Mano puspenktų metų dukrytei – amžinas kosulys. Kosėja ji jau kokius trejus metus. Nuolat, bet nereguliariai. Nuo kelių kartų per savaitę iki keliasdešimties kartų per vakarą. Gydytoja otorinolaringologė kosulio priežastimi įvardijo išvešėjusius adenoidus.
Konsultuoja VU VL Santaros klinikų gydytoja otorinolaringologė Donata Šukytė ir vaikų anesteziologijos skyriaus vedėjas Vidūnas Daugelavičius.
Adenoidai – tai limfoidinio audinio darinys, sankaupa, esanti nosiaryklėje, kitaip tariant, ertmėje, kuri sujungia nosį su rykle. Paprastai kalbant, jei kištume pirštą į nosį iki pat šios galo, pirštu atsiremtume į adenoidus. Juos turi visi vaikai. Jie yra natūrali organizmo dalis, kuri auga kartu su vaiku nuo pat šio gimimo. Sparčiausiai adenoidai auga maždaug nuo dvejų iki šešerių septynerių metų. Vėliau pradeda pamažu mažėti, o sulaukusiems pilnametystės visai išnyksta.
Kaip suprasti, kad adenoidai išvešėjo? Kodėl taip nutinka?
Dažniausiai adenoidai išvešėja dėl infekcijos. Nors limfoidinio audinio paskirtis yra kaip tik kovoti su ja, kartais virusai ir bakterijos adenoiduose užsilieka ilgam. Šie tokiu atveju tampa savitu infekcijų židiniu.
Išvešėję adenoidai trukdo orui pratekėti nosies landomis, tad šią užgula – tėvai neretai pastebi, kad atsiranda „giluminė” sloga. Vaikui tampa sunku kvėpuoti per nosį, nors jokių jos išskyrų nėra, dėl to jis pradeda kvėpuoti per burną ir (ar) knarkti miegodamas. Kai kuriems mažyliams gali išsivysti net miego apnėjų (būklė, kai vaikas naktį pradeda akimirkomis pamiršti kvėpuoti apskritai). Dėl nuolatinio apsunkinto kvėpavimo per nosį ir miegojimo išsižiojus, ilgainiui pradeda formuotis netaisyklingas sąkandis. Gali net išsivystyti specifiniai veido bruožai, kai atsikiša viršutinis žandikaulis, veidas ištįsta į ilgį.
Dėl adenoidų vaiką gali varginti pasikartojančios viršutinių kvėpavimo takų ligos: užsitęsusios slogos, sinusitai, lėtinis kosulys, ypač naktį. Įsisuka užburtas ratas: lėtiniu infekcijų židiniu tapę adenoidai pasidengia bioplėvėmis, kuriose apsigyvenę bakterijos ir virusai tampa atsparūs konservatyviam gydymui (pvz., antibiotikams). Kai susidaro palankios sąlygos, krinta vaiko imunitetas peršalus, bioplėvėse esantys mikroorganizmai paskatina ligą. Rezultatas – vaikas kone nuolatos serga.
Esant išvešėjusiems adenoidams vaiką gali kamuoti ir nereguliarus, nuolatinis kosulys, kai neįmanoma paaiškinti, kas jį sukelia. Vaikas visais atžvilgiais iš pažiūros atrodo sveikas, tačiau vis kosėja. Taip nutinka dėl to, kad nuolat gaminasi gleivės, kurios teka nosiarykle žemyn. Jos dirgina ryklę, balso klostes ir taip sukelia nuolatinį norą kosėti sausu, dirginančiu kosuliu.
Klausos bėdos
Kadangi nosiaryklėje „atsidaro” klausomieji vamzdžiai (jais vyksta vidurinių ausų ventiliacija, t. y. jie sureguliuoja slėgį vidurinėse ausyse, sulygina šį su aplinkos slėgiu), kai adenoidai yra labai dideli, šie gali mechaniškai tuos vamzdžius užspausti. Vidurinėse ausyse pradeda kauptis sekretas ir vaikas pradeda prasčiau girdėti. Maža to, tai gali lemti pasikartojančius ausų uždegimus, kai infekcijos sukėlėjai nuo adenoidų patenka į puikią jiems tarpti terpę vidurinėje ausyje.
Kaip adenoidai gydomi?
Dažniausiai skiriami vietinio poveikio specialūs nosies purškalai. Savaime suprantama, toks gydymas nėra greitas, jį reikia tęsti kelis mėnesius. Jei jis pasirodo neveiksmingas, adenoidus tenka šalinti. Atlikti operaciją ar ne, sprendžia tėvai. Gydytojas, išsamiai ištyręs mažąjį pacientą, gali tik rekomenduoti ją atlikti.
Ar pavojinga operacija? Ar jai reikia kaip nors ruoštis?
Anksčiau operaciją atlikdavo taikant vietinę nejautrą. Tiek tėvams, tiek vaikams, ypač jiems, tai būdavo didžiulė įtampa. Dabar vaikas per operaciją yra užmigdomas. Operacija su pasiruošimu siekia maždaug pusvalandį. Vaikas yra išžiodomas specialiu žiodikliu, adenoidai tam skirtu instrumentu yra paprasčiausiai nubraukiami nuo nosiaryklės paviršiaus. Taigi, pati operacija tikrai nėra techniškai sudėtinga. Tačiau ji, kaip ir kiekviena kita, yra didesnis ar mažesnis įsikišimas į kūną, tad turi savo rizikų. Tarkime, žaizda gali pakraujuoti. Tokia rizika yra, tačiau taip nutinka labai retais atvejais.
Vaikas po operacijos yra stebimas maždaug 4–5 val. Vėliau išleidžiamas namo.
Adenoidų šalinimo operacijai kažkaip specialiai ruoštis tikrai nereikia. Ji gali būti atliekama bet kokiu metų laiku. Žinoma, vaikas tuo metu turėtų būti sveikas: nekarščiuoti, nebūti išbertas ir pan. Jei turi nesibaigiančią slogą, kurią iš esmės dažniausiai lemia adenoidai, operuotis galima.
Kokia turėtų būti vaiko priežiūra po operacijos?
Namų režimas turėtų trukti maždaug 2 savaites. Tiek laiko reikia, kad vaiko organizmas atsigautų po operacijos, kad nuėjęs į darželio kolektyvą, iš karto „nepasigautų” kokios nors naujos ligos. Labai svarbu gerti kuo daugiau šiltų skysčių, nes tai padeda greičiau atgauti jėgas po operacijos. Iškart po operacijos kurį laiką reikėtų vengti karšto, kieto maisto. Taip pat nerekomenduojamas ir labai aktyvus fizinis krūvis.
Viešoje erdvėje galima rasti nuomonių, prieštaraujančių adenoidų šalinimui. Teigiama, kad jie – imuniteto dalis, o į imuninę sistemą kištis nevalia.
Niekas šiais laikais operuoti neskuba. Dažnai užtenka vaistų. Tačiau kartais operacija neišvengiama, nes būdami organizme adenoidai jį labiau žaloja, nei padeda gintis nuo infekcijų. Taip, adenoidai – limfoidinis audinys. Tačiau tikrai ne jis vienas atlieka imuniteto sargo funkciją organizme. Limfoidinio audinio salelių žmogaus kūne yra ir daugiau: viršutiniuose kvėpavimo takuose, ryklėje, taip pat virškinamajame trakte ir pan. Pašalinus mažą gabaliuką limfoidinio audinio bendras imuninis organizmo fonas nepakinta.
Ar adenoidai gali ataugti? Kodėl taip nutinka?
Taip, kartais jie atauga. Didesnė tikimybė ataugti tuomet, kai jie šalinami labai mažam vaikui arba kai vaikas yra alergiškas. Taip pat, jei per operaciją infekuotas audinys nebuvo iki galo pašalintas, jei liko bent mažytė jo dalelė. Dažniausiai adenoidai šalinami 4–10 m. vaikams. Nors pasitaiko, kai tenka operuoti ir dvimečius ar dar mažesnius vaikučius.
Visa tiesa apie narkozę
Ieškodami narkozės minusų ir žalingo poveikio organizmui, dauguma kažkodėl pamiršta jos tiesioginę naudą. Juk narkozė apsaugo nuo įtampos – pacientas per operaciją paprasčiausiai „miega”, nejaučia skausmo, nemato instrumentų, visų jam atliekamų procedūrų. Kitaip tariant, sudaromos geros sąlygos greitai ir kokybiškai atlikti operaciją. Šiuolaikiniai vaistai, kurie naudojami anestezijoje, – labai kokybiški, modernūs, praktiškai nesukelia jokių šalutinių reakcijų.
Kartkarčiais viešojoje erdvėje išties galima rasti informacijos, kad narkozė žmogaus organizmui žalinga: atseit po jos pablogėja atmintis, dažniau sergama ir pan. Tačiau operuotiems ligoniams, ypač vaikams, atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad tiesioginį žalingą anestezijos poveikį patvirtinti labai sunku. Vieninteliai narkozės įtaką leidžiantys šiek tiek plačiau pakomentuoti eksperimentiniai tyrimai yra atliekami su gyvūnais. O tai ne tas pats. Su žmonėmis tokių eksperimentų specialiai juk niekas nedaro. Be to, narkozė juk netaikoma šiaip sau. Ji būtina tik per operaciją. O liga, trauma, kažkoks kitoks negalavimas, dėl kurio žmogus yra operuojamas, taip pat veikia organizmą. Ir dažniausiai neigiamai. Kažkodėl niekas dėl susilpnėjusio imuniteto ar suprastėjusios atminties nekaltina ligos. Šis tema iš dalies yra spekuliatyvi.
Šiuo metu medikai yra tos nuomonės, kad tinkamai parinkta ir atlikta anestezija jokio žalingo poveikio organizmui neturi. Juolab jei ją žmogus patiria retai. Žinoma, jei ligonio būklė labai sunki, jei jis turi daugybę įvairių bėdų ir per trumpą laiką patiria daug operacijų, tuomet galbūt ir galima manyti, kad narkozė organizmui nėra labai sveika. Tačiau ir vėl – jei pacientas labai negaluoja, galbūt neigiamai jį labiausiai veikia niekas kitas, o tik negalavimai.
Vaiko organizmas yra augantis. Niekas negali nei paneigti, nei įrodyti, kad dėl prastesnio mokymosi proceso, dažnesnių ligų yra kalta patirta anestezija. Galbūt kaltininkai yra visai kiti.
