti, jeigu kurį laiką namie liksite ir jūs. Idealu, jeigu galėtumėte kartu su vaiku nuspręsti, kada jam jau nebereikia jūsų draugijos.
Nusiveskite vaiką į darbą. Parodykite jam savo darbo vietą, papasakokite, ką dirbate. Pasidėkite jo nuotrauką ant savo darbo stalo. Vaikui svarbu žinoti, kur jūs būnate tada, kai jis lieka su aukle, ir kad apie jį galvojate visą dieną.
