Aktorė, „Knygos teatro” įkūrėja, fotonamų „Redluk” bendrasavininkė, studentė ir dviejų vaikų mama šį pavasarį pasitinka turėdama itin daug veiklos. Surasti pusvalandį pokalbiui su mumis Reditai pavyko ne iš pirmo karto ir jau gerokai po darbo. Kol kalbėjomės, šalia mamos kantriai laukė abu jos vaikai – dešimtmetė Upė ir aštuonmetis Ugnius.
„Mama, ar žinai, kad grįžus dar reiks pamokas ruošti?”, – klausia mamos Ugnius. „O, taip, sūnau, ruošim”, – šypsosi Redita. Paklaustas, kelintoje klasėje mokosi, berniukas atsakė, kad pirmoje, o po sekundėlės išpoškino: „Nors labai norėčiau būti jau dešimtokas…”
Smagiai nusijuokę, jungiame diktofoną ir kalbamės apie tai, kuo šiandien gyvena Redita su šeima.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Atvira išpažintis: nelaukiu gimdymo, nes nežinau, kaip išgyvensim
Buvau šokiruota, kai pamačiau gimdyklą
Susitikti su Jumis paskatino jūsų ir vyro fotografo Deivio Luko fotografijų paroda “Pirmieji žiedai”. Parodos anotacijoje sakoma: “Paroda skirta paminėti vaikų svarbą mūsų gyvenime, jų saugumo visuomenėje klausimus. Parodoje „Pirmieji žiedai” eksponuojamos fotografijos su pražydusiais vaikais. Parodos tikslas ne tik atskleisti meninę darbų vertę, bet ir tokia forma atkreipti dėmesį į šalies demografinę padėtį, sumažėjusį gimstamumą. Esame viena seniausių šalių Europoje, todėl privalome branginti kiekvieną ką tik užsimezgusią gyvybę”.
Paroda važiuos po tris Lietuvos miestus, kiekviename pabus po mėnesį. Pirmiausia ji bus atidaryta kovo 25 dieną per Gandrines Vilniuje, vaikų restorane – teatre „KukuMuku“. Kita stotelė – Kaunas, gegužės pradžia, Motinos dienos proga. Kaunas yra mano gimtasis miestas, 60- 70 procentų mūsų su Deiviu fotostudijos „Redluk” klientų yra kauniečiai-labai noriu pagerbti musu bičiulius ir gerbėjus. Po to paroda keliaus į Klaipėdą, kur Vaikų gynimo dienos proga bus atidaryta ledainėje bei dalyvaus vaikų miesto šventėje „Karkadienis”.
Mes personalinę parodą rengiame po 8 metų pertraukos. Manau, kad parodą reikia daryti tada, kai turi kažkokią idėją, žinią, kurią nori perduoti žiūrovams. Mūsų naujiena yra ta, kad pradėjome fotografuoti vos poros savaičių sulaukusius naujagimius. Lietuvoje tai naujiena, negirdėjau, kad kas specializuotųsi. Visi vaikai, kuriuos fotografavome parodai, buvo nuo 9 dienų iki 20 dienų amžiaus. Tai buvo iššūkis ne tik tėveliams, bet ir mums. Jie tokie mažulėliai!..
Paroda vadinasi „Pirmieji žiedai” neatsitiktinai. Gėlės dominuoja mūsų fotografijų stilistikoje, tai tarsi vizitinė kortelė. Pirmosios nėščiųjų ir kūdikių nuotraukos, kurias kūrėme prieš 12 metų, buvo su gėlėmis. Mes buvome pirmieji Lietuvoje, kurie ėmėme fotografuoti leliukus ir besilaukiančias moteris. Pamenu, gimus Upei, namuose buvo daug dovanotų gėlių, aš sugalvojau įsikišti jų į plaukus, ir taip gimė pirmosios fotografijos. Gėlės mano gyvenime turi didelę reikšmę, aš jas dievinu. Juokauju, kad tinkamai pasirinkau profesiją, kuri tiesiogiai susijusi su gėlėmis – tiek fotografijoje, tiek teatre. Šia paroda norime priminti, kad viskas prasideda nuo sėklytės, sudygusi ji tampa mažu pumpurėliu, o jis pražysta ir tampa gražia, dailia gėle, tiesa, kartais – kaktusu (juokiasi -aut.p.)
Jūsų abu vaikai jau paaugę, mokinukai. Ar galite sakyti, kad dabar jūsų rankos laisvesnės įvairiai veiklai, negu tada, kai jie buvo maži kūdikėliai?
Rankos gal ir laisvesnės, bet galva visiškai perkrauta. Mes vaikus auginome patys, be auklių ir močiučių, tačiau mūsų šeimyninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su darbu, fotostudija buvo namuose, o namais tapo studija. Gimus vaikams, sukūrėme šeimyninį verslą, nebuvau išėjusi motinystės atostogų, nes kai yra verslas, jis nelaukia, kol metus paauginsi vaiką ir tada grįši į darbus. Bet man tai nebuvo skaudu ir netrukdė, nes viskas buvo šalia, natūraliai išplaukė iš mūsų gyvenimo budo, mūsų svajonių, požiūrio į stilių ir estetiką.
Mūsų vaikai eina į gerą mokyklą, auga gerbūvyje ir pritekliuje, bet jie turi suvokti, kad yra ir kitokia gyvenimo pusė, todėl kai būna progų, su vaikais dalyvaujame labdaros renginiuose, kad jie pamatytų, jog yra ir kitaip gyvenančių, kuriems reikia pagalbosRedita Dominaitytė
Kai vaikai paaugo ir prakuto, tada atsitiko tai, kas būna daugeliui moterų, kai jų vaikai atsistoja ant kojų — jos nori daugiau dėmesio ir laiko skirti sau. Taip nutiko ir man, į mano gyvenimą sugrįžo didžioji meilė – teatras. Jis užėmė didelę vietą, ėmė konkuruoti su šeimos verslu, nes man labai norėjosi būti scenoje, dirbti teatre. Prieš kelerius metus pati įkūriau Knygos teatrą. Atsirado trečias kūdikis mūsų šeimoje, kuriam, kaip ir visiems kūdikiams, reikia daug dėmesio, ypač iki dviejų metų. Taip natūraliai mano veikla šiek tiek nutolo nuo fotografijos, ir dabar su šia paroda sugrįžtame prie šaknų. Viskas labai dera tarpusavyje – daug teatrališkumo yra fotografijose, o teatras neišsiverčia be fotografijos. Be to, įgūdžiai, atsiradę dirbant su fotografija, turi įtakos mano teatro formai – vizualizacija yra labai svarbi „Knygos teatre”.
Tariantis dėl interviu užsiminėte apie paskaitas. Esate studentė?..
Esu Muzikos ir teatro akademijos dieninio kurso antrakursė studentė, studijuoju meno vadybą. Kaip aktorė aš turiu ir išsilavinimą, ir stažą, bet kai įkūriau Knygos teatrą, atsirado poreikis ir naujų žinių, ir galbūt diplomo. Akademija visai šalia mano namų, kažkaip paskatino kolegos pabandyti, ir aš išdrįsau. Labai įdomus etapas gyvenime, nes mano kurso draugai 20 -mečiai teoriškai gali būti man sūnūs ir dukros. Niekada negalvojau, kad man bus taip įdomu studijuoti.
Su vyru fotografu Deiviu Luku esate menininkai, gal ir vaikai lanko meno mokyklas?
Esame abu menininkai, žinome, kaip meno žmonės gyvena ir išgyvena. Nesinori, kad vaikai būtų vidutiniški menininkai. 10 metų muzikavimo muzikos mokykloje niekam nepakenkė, bet liūdna, kai žmogus savęs nerealizuoja. Sunku pamatuoti vaikų galimybes, kiek jie yra talentingi. Baigti meno mokyklas ir būti vidutinybėmis sudėtinga. Studijuoju pati ir matau jaunuolių, kurie pabaigė muzikos mokyklas, turi daug ambicijų, bet nepakankamai talento, tada jie tampa vadybininkais, kritikais, bet ne tos srities specialistais. Dėl to mes labai atsargiai žiūrėjome į vaiko leidimą į meno mokyklą nuo pirmos klasės.
Norėjosi visapusiško išsilavinimo, kad jį gautų kuo geresnį, o po to patys pasirinktų, ar nori būti menininku. Bet pastebėjome, kad Upė turi gabumų dailei, jos įdomi ir specifinė piešimo maniera, todėl šiemet, pabaigusi pradinę mokyklą, ji bandys stoti į menų gimnaziją. Tėvų vidinis noras duoti vaikui maksimaliai stiprų išsilavinimą susikerta su mūsų meniška prigimtimi. Norime savo vaikams viską, kas geriausia. Būti menininku nėra taip paprasta ir lengva, reikia mokėti save parduoti. Ir kuo toliau, tuo labiau šios savybės reikės. Manau, kad kiekvienas vaikas savo kelią suras anksčiau ar vėliau, mes mažai galim tą įtakoti, gal tik pastebėti vaiko stipriąsias savybes, pastiprinti, bet jokiu būdu neprimesti savo nuomonės ir nespausti.
Jūs esate socialiai atsakinga šeima, nes matau jus dalyvaujant įvairiose labdaros akcijose, į kurias atsivedate ir vaikus. Kokia jūsų nuomonė, ar Lietuvoje gera auginti vaikus?
Oi, čia liūdna tema. Man yra gaila, kad mūsų finansinė padėtis neleidžia į vaikus investuoti tiek, kiek mes norėtume ir jiems linkėtume. Gaila, bet valstybė šioje vietoje nepadeda. Mes esame smulkūs verslininkai, o valstybė juos labai ignoruoja. Galbūt norėčiau leisti savo vaikus į privačią mokyklą, bet abejoju, ar mes tą galėtume sau leisti. Norėčiau, kad vaikai turėtų papildomų pamokų, lavintų kai kurias savo sritis. Prailgintos grupės mokyklose ne visada išeitis. Mokytojas turi 10 -15 vaikų, ir kad ir koks tas mokytojas būtų nuostabus, jis fiziškai negali visiems skirti dėmesio tiek, kiek skirtų vienas pedagogas.
Jeigu vaiką leidi į meno mokyklą, manau, šalia reikėtų stiprinti tiksliuosius mokslus, kalbas. Jeigu viso to negali sau leisti, negali sakyti, kad mokslas Lietuvoje yra nemokamas.
Aš gal norėčiau trečio leliuko, bet šiandien esu taip pat atsakinga už šeimos biudžetą ir turiu labai atsakingai tai pasverti.Redita Dominaitytė
Arba sportas vaikams – jeigu norite išleisti vaiką lankyti tam tikrą sporto būrelį, tai tikrai kainuos. Taip, įmanoma rasti sporto mokyklų, kur nemokama, bet kokios jos bus būklės? Taip vaiko laisvalaikis kai kurioms šeimoms tampa prabangos dalyku. Aš gal norėčiau trečio leliuko, bet šiandien esu taip pat atsakinga už šeimos biudžetą ir turiu labai atsakingai tai pasverti.
Tačiau pastebiu, kad pamažu išeiname iš krizės, žmonės Lietuvoje pradeda daugiau šypsotis, jaučiu daugiau pozityvo, žmonės nori gyventi, džiaugiasi gyvenimu. Ir to užtenka.
Mūsų vaikai eina į gerą mokyklą, auga gerbūvyje ir pritekliuje, bet jie turi suvokti, kad yra ir kitokia gyvenimo pusė, todėl kai būna progų, su vaikais dalyvaujame labdaros renginiuose, kad jie pamatytų, jog yra ir kitaip gyvenančių, kuriems reikia pagalbos. O kas kitas, jei ne tokie pavyzdžiai, gali paauklėti? Jie žino, kas yra išteklių eikvojimas, taupymas ir atjauta kitoms socialinėms grupėms.
O ar mėgstate su vaikais eiti į teatrą? Gal turite mėgstamų vietų, kurias rekomenduotumėte ir mums?
Man labai svarbu, kad vaikai eitų į teatrą, Ugnius, pavyzdžiui, žiauriai nemėgsta teatro. Jam sunku išbūti vienoje vietoje be judesio, bet tai nereiškia, kad mes neisime ten. Vaikas turi suprasti, kas yra teatras, klasikinė muzika. Esu aktorė ir turiu daug draugų aktorių, dirbančių įvairiuose teatruose, todėl mes visada dalyvaujam spektaklių premjerose.
Labai vertinu ir gerbiu Stalo teatrą, jo vadovę ir režisierę Saulę Degutytę, nuostabūs yra Evaldo Jaro spektakliai vaikams. Kai tik nueiname į Keistuolių teatrą, aš vis dar sugebu būti jų nustebinta – kokio aukšto lygio tai profesionalai. Kartais gali atrodyti, kad vaidinant vaikams galima šiek tiek „pachaltūrinti”, bet profesionalai niekada to sau neleis. Džiaugiuosi mūsų aktorių profesionalumu.
O Jūsų įkurtame Knygos teatre spektaklių vaikams nėra?
Ne. Nors, atvirai sakant, nesame toli nuo vaikų. V.M. Putino „Altorių šešėly” yra lietuvių literatūros programos dalis mokyklose, ir mes vyresniųjų klasių moksleiviams vaidiname spektaklį pagal šį romaną. Kada nors gal norėčiau sukurti kažką paaugliams, jie man įdomūs. Sudėtingi, ieškantys savęs, konfrontuojantys su visu pasauliu, bijantys parodyti savo tikrąji „aš”. Būtų įdomu surasti teatro kalbą, skirtą Jiems, bet apie tai dar anksti kalbėti, išskyrus savo asmeninį santykį su paauglyste, kitų patirčių neturiu, o tai didelė atsakomybė.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
