Ar teko sutikti daug tėčių, kurie visas savo atostogas skiria kelionėms su vaikais? Arba tokių, kurie į verslo keliones pasiima mažylį, kad praplėstų jo akiratį? Vienas tokių tėčių yra žinomas keliautojas, fotografas, albumo „Neregėta Lietuva” autorius Marius Jovaiša (40).
Keliauti su vaikais – įprasta
Marius Jovaiša kartu su žmona Brigita Jovaišiene, garsios knygos „Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį” autore, yra aplankę daugelį pasaulio šalių, neretai atokių ir mums egzotiškų. Aistringi keliautojai dažniausiai į keliones pasiima ir tris savo vaikus: 10 m. Mariją, 6 m. Vincentą ir vos 9 mėn. jaunėlį Antaną.
Lietuvoje nedaug šeimų keliauja su kūdikiais ir mažais vaikais. Tuo tarpu pasaulyje taip keliauti įprasta, – sako Marius. – Važinėdami po įvairias šalis ir apsistoję viešbučiuose sutinkame tokių pat šeimų kaip mes – keliaujančių su kūdikiais ir mažais vaikais. Mes keliavome iki gimstant vaikams, keliaujame ir jiems gimus. Ko gero, nuo šeimos priklauso, ar ji išdrįs, ar norės kartu pasiimti vaikus. Su jais kelionės būna šiek tiek kitokios, galima sakyti, lėtesnės, labiau pritaikytos vaikų – ne suaugusiųjų poreikiams.
Atsimenu, kai gimė Marija, mes ją nešiojomės visur: į kiną, koncertus, teatrus. Atrodė labai natūralu, kad vaikas turi būti nuolatos šalia tėvų. Šiek tiek vėliau supratome, kad kartais kūdikį verta palikti namuose ir nesinešti jo į visus renginius. Tačiau nuo tada, kai gimė Marija, vėliau – ir kiti vaikai, keliones planavome taip, kad kartu galėtume pasiimti ir juos. Pirmosios kelionės su Marija skyrėsi nuo dabartinių, nes per ilgą laiką supratome, kaip keliauti, kad būtų patogu ir vaikai kuo mažiau pavargtų”.
Pirmoji Marijos kelionė
Marijai buvo 3 mėn., kai ji su šeima išvyko į pirmąją savo gyvenime kelionę. „Mes pasidomėjome, nuo kada galima keliauti su kūdikiu, pasitarėme su šeimos gydytoja, kuri neprieštaravo, kad dukrytę žadame vežtis į tolimus kraštus. Pirmai kelionei pasirinkome tingų poilsį atokioje Dominykos Respublikoje.
Na, jis turėjo būti ramus, – juokiasi Marius, – tačiau virto labai netingiu. Apsistojome puikiame viešbutyje, tačiau po kelių dienų atsibodo tyla ir ramybė, tad išsinuomojome automobilį ir išvykome apžiūrėti salos. Marija buvo itin geras kūdikis, pirmuosius gyvenimo mėnesius ji tik valgė ir miegojo, tačiau kai sumanėme užkopti į vieną kalną, maršrutas pasirodė ilgesnis, nei parašyta knygoje, ir ji išalkusi pradėjo verkti. Netrukus subėgo vietos gyventojai raminti kūdikio, o viena moterėlė atnešė kėdę, pastatė vidury laukų ir liepė pamaitinti. Tąkart buvo šiek tiek įtampos, tačiau kuo daugiau keliaujame, tuo daugiau patirties įgyjame.
Pamenu kelionę į tolimąją Tongos Karalystę. Pasirinkome poilsiui vieną atokiausių salų, į kurią lėktuvai skrisdavo, berods, tik kartą per savaitę. Atvykome čia su Marija, o Brigita jau laukėsi Vincento. Kol ilsėjomės, prasidėjo liūtys, lėktuvų reisai buvo atšaukti, o Marija dar ir susirgo.
Mes į kelionę visada pasiimame vaistinėlę, tačiau jeigu vaikas suserga, stengiamės jį parodyti gydytojui, elektroniniu paštu susirašinėjame su savo šeimos gydytoja. Nusprendėme dėl visa pikta surasti Marijai gydytoją. Radome seną italą, atvykusį į salą prieš kelis dešimtmečius dirbti misionieriumi ir pasilikusį, – prisimena Marius. – Gydytojas išsitraukė senovinius instrumentus, iš pažiūros aprūdijusius ir, kaip atrodė, mažai naudojamus, bei paklausęs Mariją ramiu balsu pasakė, kad ji pasveiks. Vaistų mums neskyrė, tiesiog nuramino. Šis atvejis – vienintelis toks „egzotiškas”, nes kitose šalyse, kuriose atostogavome su vaikais, teko lankytis civilizuotose klinikose.
Jose dažnai ypač daug dėmesio skiriama vaikams. „Ypač gerą įspūdį paliko Australijos ligoninė, į kurią atvykome vaikui susirgus. Ten labai greitai atliko tyrimus, paėmė kraujo taip, kad vaikas nė nepajuto, užmaišė antibiotikų su natūraliomis kokosų sultimis ir po dviejų dienų jis jau buvo sveikas.”
Pats vienas su vaikais
Marius sako, kad jau du kartus buvo išvykęs į kelionę pats vienas su vaikais. Mariją jis nusivežė trims savaitėms į JAV, o Vincentą kelioms savaitėms į Kubą. Per abi šias keliones Marius dirbo, skraidė lėktuvu ir fotografavo šalį. „Tokios kelionės man suteikia nepaprastą galimybę būti 100 proc. atsakingam už vaikus nuo ryto iki vakaro. Namuose tokia patirtis nėra įmanoma.
Išvykus į tolimą šalį su vaiku reikia susitelkti ir galvoti, kur juos palikti, kai negalės būti kartu su manimi. Pavyzdžiui, Kuboje, kol mes su pilotu skraidėme, Vincentą kelias valandas per dieną žiūrėdavo mūsų lėktuvėlio inžinierius. Sūnus pramoko šiek tiek ispaniškai, beisbolo pagrindų. Man šios kelios savaitės, praleistos su sūnumi Kuboje, yra neįkainojamos, nes labai suartėjome. Laisvalaikiu eidavom valgyti ledų, žaisdavome, Vincentas susipažino su tenykščiais vaikais, savo bendraamžiais”, – sako Marius.
„Būdamas Amerikoje Mariją vesdavausi į darbo susitikimus. Jai tai buvo puiki proga pasitikrinti anglų kalbos žinias, nes mūsų partneriai besikalbėdami su manimi pasikalbėdavo ir su ja. Kai skrisdavau fotografuoti, Mariją pasiimdavau kartu į lėktuvą. Manau, nereikia bijoti imti vaiko kartu į verslo susitikimus. Žmogus, kuris dirba savo darbą ir dar randa laiko vaikui, manau, atrodo mielesnis. Aišku, aš esu menininkas ir į mano profesijos žmones žiūrima atlaidžiau”, – juokiasi Marius.
Namie ilgai neužsibūna
Kai Marija pradėjo lankyti mokyklą, šeima jau negalėjo į kitą šalį išvykti keliems mėnesiams (Jovaišos keliauja rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, o vasarą jiems gaila palikti gražiosios Lietuvos, kurioje taip pat yra ką pamatyti.) Tačiau kelis kartus per mokslo metus vis tiek išvyksta į svečią šalį. „Derinamės prie mokyklos atostogų, – sako Marius, – tačiau užtrunkame ilgiau, nei jos tęsiasi.
Iš anksto sutariame su mokytoja, kuri duoda Marijai užduočių, ir dirbame su ja individualiai. Brigita moko lietuvių kalbos, o aš – visų kitų dalykų. Pagal išsilavinimą esu istorijos mokytojas, tad turiu įgūdžių dirbti su vaikais. Marijos mokslai nenukenčia, o galbūt, priešingai, ji tik laimi, kai individualiai su ja padirbame. Tai puiki proga pamatyti, ką vaikas sugeba, kas jam geriausiai sekasi. O svarbiausia, kad ji turi galimybių prisiliesti prie kitų šalių kultūros, pamatyti iš arti istorinį palikimą. Ši nauda yra neįkainojama.
M.Jovaiša su šeima po Majamio maratono. Asmeninio arch. nuotr.
Mūsų jaunėliui Antanui – vos 9 mėnesiai, tačiau jis jau buvo keliose šalyse. Kadangi keliaujame jau nemažai metų, turime reikiamų įgūdžių, žinome, ką būtina paimti su savimi. Visada stengiamės pasiimti mišinių, kad kūdikis ir toliau valgytų tą patį maistą. Kad būtų patogiau, imame skystus, jau paruoštus, tad vieną lagaminą skiriame tik mišiniams.
Su vaikais kelionės yra sėslesnės. Atvykstame į kurią nors šalį, dažniausiai išsinuomojame namą ir gyvename tos šalies ritmu. Tai tikrai naudinga mums visiems. Galiu drąsiai pasakyti, kad jeigu šiandien tektų mirti ir prieš akis prasisuktų gyvenimo filmas, pamatyčiau dar kartą visą mūsų šeimą keliaujančią”…
Mariaus ir Brigitos patarimai norintiems keliauti su vaikais:
Pirmiausia reikia noro keliauti su vaikais. Visada patogiau palikti vaiką saugiose rankose ir vykti vieniems, tačiau jeigu tėvai dirba visą dieną, vaiką mato tik vakare, kelionės – puiki proga kur kas geriau jį pažinti. Kai kurie vaikai, pavyzdžiui, mūsų Marija, per keliones pražysta. Ji labai laukia kiekvienos mūsų išvykos. Tad jeigu yra noro, keliauti su mažaisiais nėra sunku.
Gerai rinktis ČIA.