Šylant orams vis dažniau savo vaikus sodinsime į automobilius ir vyksime poilsiauti. Deja, kai kurie tėvai jau žino, kad kelionės ne visada būna malonios.
Nuo kokio amžiaus vaikus pykina?
Vaikus gali pykinti ir jie gali vemti nuo pat gimimo. Naujagimiai ir pirmų mėnesių kūdikiai, kurių nervų sistema dar nebrandi ir jie labiau nori miego, dažnai būna mažiau jautrūs įvairiems išorės dirgikliams (tiek garsui, tiek šviesai, tiek supimui). Todėl vežami įvairiomis transporto priemonėmis vemia retai, o užsūpuoti greit užmiega. Artėjant metukams vaikučiai, vežami automobilyje ar net namuose užsiverkę ir supykę, jau gali retkarčiais vemti.
Kodėl taip nutinka? Ar tai paveldima?
Gerą žmogaus savijautą įvairiomis sąlygomis užtikrina nervų sistema. Galvos smegenys nuolat gauna daug informacijos, ateinančios nervais (lyg elektros laidais) iš visų jutimo organų: regos, klausos, odos, sąnarių ir pusiausvyros aparato, esančio vidinėje ausyje. Pusiausvyros, arba vestibulinis aparatas, nuolat fiksuoja galvos padėtį ir judėjimo kryptį erdvėje; akys – viso kūno padėtį erdvėje; sąnarių, stuburo ir raumenų receptoriai – kūno dalių judesius. Žmogus yra prisitaikęs vaikščioti žeme, bėgioti, atlikti įvairius judesius, o smegenys juos atpažįsta, fiksuoja ir valdo. Visa tai nulemia iš tėvų ir protėvių paveldėti genai.
Supimo judesys, matyt, nėra mums įgimtas ir iš vestibulinio aparato į smegenis siunčiami signalai apie nuolatinį supimą kai kurių žmonių smegenims yra nepažįstami, jos nesugeba prie to prisitaikyti ir atsiranda supimo ligai būdingi požymiai: svaigsta galva, pykina, vaikas išbąla ar parausta, jam silpna, pila šaltas prakaitas, gali sutrikti rega ar klausa. Tai nėra liga, o tik asmeninė vestibulinio aparato reakcija į supimą.
Vaiko vestibulinio aparato jautrumas gali būti kaip tėvo ar kaip mamos, o gal net kaip visai nepažįstamo prosenelio. Toje pačioje šeimoje augantys broliukai ir sesutės gali visai kitaip jaustis per kelionę. Vienus pykins, kitų – ne.
Ar galima to kokiu nors būdu išvengti?
Vaiko savijauta per kelionę labai priklauso nuo vairuotojo. Jeigu vairuotojas staigiai stabdo, jei kelyje daug posūkių, kalnelių, pykins dažniau, negu važiuojant pastoviu greičiu. Stenkitės važiuoti lėtai ir atsargiai, darydami pertraukėles. Tegul vaikas išlipa pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Sustokite, jei jam pasidarė bloga. Pailsėjęs gal ir nevems.
Patartina važiuojant žiūrėti į tolį – ne taip greitai keičiasi vaizdai, smegenims lengviau apdoroti gaunamą informaciją. Nereikėtų skaityti, piešti, žaisti akių įtampos reikalaujančių žaidimų, nes tada gali pykinti dar labiau. Vaikui palengvėja, jei gali atsigulti ant galinės sėdynės, bet taip jį vežti nėra saugu. Ypač retai pykina miegant, todėl labai gerai, jei vaikutis kelionės pradžioje užmiega.
Ruošdamiesi išvykai, pavalgydinkite vaiką bent prieš pusvalandį sočiu, tačiau lengvai virškinamu maistu, pavyzdžiui, koše. Nereikėtų valgyti saldumynų. Taip pat nesiūlykite prieš kelionę daug gerti. Ir per ją geriau vengti daug skysčių, ypač gazuotų gėrimų. Troškuliui numalšinti įsidėkite paprasto negazuoto vandens. Daugumai vaikų per kelionę padeda kramtomoji guma (jeigu jie jau moka kramtyti ir nenuryti), aštresnio skonio čiulpiamieji ledinukai, takim, mėtiniai, citrininiai.
Ar galima įprasti prie supimo, pavyzdžiui, dažnai supantis?
Vestibulinę sistemą galima treniruoti. Tai natūraliai vyksta vaikui augant, gyvenant: vis daugiau judesių, judriųjų žaidimų. Tačiau laiko nepaskubinsi – specialių treniruočių ar įrenginių lyg ir nėra. Persistengus dažniausiai sulaukiama priešingo efekto – vaikai tik įsibaugina ir verkia. Bet kokia prievarta yra blogai.
Kada iš to išaugama?
Labiausiai guodžia tai, kad ši bėda paprastai baigiasi mokykliniame amžiuje, kai nervų sistema tampa brandesnė bei atsparesnė. Labai retai automobilyje pykina visą gyvenimą. Šią problemą turintiems suaugusiems žmonėms verta kreiptis į specialistus, vartoti vaistų per kelionę, treniruoti vestibulinį aparatą specialiais pratimais, kartais taikoma ir psichoterapija.
