Erika ne juokais sunerimusi – jos dukra jau kuris laikas bijosi naktimis miegoti. Kiekvienas krebždesys ar šlamesys už lango jai kelia baimę. Ką patars šeimai psichologė?
Erika klausia:
„Mano dukra pradėjo bijoti tamsos ir savo kambario. Vieną kartą jai lange atspindys pasivaideno vakare ir ji labai išsigando, verkė. Mes išsiaiškinom, kad ten buvo tik medis, bet nuo to laiko ji bijo miegoti savo kambaryje, net ir dieną jame būti. Palieku šviesą visada įjungtą, kol užmiega, o ji pabunda naktį ir šaukia, jai atrodo, kad kažkas ją palietė. Kartais miega kartu su manim ir matau, kaip jai baisu, net krūpteli nuo kiekvieno krustelėjimo, nebežinau, kaip jai padėti, prašau patarimo”.
Atsako psichologė Jurga Dapkevičienė.
Vaiko baimė gali kelti nerimą ir rūpestį, tačiau dažniausiai tai yra normali raidos dalis. Tyrimai rodo, kad daugiausiai įvairių baimių turi 6 – 9 metų vaikai.
Antras intensyvios baimės periodas – paauglystė.
Tačiau ir darželinukai gali bijoti tamsos, svetimų žmonių, išsiskyrimo ir t.t.. Kartais baimės sutampa su pokyčiais: pradėjus kažką naujo iškyla vis nauja baimė.
Tai, kaip vaikai bando tvarkytis su baimėmis, labai priklauso nuo to, kaip su jomis tvarkosi jiems svarbūs suaugę ir nuo to, kaip jie reaguoja į vaiko baimes. Jūsų dukra prašo jūsų paramos – puikus būdas – ir jūs jai padedate. Labai svarbu, kad teikdama pagalbą išliktumėte rami, priimanti, bet tvirta. Vaiko baimė neturėtų nuolat trikdyti viso šeimos poilsio ir ramybės.
Tyrimai rodo, kad daugiausiai įvairių baimių turi 6 – 9 metų vaikai.Psichologė Jurga DAPKEVIČIENĖ
Neverta su vaiko baime konfrontuoti tiesiogiai, neapeliuokite į protą. Baimė – tai jausmas, kuris nebūtinai pasiduoda proto balsui. Nebandykite tvirtinti, kad „nėra ko bijoti”, negėdinkite. Vietoj to priimkite, pripažinkite ir padėkite vaikui geriau išreikšti savo baimę, pasistenkite išsiaiškinti, ko, kas slypi už jo baimės vaizdinio. „Na, pamatei šešėlį, ir…? Pagalvojai, kad tai vagis?.. Ar tau pasirodė, kad jis nori tave pagrobti?..”. Tam tiktų ir tokios frazės: „Tu tikrai labai išsigandai…”, „Nupiešk, ką tu ten pamatei…”, „Kas ten tave liečia?..”, „Gal sapnelis tave paglostyti norėjo?..”
Galite pabandyti kitaip interpretuoti dukters pojūčius: „Pajutai, kad tave palietė?.. Ir tu išsigandai, nes tau tai buvo netikėta. Tačiau taip jau būna, kad kartais prieš užmigdami mes pajaučiam šilumą, tarsi būtume apkabinti. Ne visada pavyksta šį jausmą „pagauti”. Tau pavyko. Tai puikus jausmas. Gaila, kad tu išsigandai ir pradėjai šaukti. Jei kitą kartą taip nutiks, atsipalaiduok ir pajusk kaip gera… Gali pasirodyti, kad tu krenti žemyn…”
Nerašote, kiek metų jūsų dukrai, tačiau spėju, kad ji dar tokio amžiaus, kai realybė ir vaizduotė glaudžiai susiję, o aplinkos daiktai pilni gyvybės. Taigi, kartu ieškokite „stebuklingų” pagalbos būdų. Dukra gali eiti miegoti su pliušiniu šuniuku (ar net tigru), kuris ją saugos ir gins. Pižama gali būti „stebuklinga”, „apsauganti”, pagalvėlė – „ypatingo poveikio”. Užmigti ir visą naktį ramiai išmiegoti padeda ir tinkama fizinė aplinka: gerai išvėdintas, vėsesnis kambarys ir šildyklė kojoms (aš savo vaikams duodavau šilto vandens pripildytą plastikinį butelį).
Nepamirškite pagirti dukters už drąsą: juk pamačiusi ar pajutusi kažką įtartina, mergaitė negulėjo drebėdama ar sustingusi, bet narsiai bėgo ieškoti pagalbos – tikrai drąsiai pasielgė. Aptarkite, ką dar galima daryti tokiais atvejais. Pavyzdžiui, „Jeigu pastebi ką nors įtartina, reikia įjungti šviesą ir apsidairyti, o tuomet gulti ir toliau miegoti.” Jei vaikas atkakliai tvirtina, kad ten buvo pabaisa, kuri norėjo praryti, priimkite jo versiją, paprašykite tą pabaisą nupiešti, o jau tada raskite būdų ja atsikratyti. Jei vaikas linkęs išdidinti savo baimę, ramiai, bet tvirtai pasakykite: „Mes abi žinome, kad iš tiesų ten nieko nebuvo.”
Siekiant sustiprinti vaiką, taip pat rekomenduojama skaityti pasakas, pasakoti istorijas.Psichologė Jurga DAPKEVIČIENĖ
Norėčiau dar kartą priminti, tėvai yra modeliai, į kuriuos žiūrėdami, vaikai mokosi įveikti baimes ir nerimą. Jei iškilus sudėtingai situacijai jūs pati reaguojate itin emocionaliai, dramatizuojate arba priešingai, visiškai nerodote jausmų, vaikai gali perimti šias reakcijas ir tapti pernelyg įsijautę į savo baimes arba priešingai – savisaugą praradusiais bebaimiais, nepaisančiais net akivaizdžių pavojų.
Mergaitė taip pat gali pastebėti, kad bijoti yra naudinga. Žinoma, būtina atsižvelgti į vaiko amžių, tačiau jei atskirai miegantis vaikas kiekvieną kartą jam išsigandus priimamas į tėvų lovą, bijoti taps naudinga.
Siekiant sustiprinti vaiką, taip pat rekomenduojama skaityti pasakas, pasakoti istorijas. Kai kurie tėvai vengia pasakų, nes jos baisios. Ir tikrai, kartais vaikiškos baimės gali turėti pasakiškų elementų, tačiau liaudies pasakų pabaigos yra laimingos ir vaikas, tapatindamasis su pasakos herojumi, mokosi kovoti ir įveikti sunkumus.
Jei nepaisant visų pastangų baimė nepraeina, kreipkitės į psichologą. Kartais baimė gali turėti ir gilesnes priežastis, kurioms atskleisti ir perdirbti reikalinga profesionalo pagalba.
Sėkmės!