53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Ką daryti

Ką daryti, jei vaikas nevalgus: vertingi patarimai, kuriuos nesunku pritaikyti

Straipsnyje aptariami svarbūs ir, atrodytų, paprasti su vaikų maitinimu ir valgymu susiję dalykai. Būtent nuo šių paprastų dalykų ir prasideda labai svarbūs emocinės sveikatos, bendravimo, elgesio, nuostatų pokyčiai, darantys įtaką vaiko ir šeimos gyvenimui. Dažnai tenka matyti, kad kasdienis šeimos gyvenimas smarkiai nutolęs nuo natūralaus buvimo ir elgsenos – tai arba iškreipta, arba prarasta, ar pamiršta.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Kaip savo vaikus auklėja Angelina Jolie?
5 melagystės, arba kuo skundžiasi jaunos mamos

Tipiška situacija turbūt būtų tokia:  

Vaikas „nevalgo”, o mama ar kitas jį prižiūrintis asmuo rodo filmukus, knygutes ar kitais jį dominančiais dirgikliais visaip stengiasi  atitraukti vaiko dėmesį nuo valgymo tam, kad galėtų jam sumaitinti, jų manymu, reikiamą  maisto „normą”. Arba tėvai bėgioja, vaikšto po kambarius vaikui iš paskos su šaukštu ir siūlo po kąsnį, kalbina, aktyviai maitina, „kol vaikas pagaliau pavalgo”. Tokia patirtis tampa įprasta šeimos gyvenimo dalimi, ir jei apie tai nepaklausi, tėvai patys problemų ar sunkumų linkę ne(be)matyti ir neįvardinti. O gal tai tikrai ne problema? Drįsčiau sakyti, kad problema ir net didelė, kurią kartais būtų galima apibūdinti kaip fizinę ir emocinę prievartą vaiko atžvilgiu. Norint jam gero, bet sunkių pasekmių kaina. Ilgą laiką prievarta maitinti vaikai vėliau  gali turėti valgymo sunkumų ar net sutrikimų paauglystėje ar suaugusiųjų amžiuje.

Pereiti nuo vaiko maitinimo prie savarankiško jo valgymo – laiku ir nuosekliai 

Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis,  palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu. Iš pradžių jam dar padeda tėvai ar vaiką prižiūrintys asmenys. Pamažėle mažylis tampa vis savarankiškesnis ir jam suaugusiųjų pagalbos nebereikia. Valgymas tiek vaikui, tiek tėvams turėtų būti smagus ir malonus užsiėmimas, teikiantis džiaugsmą, sotumą, o užstalė nebūtų jėgos rodymo ir tarpusavio kovų vieta. 

Kodėl nereikėtų vaiko aktyviai, kaip tėvams atrodo tinkama, maitinti vaiko? 

Kai vaikas pats ima ir deda maistą į burną taip, kaip jam išeina, tuomet jis domisi maistu, būna susitelkęs į valgymą ir daro tai savo tempu. Jis tyrinėja maisto skonį, kvapą, konsistenciją. Vaikas integruoja įvairius pojūčius ir kartu mokosi, kaip valgyti, kiek kramtyti, jaučia, kada jau norisi ryti, kada imti kitą kąsnį – šitaip formuojasi su maistu ir maitinimusi susiję savireguliacijos įgūdžiai. Jei suaugusieji įsikišdami dėl įvairiausių priežasčių nuolatos sutrikdo šį procesą, neretai stebime, kad ilgam išbalansuojamas vaiko valgymo ir maitinimosi procesas. 

Kodėl tėvai neleidžia vaikui valgyti pačiam?

Priežastys, kodėl tėvai taip daro, gali būti įvairios. Vieni bijo, kad vaiko neprivalgymas gali smarkiai pakenkti jo raidai ir sveikatai. Valgymas yra ta sritis, kurią tėvai gali aktyviai reguliuoti, kartais jie taip įsijaučia, kad tai tampa vienintele jų svarbiausios kontrolės ir rūpesčio sritimi. Kiti įsitraukia į savotišką kovą su vaiku, ypač kai vaikai pajunta, kad savo valgymu ar nevalgymu jie gali „statyti ant blakstienų” visus jį prižiūrinčius suaugusiuosius, nes jiems tai labai svarbu.

Vaikai kovoja atsisakydami valgyti ir taip baudžia tėvus, tėvai – vaikus – ima suktis ydingas ratas. Dar kiti tėvai jaučiasi bejėgiai suvaldyti, sureguliuoti pagrindinius vaiko poreikius užtikrinančias sritis – valgymą, miegą, žaidimų pobūdį bei trukmę ir pan. Kai kurie nemoka, nesugeba pajusti ir suprasti vaiko raidos poreikių, tuomet susigalvoja teisingiausią, jų manymu,  schemą ir jos laikosi. Dar kitiems tėvams nepatinka, kad vaikas valgydamas išsitepa drabužius, išterlioja stalą, staltiesę… Tai stebintiems tėvams prireikia  daug kantrybės ir pan.

Jei vaikas jau sugeba laikyti rankoje šaukštą, turėtų mokytis valgyti pats. Reikėtų leisti vaikui maistą liesti, tyrinėti pirštais ir valgyti rankomis, palengva mokantis naudotis šaukštu, šakute, peiliu.
Vida Press

Keletas pavyzdžių

Prisimenu 5-erių metų mergaitę, į konsultaciją atvestą dėl emocinių ir elgesio sunkumų, visai neminint valgymo. Bendraujant su mergaite paaiškėjo, kad jai namuose neleidžiama valgyti pačiai, ją maitina. Pradėjus aiškintis situaciją, auklė, kuri prižiūrėjo mergaitę dienomis, pamaitindavo, kad, jos teigimu, „man būtų ramu”: „pamaitinu ir žinau, kad ji yra pavalgiusi”, nes „ir tėvams taip ramiau”. O savaitgaliais per pusryčius tėvai jai leisdavo pačiai nusilupti kiaušinį. Tai viskas, ką mergaitė prie stalo darydavo pati, nes ir tėvai, ir auklė ją visuomet maitino, ir šio dalyko nelaikė problema. O tuo metu tai buvo pirmasis ir svarbiausias žingsnis, kurį reikėjo skubiai padaryti – leisti vaikui valgyti pačiam, nes kiti sunkumai, dėl kurių jie kreipėsi, buvo užsitęsusių neatlieptų vaiko poreikių pasekmė. Tėvams reikėjo keisti požiūrį ir daugelį nuostatų – tai nebuvo lengva, tačiau būtina. Džiugu, kad pavyko. Kartu susitvarkė ir daug kitų išsiderinusių vaiko ir tėvų bendravimo dalykų.  

Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti.Dr. Sigita LESINSKIENĖ

Viena mama kreipėsi pagalbos dėl neklusnaus 4-erių metų sūnaus elgesio. Kartu ji skundėsi, kad jos vaikas mažai valgo; mama nerimavo dėl vaiko sveikatos, nes vaiko kraujo tyrimai rodė, jog hemoglobino kiekis – jau ties apatine riba, tad labai stengėsi jį sočiai pamaitinti. Filmavome berniuką ir mamą valgymo metu. Jie susėdo už stalo, pradėjo valgyti, mama beveik nevalgė, buvo labai įsitempusi ir susitelkusi į tai, kiek ir kaip vaikas valgo. Ramybės ir džiaugsmo pradedant valgyti buvo mažai, lyg artėtų svarbi kova ar darbas. Berniukas paskubom pats suvalgė keletą kąsnių dešrelės ir greitai sukosi į šalį, norėjo bėgti nuo stalo. Mama jį sugrąžino, pasiūlė dar suvalgyti. Vaikas atsisakė, sukosi į kitą šoną ir vėl norėjo bėgti, tuomet mama perkėlė lėkštę su jo maistu į tą pusę, kur buvo pasisukęs vaikas, ir pradėjo jį maitinti. Matydamas, kad nepabėgs ir reikės paklusti, berniukas ėmė valgyti, kramtė jam įdėtą maistą labai lėtai. Mamai buvo sunku laukti, ji kitą kąsnį jau kėlė jam prie burnos, taip paragindama sūnų greičiau nuryti burnoje esantį maistą. Po kelių tokių priverstinai sumaitintų kąsnių berniukas vėl pradėjo sukiotis į šalis, mėgindamas pabėgti, mama vis sugrąžindavo vaiką, ir maitino tol, kol jis suvalgė visą dešrelę („garnyras nesiskaito”). Keletą kartų berniukas akivaizdžiai rodė, kad jam jau gana, bet mama, kaip vėliau pati sakė, labai norėjo jam sumaitinti visą dešrelę, nes tai, jos manymu, buvo būtinas porcijos dydis, reikalingas gerai sveikatai, taigi ir hemoglobino kiekiui garantuoti. 

Žiūrėjome ir aptarėme filmuotą medžiagą su mama. Palengva jai tapo vis aiškesni  sūnaus rodomi signalai. Žiūrėdama į situaciją iš šalies, ji lengviau įvardijo savo nerimą, pamatė, kad prievarta maitinamas vaikas valgo jos diktuojamu tempu ir neturi galimybės surasti savojo. Padėtis po truputį keitėsi, po keleto aptarimų atsirado daugiau natūralumo, vaikas ilgiau ir ramiau ėmė sėdėti prie stalo ir valgyti pats. Mama išmoko pažinti, kiek ir kaip sūnui pasiūlyti valgyti, kaip paraginti jį be prievartos, kaip grąžinti jo dėmesį į valgymą, jei jis išsiblaško, kada leisti baigti valgyti ir pan. Mama atrado, kad galima ramiai pasimėgaujant valgyti abiem kartu, kad jai nereikia nuolat stebėti ir nurodinėti, kaip  sūnui valgyti. 

Mama teigė, kad valgymas, suvalgyto maisto kiekis yra labai svarbūs tiek jai, tiek jos pačios mamai (vaiko senelei), tiek jos visai šeimai. Vaiko senelė maistui ir valgymui taip pat skyrė daug dėmesio, aktyviai maitino ją vaikystėje, nuolat maitina (arba primaitina) vaikaitį. Stebėdama filmuotą medžiagą ji suprato, kaip sutrinka natūralus vaiko alkio ir sotumo suvokimas, kramtymo, rijimo tempo pajautimas verčiant jį valgyti ir prikišant kąsnius prie burnos. Įvertinusi, kiek priešpriešos, nerimo, kitų emocijų susikaupia taip bendraujant su valgančiu vaiku, ji susiejo savo pačios šiuo metu turimus valgymo sunkumus su vaikystėje buvusiais savo patyrimais, kuriuos ji dabar perduoda savo sūnui. Suprato, kad pats laikas nutraukti šią ydingą valgyseną.

Suaugusiesiems kartais būdingas sutrikimas, kuris vadinamas taip: „persivalgymas, susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais”, kai persivalgoma patiriant stresą, susinervinus. Šio berniuko mama pripažino, kad tai būdinga ir jai, žūtbūt mėgino keisti valgymo ir maitinimo elgesį, susiformavusius įpročius ir įsitikinimus. Buvo džiugu matyti gerus rezultatus, tačiau iš pradžių reikėjo įveikti didelį nerimą, pažinti ir pakeisti polinkį versti, reikalauti, kontroliuoti, iš anksto planuoti ir valdyti.

Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai ragauja naujus patiekalus.
Vida Press

Padidinto sensorinio jautrumo vaikai labai išrankūs maistui, jo kvapui, spalvai, konsistencijai, skoniui ir kt. Jie nenoriai  ragauja naujus patiekalus, valgo tik tam tikrus įprastus produktus. Dažnai tokie vaikai turi autizmo spektro bruožų ir juos maitinant būtina į tai atsižvelgti ir juos suprasti. Tokiems vaikams siūloma duoti jiems įprastus ir mėgstamus valgius, nors asortimentas ir itin ribotas, nekankinti vaiko nuolatiniais įkalbinėjimais ir labai nevargti gaminant vis naujus patiekalus, kurių vaikas neragauja ir nevalgo.

Reikia kaskart vis pasiūlyti ir išradingai ieškoti būdų, kaip įpratinti vaiką valgyti naują patiekalą, t. y. plėsti vaiko „valgomų” patiekalų sąrašą, tačiau nepersistengti ir prireikus papildyti organizmo gaunamas medžiagas subalansuotais reikiamais papildais. Kartais tenka leisti vaikui valgyti mėgstamą ir įprastą maistą, dažniausiai tuos pačius kelis patiekalus kasdien. Taip nebūna dažnai, bet jei vaikas turi tokių ypatumų, būtina juos pažinti ir į tai lanksčiai atsižvelgti. Kylant neaiškumams – pasitarti su raidos specialistais. 

Keletas klausimų, į kuriuos kiekviena šeima atsako savaip:

  • Ar turėtų vaikas valgyti prie stalo? 

Manau, kad turėtų. Tačiau dažnai tenka girdėti, kad vaikas (kaip ir kiti šeimos nariai) maistą nešasi į savo kambarį, valgo prie kompiuterio, televizoriaus, palieka indus kambaryje, tų indų vis kaupiasi, ir pan. ƒ„Neprašome, kad išplautų, bet kad nors nuneštų į virtuvę”, – tenka girdėti iš tėvų. O kodėl nepaprašyti, kad ir išplautų? Dažnas atsakymas – „Turime indaplovę.”

Dar viena situacija –  mama (tėtis) nevalgo, kol maitina ar prižiūri valgantį vaiką, nors jis jau puikiai gali pavalgyti ir pats. Jeigu visi šeimos nariai susėdę valgytų ir džiaugtųsi kartu, vaikas nustotų jausti, kad jo valgymas ar nevalgymas yra toks labai svarbus tėvams; patirtų, kad kartu visi valgydami gali patirti  bendrystės, buvimo kartu džiaugsmą, kad valgyti gali būti gera ir malonu. Buvimas kartu prie stalo padeda pajusti pagarbą duonai, maistui, jo paruošimui, susikaupimo ir gero nusiteikimo svarbą virtuvėje. 

Tėvams reikia turėti kantrybės, leisti savo vaikui mokytis, dirbti savo tempu, tyrinėti aplinką. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą.
Vida Press
  • Ar turėtų visi šeimos nariai valgyti kartu? 

Manau, kad turėtų, bent jau periodiškai, retkarčiais, nors kartą per dieną ar nors savaitgaliais. Vis dažniau tenka išgirsti, kad šeimos nariai valgo atskirai, o kartu – tik per didžiąsias šventes. Kitaip tariant – svarbiomis progomis ir labai retai. Valgydami kartu tiek vaikai, tiek ir suaugusieji turėtų visais savo pojūčių kanalais mėgautis maistu ir, pageidautina, ramioje aplinkoje,  neaptarinėdami svarbių dalykų, o susitelkdami į buvimą kartu, maistą, valgymo procesą. Šeimos narių bendrumo jausmas kuriamas, stiprinamas ir susėdus visiems prie bendro stalo, valgant, visiems prisidedant ir rūpinantis jaukiai bei smagiai kartu leidžiamu laiku.

Prieš daugelį dešimtmečių šeimos narių susėdimas už stalo, bendras valgymas ir kavos, arbatos gėrimas buvo įprastinė šeimų gyvenimo sudedamoji dalis. Šiuo metu vis dažniau to pasigendama, kalbama apie silpnus ir trūkinėjančius šeimos narių tarpusavio santykius, greitą gyvenimo tempą, užimtumą, skausmingai prarandant jaukias ir smagias buvimo kartu akimirkas. Pakeitus požiūrį ir pirmenybinius tikslus, atsiranda nemokama galimybė pagerinti tarpusavio bendravimą, santykius, emocinę savijautą, sumažinti įtampą. Tam nereikia ir specialių centrų ar programų kūrimo. Kartais prireikia didesnių sukrėtimų ar besikaupiančios gyvenimo patirties, kad žmonės tą surastų, imtų branginti ir vertinti. Vaikų seneliai šiais klausimais dažnai yra išmintingesni nei tėvai. 

  • Ar turėtų vaikas ateiti į virtuvę valgyti visuomet „ant gatavo”? 

Iš tikrųjų kartais vaikui maistas jau būna paruoštas, ir smagu, kai tėvai pakviečia valgyti, kai  patiekalas jau būna patiektas, tačiau ir pats vaikas turėtų būti „įleidžiamas” šeimininkauti virtuvėje. Tačiau dažnai girdžiu, kad į maisto gaminimą, ruošimą, serviravimą vaikai nėra įtraukiami. Dėl keisčiausių priežasčių. Pavyzdžiui, kad taip bus greičiau ir paprasčiau arba: kad vaiką reikia apsaugoti nuo galimų įsipjovimų, susižalojimų ir kt. nelaimingų atsitikimų virtuvėje.

Dar viena priežastis – mamai (dažniau tai būdinga mamoms nei tėčiams) labai svarbi preciziška švara ir tvarka virtuvėje, todėl ji negali ir nenori leisti joje šeimininkauti kitiems šeimos nariams. Šios mamos turėtų suprasti, kad dėl tokio savo noro neleidžia patenkinti natūralių ir reikalingų vaiko poreikių prisidėti prie maisto gaminimo. Kartais ir tėveliai būna išprašomi iš virtuvės, nes ten šeimininkauja ir viską kontroliuoja tik mama. Prisimenu šeimą, kai savaitgaliais tėtis su vaikais važiuodavo valgyti sriubos į kavinę ar restoraną (mama laikėsi dietos ir jos nevalgė). Mama šeimininkauti vyrui ir vaikams virtuvėje neleisdavo, nes „po to bus nebe taip švaru ir gerai sutvarkyta”. Taip neturėtų būti. Bet mamas tokiais atvejais sunkoka įkalbėti keisti požiūrį…

  • Ar turėtų vaikas kartu su tėvais šeimininkauti virtuvėje?

Vaikui reikia matyti priežastis ir pasekmes, mokytis planuoti, dalyvauti namų ūkyje, būti aktyviai veikiančiu šeimos nariu. Jutiminiais receptoriais liesdamas indus, vandenį, maisto produktus, vaikas mokosi organizuoti savo veiksmus, planuoti ir koordinuoti judesius, pradėti ir pabaigti darbą, matyti rezultatus, prisidėti prie tvarkos kūrimo savo aplinkoje. Judriems, išsiblaškiusiems arba sensorinių (jutiminių) ypatumų turintiems vaikams tai paprasta, nemokama ir labai tinkama terapija.

Knygučių skaitymą, filmukų žiūrėjimą ir kitas vaiko dėmesį atitraukiančias „maitinimo” taktikas tėvams reikėtų pamiršti.Dr. Sigita LESINSKIENĖ

Tėvams reikia turėti kantrybės, leisti savo vaikui mokytis, dirbti savo tempu, tyrinėti aplinką. Rekomenduojama namuose gaminti maistą taip, kad vaikas matytų gaminimo procesą, pradžią, eigos etapus, rezultatą. Jeigu dauguma maisto produktų kasdien bus iš plastikinių maišelių bei indelių, vaikui bus sunku suvokti priežastinius daugialypius jo aplinkoje esamų dalykų tarpusavio ryšius.

Pamenu įspūdį lankantis viename Švedijos vaikų darželyje – ten tradiciškai kartu su vaikais ryte buvo kepama duona: užminkoma tešla, sudedama į formą, kepama specialioje kepimo krosnelėje vidury stalo, vaikai uodė kvapą, ratu susibūrę aplink stalą, laukė iškepant duonos, patys sutvarkė indus ir stalą. Paprasti dalykai, bet jie ir vaiko, šeimos, ir vaikų kolektyvo raidoje ir gyvenime yra labai svarbūs. 

Replikos, prieštaringa informacija apie maistą, valgymą, kūno formas

Dar vienas svarbus dalykas – tėvų, ypač tėčių, garsiai girdint vaikams (ypač dukroms) išsakomos replikos dėl aplinkinių (dažniausiai moterų) kūno formų, apkūnumo ir pan. Pasitaiko, kad mamos vaikams girdint aptarinėja įvairias dietas (ką galima valgyti, ko nevalgyti), pačios daug ko atsisako valgyti, o vaikui maistą ruošia atskirai, aktyviai siūlo valgyti, aiškina, kaip tai svarbu ir reikalinga. Vaikas nuolat mato ir girdi prieštaringą požiūrį į maistą, valgymą, kūno formas ir jų tariamą svarbą vertinant aplinkinius. Ikimokykliniame ir ankstyvajame mokykliniame amžiuje girdėti dalykai apie maistą, valgymą, požiūrį į maitinimąsi, savo kūno pažinimą ir priėmimą yra labai svarbūs formuojantis vaiko maitinimosi įpročiams, sveikam požiūriui į maistą ir valgymą, turi didelės reikšmės tinkamam savo kūno vaizdo formavimuisi paauglystės ir jaunystės laikotarpiu, valgymo sutrikimų prevencijai.   

Patarimas tiems tėvams, kurie patys akivaizdžiai mato, kad jų vaiko maitinimas ir valgymas yra sutrikę

Patarimas paprastas: pradėkite patys valgyti kartu su vaiku. Patiekalus ar maisto produktus sudėkite ant stalo, leiskite vaikui pasirinkti, įsidėti pačiam,  skirkite daugiau dėmesio savo, o ne vaiko valgymui. Galite vaikui pasiūlyti valgyti, įdėti, paraginti, paklausti ar pasitikslinti, ar jau tikrai sotus, tačiau darykite tai saikingai. Jei vaikas rodo ir pripažįsta, kad jau yra sotus, pavalgęs, leiskite jam pakilti nuo stalo. Tarp maitinimų jokiu būdu negalima duoti vaikui užkandžiauti (sausainių, riešutų, vaisių ir kt.).

Reikėtų vaikui suprantamai pasakyti ir parodyti, kad vėl valgysite, kai bus kito valgymo laikas ir vėl susėsite prie stalo. Gerti, jei norėtų ir prašytų, vaikas turėtų gauti visuomet, bet tik vandens (ne sulčių). Vanduo jam turėtų būti lengvai pasiekiamas atsigerti. Visus užkandžius reikėtų paslėpti. Vaikui iš anksto suprantamai reikia parodyti ir paaiškinti, kad nuo dabar jis valgys ir gaus maisto tik tam tikru metu (maždaug kas 2,5-3 val.), visiems susėdus prie stalo, tačiau vandens galės gerti, kiek tik nori. 

Dažnai stebime ydingą dalyką: kai vaikas valgydamas prie stalo mažai suvalgo, tėvai dažnai duoda jam įvairių užkandžių, sočių sulčių, jogurto. Tokiu atveju vaikas nuolat užkandžiaudamas pasisotina ir iki kito valgymo laiko dar nebūna išalkęs.Dr. Sigita LESINSKIENĖ

Rekomenduojama su vaikui aptarti ne vien valgymo, bet ir kitas numatomas veiklas (geriau pasakyti ir nupiešti, nei tik pasakyti). Tuo atveju vaikas galės matyti ir aiškiau suprasti, ką jis veiks, ką darysite, supras veiklos pradžią ir pabaigą, išmoks pažiūrėti, kas numatyta toliau, tartis, rinktis, planuoti ir įgyvendinti. Vaikas bus aktyviai dalyvaujantis namų veiklos dalyvis, su kuriuo galima tartis, tačiau reikia padėti išmokti įvykdyti savo užduotėles (paprastai dvi tris paprastas, kuo aiškesnes). Artimiausių numatomų atlikti veiklų (užduotėlių) planelis turėtų būti sudaromas kartu su vaiku žaismingai, jam suprantama ir patinkančia forma. Tokiu atveju lengviau susitarti, veikloje daugiau aiškumo, mažiau pykčio, užsispyrimo, nesutarimų. 

Vaikas pripras valgyti nustatyti nustatytu laiku, o negaudamas užkandžių, saldžių sulčių ir pan., išmoks pažinti alkio jausmą, sėsdamas už stalo norės valgyti, išmoks pažinti, kada jau pasisotino. Valgant visiems kartu, mažiau dėmesio kreipiamas į tai, kiek ir ko vaikas suvalgė, ir vaikas palengva suvokia, kad valgymu ar nevalgymu nelabai pavyksta manipuliuoti ir valdyti suaugusiųjų, kad džiaugtis maistu ir valgyti yra visai smagu.

Labai svarbu visiems vaiko aplinkiniams laikytis tos pačios taktikos ir neduoti užkandžiauti tarp maitinimų.
Vida Press

Dažnai stebime ydingą dalyką: kai vaikas valgydamas prie stalo mažai suvalgo, tėvai dažnai duoda jam įvairių užkandžių, sočių sulčių, jogurto. Tokiu atveju vaikas nuolat užkandžiaudamas pasisotina ir iki kito valgymo laiko dar nebūna išalkęs. Tad labai svarbu visiems vaiko aplinkiniams laikytis tos pačios taktikos ir neduoti užkandžiauti tarp maitinimų. Vaikas gali suvalgyti vaisių, jogurto, sūrelį ar kt. atsisėdęs prie stalo, ir tai bus lengvas užkandis  tarp pusryčių ir pietų (priešpiečiai) ar pietų ir vakarienės (pavakariai), tačiau ir tuo metu vaikas, kaip ir pagrindinių valgymų metu, turėtų kreipti dėmesį tik į maistą. Vaikui reikėtų kartu dalyvauti (pagal amžių, gebėjimus ir supratingumą) ruošiant valgį, sudedant indus ant stalo, sutvarkant aplinką po valgio. Vaikas turėtų turėti galimybę pasirinkti, ką valgys bent iš dviejų (per daug nereikia) patiekalų, įsidėti truputį, vėliau pats pasiekti ir įsidėti dar. Knygučių skaitymą, filmukų žiūrėjimą ir kitas vaiko dėmesį atitraukiančias „maitinimo” taktikas tėvams reikėtų pamiršti. 

Iš pradžių tėvams reikia  pakeisti ydingą savo požiūrį, kad jei vaikas nepavalgys sočiai (arba tiek, kiek tėvams atrodo, kad jis turi suvalgyti) kartą ar kelis per dieną, jam nieko neatsitiks. Jo sveikatai tai nepakenks, ypač valgymo įpročių keitimo eigoje. Jeigu matysite reikalinga, taikykite šį būdą, tačiau apsisprendus jį taikyti, reikia nuosekliai elgtis ilgą laiką ir kantriai laukti pokyčių. Linkiu sėkmės ir kuo džiugesnių akimirkų valgant.

Mano išsaugoti straipsniai