Eveliną Daciūtę ir Rasą Kaper supažindino jų vaikai – kadaise lankę vieną darželio grupę Vilniuje. Vėliau moterų keliai išsiskyrė: Evelina jau ketvirti metai gyvena, ir, kaip pati sako, “dirba trijų vaikų mama” Kinijoje, o Rasa su šeima išvyko į vyro gimtinę Olandiją. Šiandien Evelina su Rasa pristato bendrą savo projektą – knygą vaikams.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, 10 dažniausių auklėjimo klaidų
Danijoje gyvenanti lietuvė norėjo gimdyti tėviškėje, bet pasibaisėjo ir grįžo namo
Įprastai dirbu nuo 9 – 17 val, žinoma, su pertraukomis. Kadangi dirbu namuose, tai atlieku daug darbų vienu metu namuose, bet mes, mamos, mokam ir puodą maišyti, ir siūti, ir vaikui nosį šluostyti. Būna dienų, kai turiu labai daug darbo ar skubų užsakymą, dirbu daug. Yra tekę dirbti nuo 8 ryto iki 12 nakties, nes vieną meškiuką nupirko du žmonės skirtingose vietose elektroniniu būdu. Po to dar sapnuose visą naktį siuvau tą meškutį. Gerai, kad taip nebūna dažnai.
Savo darbo dienos metu kuriu meškučių iškarpas, siuvu meškučius, kartais papaišau, daug bendrauju internetu, atsakinėju į laiškus, nes turiu būti žmogus – orkestras: viskas viename tad ir darbus, susijusius su savo menais, tenka atilikti pačiai. Neturiu marketingo, reklamos specialisto ar tas kuris bendrautų su mano klientais.
Kokie vėjai jus išpūtė iš Lietuvos?
Rasa: vėjas papūtė iš rytų ir nupūtė į vakarus, į gražią šalį Olandiją. Mano vyras olandas, pragyvenęs Lietuvoje beveik 20 metų. Tad, atėjo mano eilė pagyventi jo šalyje. Ir štai mes čia jau treji metai.
Evelina: Kinijoje gyvename jau ketvirti metai. Čia dirba mano sutuoktinis, o mes iš paskos kaip dekabristų žmonos atbildėjome. Tiesa, tuomet mūsų buvo mažiau. Penktasis šeimos narys gimė jau gyvenant Pekine.
Kaip sekasi priprasti kitoje šalyje: kas jus labiausiai džiugina, o ko – pasiilgstate?
Evelina: nepasakyčiau, kad adaptacija būtų buvusi labai sunki. Pekinas ne taip labai skiriasi nuo kitų pasaulio didmiesčių. Jei likimas būtų nubloškęs kur į užkampį, tikriausiai kalbėčiau kitaip. Kita vertus, šeima ir jos reikalai įsuka taip, kad ne taip jau ir svarbu, kur tas vilkelis suksis – Vilniuje ar Pekine. Žinoma, yra skirtumų – kalbos, kultūros, tačiau aš labai džiaugiuosi galimybe kurį laiką čia pagyventi. Labiausiai visi ilgimės savo didžiosios šeimos, tad mūsų visos vasaros skirtos Lietuvai.
Rasa: keisti gyvenamą vietą yra sunku, o ką kalbėti, kai atsiduri svetimoj šaly. Atvažiavęs nusiimi rožinius akinius, ištrini iš galvos visus turistinius šalies aprašymus, apsišarvuoji kantrybe ir pirmyn. Lengva nebuvo, ypač iš pradžių. Buvo dienų, kai labai norėjau grįžti. Keletą naktų jau kroviau lagaminą, bet išaušus rytui, viskas prašviesėdavo, dingdavo baubai, ir vėl gyvendavau toliau. Atspėkit, kokius daiktus aš kroviausi į lagaminą? Susidėdavau visas meškučiams siūti skirtas medžiagas, įrankius ir kitus priedus. Maniau, rankas turiu – neprapulsiu, visada užsidirbsiu duonos kąsnį. Ryte tvarkingai išsikraudavau.
Dabar jau pripratau, naktimis lagaminų nekraunu, jau pradedu jaustis, kad čia gyvenu, čia mano namai, priprantu prie olandų keistenybių, jas toleruoju, o jie toleruoja mane.
Olandija – graži šalis, turi daug istorinio paveldo, žymių dailininkų (vien ką Van Gogas ką reiškia!), labai tvarkinga, žalia, bet be galo plokščia šalis. Didžiausias kalnelis – pakeliamas tiltas. Labai patinka dviračių kelių infrastruktūra. Vaikystėje mėgau važinėti dviračiu, bet Olandija – dviratininkų rojus. Beveik visur važiuoju dviračiu, nes juo nuvažiuoji griečiau nei automobiliu. Jau nekalbu apie judėjimo naudą.
Keisti gyvenamą vietą yra sunku, o ką kalbėti, kai atsiduri svetimoj šaly. Atvažiavęs nusiimi rožinius akinius, ištrini iš galvos visus turistinius šalies aprašymus. Lengva nebuvo, ypač iš pradžių.Knygos dailininkė Rasa Kaper
Džiugina žmonės. Olandai atrodo ramūs, atsipalaidavę, dažnai pakalbins, net ir nepažįstamą žmogų. Iš šalies atrodo labai draugiški, visada pagelbės, jei kas nutiko gatvėje, net prašyti nereikia: uždės nukritusią dviračio grandinę, jei nukritai nuo dviračio, vienu metu prišoks 5 žmonės ir pastatys tave ant kojų, pastums užgesusią sankryžoje mašiną. Bet tuo draugiškumas ir baigiasi. Toliau jie – neįveikiama tvirtovė. Bet gi visi mes turim savo ypatumų.
Labiausiai pasiilgstu šilto bendravimo, draugų ir miško. Nuo Olandijos lygumo kartais net akis skauda – taip norisi kalnelių. Laukinio miško čia beveik nėra. Yra nemažai parkų, bet jei graži diena, tai tame parke prie kiekvieno medžio po šeimą su keliais šunimis. Pasiilgstu Lietuvos gamtos ramybės, kai nueini į mišką ir negirdi jokio pašalinio garso tik mišką.
Visada buvau labai bendraujantis žmogus, tad atsidūrus Olandijoje jaučiau didelį bendravimo trūkumą. Pasiilgau paskambinti draugei ir pakviesti puodeliui kavos čia ir dabar, o ne po savaitės. Olandijoje dažniausiai tai neįmanoma. Bet gi ir sakoma, savi kailiniai arčiau kūno.
Gyvenate toli nuo Lietuvos, ar jūsų vaikai turi progos mokytis lietuvių kalbos, skaityti vaikiškas lietuviškas knygas?
Evelina: kiekvieną sekmadienį vaikai lanko lietuvių kalbos pamokas. Skaityti mieliau renkasi angliškas knygas – abu tvirtina, kad anglų kalba yra lengvesnė. Tačiau tariamės ir dėl lietuviškų skaitymo: atsivežėme visą biblioteką ir vis ją papildome.
Rasa: atvažiavus į Olandiją, vaikams reikėjo pasivyti bendraamžius kalbos žiniomis. Pavyzdžiui, mano vyresnysis tik atvažiavęs turėjo mokytis olandų, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Juk mums ir olandų yra užsienio kalba. Užsieniečiui išmokti taisyklingai olandų kalbą yra labai sudėtinga. Mūsų lietuvių kalba yra labai sudėtinga, bet mes turim ir labai daug taisyklių, išimčių nedaug, palyginus su olandų, kur visa kalba beveik vien išimtys, o išimtis – tai yra tai, kas nepaaiškinama, o turi išmokti ir žinoti. Vaikai turi daug mokytis olandų kalba, tad lietuvių kalbai lieka nuošalyje.
Bet mes namuose kalbam lietuviškai, vaikai puikia ja kalba, tikrai jos nepamirš. Gyvenant toli gauti lietuviškos literatūros galimybės sumažėja. Kiekvieną kartą, parvykus į Lietuvą, nuperku jaunesniajam lietuviškų knygų, dažniausiai tai būna naujausios “Nieko Rimto” išleistos knygelės. Parsivežtas knygeles aš visada skaitau jaunesniajam prieš miegą. Šiuo metu skaitome Neringos Vaitkutės “Titnago plunksa”. Tai yra antra dalis, pirmąją “Vaivorykščių arkos ” jau perskaitėme seniai ir labai laukėme pratęsimo. Labai mėgstamos yra Kenneth Grahame “Vėjas gluosniuose”, Beatrix Potter pasakos apie triušį Petriuką, Kate DiCamillo “Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė”, Jan Sverak “Kukis sugrįžta”. Mylim šių knygų ir istorijas, ir piešinius.
Kaip jūs abi susipažinote ir nusprendėte sukurti knygą?
Evelina: su Rasa susipažinau prieš devynerius metus. Mūsų vaikai ėjo į tą pačią Valdorfo darželio grupę, lankydavosi vienas kito gimtadieniuose. Pamenu Rasos namus Vilniuje: nestandartinis išplanavimas ir dalį namų užėmę jos siūti meškiukai. Rasa visą laiką buvo meškių karalienė. Paskui vėl susitikome Valdorfo mokykloje, bet trumpam, nes netrukus mes išvažiavome iš Lietuvos. Labai gerai prisimenu, kaip prieš išvažiuojant kalbėjau su Rasa. Ji sėdėjo mokykloje ant palangės, buvo pasibaigęs vienas kalėdinių renginių ir mes kalbėjomės apie mano planus. Ji pasvarstė apie tai, kad gal ir jiems būtų ne pro šalį persikelti į jos vyro gimtąją Olandiją. Jau gyvendama Kinijoje sužinojau, kad po kurio laiko taip ir nutiko. Tuomet dar susirašėme, dalindamosis patirtimi. Aš jau buvau apšilusi kojas, o Rasa dar grūmėsi su pirma adaptacijos krize.
Parašiusi naują istoriją, visuomet perskaitydavau savo vaikams. Labiausiai jomis domėjosi vidurinėlė Agota. Vyresnysis jau tokio amžiaus, kad tarsi „ne lygis” pasakėlėmis žavėtis, o mažoji dar nepretenduoja į vertinimo komisiją.Knygos autorė Evelina Daciūtė
Ji toliau siuvo meškius, o paskui pradėjo juos piešti. Vis žiūrėjau žiūrėjau į jos „Facebook” publikuojamus piešinius, kol šių metų kovą leptelėjau, kad jos meškiai tiesiog prašosi istorijų. „Tai rašyk!” – pasakė Rasa. Ir aš pradėjau. Nusiunčiau vieną istoriją, antrą, trečią. Abiem buvo smagu. Vardų galvoti man netekdavo – visi Rasos meškiai juos jau turėjo: atsiversdavau nuotrauką ir svarstydavau, ką šitas meškis galėtų papasakoti. Arba sugalvodavau idėją ir eidavau knistis po Rasos nuotraukų galeriją, ieškodama jai tinkamo meškio. Iš pradžių net negalvojome apie knygą. Bet kai istorijų prisirinko daugiau, ėmėme mąstyti, ką su jomis daryti toliau. Žinojome, kad realiai mes galime susitikti vieną kartą – vasarą. Norėjosi išnaudoti tai, kad būsime tuo metu kartu Lietuvoje ir nusiuntėme istorijas į kelias leidyklas. Viena jų – „Tikra knyga” ir jos vadovas Jaunius Lingys patikėjo mumis ir štai gruodžio pradžioje turėtume rankose laikyti pirmąją mūsų knygą „Meškių istorijos. Lubinų labirintas”.
Rasa: mano jaunesnysis ir Evelinos vaikai lankė tą patį darželį. Susipažinome ten, bet per daug nebendravome, vaikai kviesdavo vieni kitus į gimtadienius, bet kavos gerti su Evelina neidavom.
Meškučius kuriu nuo 2005 m, buvo keleto metų pertrauka, bet intensyviai pradėjau vėl kurti nuo 2009m. Dabar tai mano pagrindinė veikla. Pasiuvus meškutį, mėgstu jį personalizuoti – suteikti jam profesiją ar gyvenimo būdą. Kiekvieną kartą meškučiui sukuriu trumpą istoriją. Na, gal ne istoriją, bet istorijos dalį, kuri paaiškina jo gyvenimo būdą.
Prieš dvejus metus jaunesniajam sūnui ieškojau dailės mokytojos. Vaikas pradėjo lankyti pamokas ir aš supratau, kad mokytoja – išskirtinis žmogus. Ji rinko suaugusiųjų grupę, pakvietė ir mane. Nebuvau iki tol piešus, gal tik vaikystėje ir galvojau, kad piešti aš nemoku. Bet nutariau nueiti, susipažinti su žmonėmis, gal dar kalbos pasimokyti. Ir nuėjau…. Man taip patiko! Ir svarbiausia supratau, kad galiu piešti! Palankiau tuos kursus neilgai, nes po to nesusirinko grupė, bet pradėjau jausti didelį norą piešti. Meškučius labai myliu, saviškius jaučiu širdimi, tai ir pradėjau juos piešti. Tada gimė mintis sukurti knygą. Kokius metus ieškojau, kas galėtų parašyti istorijas. Tariausi su viena amerikiete, bet ji parašius istorijos pradžią, dingo. Tada radau Amsterdame gyvenančią graikę, kuri jau buvo išleidusi savo kelias knygas, bet ji užsiėmė kita veikla ir nebeliko laiko rašyti. Viešai nesiskelbiau, kad ieškau istorijų kūrėjos.
Vieną gražią saulėtą dieną, ryte tikrindama savo elektroninį paštą, aptikau Evelinos laišką su mano meškiaus Arnoldo nuotrauka ir jo istorija. Gale buvo prierašas: “Ar dar tęsti?”. Žinoma, žinoma, žinoma!!! Negalėjau patikėti, kad Evelinai ir man, tuo pačiu metu, kilo ta pati idėja, nieko vienai apie kitą nežinant. Ji labai norėjo rašyti, o pamačiusi mano meškučius, suprato, kad nori rašyti apie juos! Taip ir gimė mūsų knygelė vaikams.
Mums abiems reikėjo išvažiuoti labai toli (jai į Kiniją, man į Olandiją), kad susitiktume vėl!
Apie ką jūsų knyga ir kam ji skirta?
Rasa: mūsų knygos „Meškių istorijos: lubinų labirintas” veikėjai yra meškučiai. Meškučiai, kuriuos esu pasiuvusi ir jie gyvena įvairiose šalyse, kaip Australija, Amerika, Havajai, Šveicarija, Kinija. Tuos pasiūtus meškučius aš nupiešiau, Evelina parašė istorijas. Jie gyvena įprastą gyvenimą kaip ir mes: draugauja, pykstasi, bijo, kartais pasielgia negarbingai arba atvirkščiai – labai garbingai. Vaikučiams, kurie dar patys neskaito, gali paskaityti tėvai.
Vaikai istorijose gali atpažinti savo poelgius, kurie ne visada būna labai geri, bet meškutis parodo kaip rasti išeitį iš tos keblios situacijos. Vaikui turi būti ramiau, kai jis supranta, kad pasielgė ne taip, bet gali tai ištaisyti. Vaikučiai gali pasimokyti, kad ne visi mes esam vienodi, bet nuo to nesame blogesni ar geresni už kitus, kad galim kažko bijoti ir kaip su ta baime susitvarkyti. Aš manau, kad knygelė tinka ir tėveliams, kurie gali atidžiau pažvelgti į savo vaiką, jam pagelbėti susitvarkyti su baimėmis ar suprasti kitus.
Evelina: knyga yra skirta 4-9 metų vaikams. Kai pradėjau rašyti, netrukus supratau, kad noriu istorijomis pasidalinti su kitais, kad kiti vaikai pasakytų kaip maniškiai: „Man irgi taip buvo”. Arba: „Aš žinau, kam taip buvo. Dabar suprantu, kaip jis jautėsi”. Kad pagalvotų, kad nieko tokio būti kitokiu, gali suklysti ir gali ištaisyti klaidas, natūralu yra bijoti, bet gali surasti būdų įveikti baimę, už gerą elgesį, teisingus poelgius būsi apdovanotas, viskas išsispręs palankiausiu būdu. Tu nesi vienas, kuriam nutinka tokios istorijos.
Ar jūsų vaikai prisidėjo prie knygos kūrimo: pastabomis, vertinimu, patarimais?
Evelina: „Meškių istorijų” priešistorė ir buvo istorijos, kurias pasakojau savo vaikams. Mano vyresnėliui Anuprui šiuo metu yra vienuolika, Agotai neseniai suėjo devyneri, o Abigailei lapkričio pabaigoje stuktels dveji. Pirma pasakojau šias istorijas šiaip sau. Todėl, kad jos man patiko, todėl, kad jos patiko mano vaikams. Pasakojau istorijas iš savo vaikystės, iš kitų gyvenimo, pamokančias įvairių tautų istorijas.
O paskui susidūriau su keliomis situacijomis, kai nusprendžiau jų elgesį pakoreguoti tam tikrais, tai situacijai tinkamais pasakojimais. Pastebėjau, kad labai paveikė. Daug labiau nei moralizavimas ar tiesmukas paaiškinimas. Patys pritaikė savo situacijai. Panašiu metu mano akys ir užkliuvo už Rasos piešinių. Parašiusi naują istoriją visuomet perskaitydavau savo vaikams. Labiausiai jomis domėjosi vidurinėlė Agota. Vyresnysis jau tokio amžiaus, kad tarsi „ne lygis” pasakėlėmis žavėtis, o mažoji dar nepretenduoja į vertinimo komisiją, reikia dar truputį palaukti.
Rasa: Turiu du sūnus: 12 metų Benjaminą ir 16 metų Martyną. Kadangi jaunesnysis sūnus yra labai meniškas, turi savo supratimą ir skonį, kai nupiešiu, parodau jam. Kartais jis man duoda patarimą, kaip nupiešti meškutį arba ką jis daro. Vyresnysis – paauglys, o tai jau atskira respublika. Kai paprašiau, kad Facebook’e pasidalintų leidėjo nuoroda apie mano knygą, paklausė, o ką rašyti? Sakau, ką nori. Parašė: “Netrukus išeis mano mamos iliustruota knyga. Didžiuojuosi tavimi, mama!” Kokio daugiau palaikymo reikia?
Susitikimas su knygos “Meškių istorijos. Lubinų labirintas” kūrėjomis įvyks gruodžio 6 d., šeštadienį: 12 val. Vilniuje, prekybos centro “Panorama” centrinėje aikštėje ir 16 val. Kaune, prekybos ir laisvalaikio centro “Mega” centrinėje aikštėje.