Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė jau 11 mėnesių pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Senieji baigėsi ir Naujieji metai prasidėjo ilgais apmąstymais ir pokalbiais mintyse su savimi, vaikais, Lietuvoje likusiais artimaisiais ir draugais. Dėliojau ir dėliojau taškelius ant „i”, bandžiau „suvesti galus” už praėjusius metus, sugalvoti naujų planų šiems metams, ką norėčiau šiemet nuveikti, išmokti ar pažinti, ką aplankyti. Sau paskelbiau, kad man 2014 metai bus naujųjų technologijų metai. Tiksliau, gal daugelis iš tų technologijų visai nebe naujos. Daugybė žmonių sėkmingai brauko liečiamus ekranus, kasdien naudojasi įvairiomis kompiuterinėmis programomis ir kitomis išmaniomis technologijomis. Tik aš nesinaudojau, nes daugybę metų buvau šventai įsitikinusi, kad savo gyvenimą spėsiu nugyventi greičiau, negu viskas persikels į virtualią erdvę, buvau įsikalusi į galvą, kad esu „prie meno” ir visi tie dropbox’ai, ipad’ai, pinterest’ai ir kiti „keiksmažodžiai” nei kiek man nereikalingi, ir be jų aš puikiai gyvenu.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Mano pasipriešinimas kompiuterizuotam pasauliui turi gilias šaknis.
Kažkada, kai radosi pirmieji mobilūs telefonai ir darbe jau pradėjo diegti asmeninius kompiuterius, dirbau „Ritos smuklėje” renginių vadybininke. Gal kokiais 1998 metais kas dvi savaites leidom 8 puslapių informacinį – reklaminį laikraštuką „Smuklės balsas”. Aš rašiau beveik visus straipsnius į jį. Rašiau ranka ir paduodavau sekretorei surinkti tekstą. Tuometinis mano vadovas ne vieną kartą ragino ir „spaudė” mane pradėti rašyti iš karto kompiuteriu, bet aš visaip priešinausi ir sakydavau, kad galiu rašyti tik ranka ant popieriaus, nes kitaip man nėra įkvėpimo ir mintis „neina”, ir iš viso, aš „prie meno” ir man kompiuteris gyvenime nebus reikalingas. Aš taip dariau ne vienus metus.
Dabar net juokas ima prisiminus mano pasipriešinimą kompiuterizacijai. Priešinausi jai visada, bet vis tik išmokau minimaliai naudotis kompiuteriu, el.paštu, Word ir Exel programomis. Telefoną naudojau tik tokį, kuriame kuo mažiau funkcijų, trys mygtukai, kaip aš sakau: žalias ragelis, raudonas ragelis ir žinutės. Buvęs vyras, žinodamas mano „susibiesinimą”, kiekvieną kartą pakeitus telefoną perrašydavo visus kontaktus ir viską padarydavo taip, kad aš galėčiau naudotis. Kelis kartus keičiau ir kompiuterį, tai prašydavau visas ikonas ir segtuvus sudėti taip, kaip buvo ankstesniame, nes kitaip jausdavau didžiulį diskomfortą. Bet kokios lendančios lentelės anglų kalba mano kompiuteryje visada man sukeldavo paniką ir sumaištį. Ką ten rašo, nežinau ir žinot nenoriu. Visus reikalus su kompiuterio gedimais atlikdavo taip pat buvęs vyras. Septyneri metai pragyventi Trakų rajone, kaime, su neįtikėtinai lėtu internetu, padarė dar didesnį atotrūkį tarp manęs ir išmaniųjų technologijų.
Esu visiškai atsilikusi visais kompiuterizacijos klausimais, juoksitės, bet iki šiol nemoku klavišais padaryti „copy” „paste”, darau tai su pele, bet man tai nekėlė didelio diskomforto daugybę metų, nes šalia visada buvo žmonės, kurie išmanė visas technologijas ir prireikus padėdavo.Birutė Jakučionytė
FB paskyrą susikūriau, bet dėl ryšio lėtumo negalėdavau nei nuotraukų įkelti, nei kieno nors kito peržiūrėti, o ką jau kalbėti apie kokį nors Youtube. Esu visiškai atsilikusi visais kompiuterizacijos klausimais, juoksitės, bet iki šiol nemoku klavišais padaryti „copy” „paste”, darau tai su pele, bet man tai nekėlė didelio diskomforto daugybę metų, nes šalia visada buvo žmonės, kurie išmanė visas technologijas ir prireikus padėdavo. Kita vertus, maniau, kad aš ir taip daug moku, todėl gal jau ir pragyvensiu savo gyvenimą be tų ipad’ų ir instagram’ų. Žmonės, kurie girdavosi, kad jų nėra FB, man keldavo susižavėjimą. Ir dar aš nuolat įsiveldavau į ginčus dėl leidimo mažiems vaikams naudotis kompiuteriu (dėl šito tai nuomonės nepakeičiau, tik sušvelninau).
Na, štai tokia didelė įžanga, kad gerai susidarytumėt vaizdą, jog Birutė ir išmanios technologijos niekaip nesiderina. Tai kodėl aš persigalvojau ir šiuos metus paskelbiau sau išmaniųjų technologijų metais? Lietuvoje nesijaučiau taip labai atsilikus, bet Londone tiesiog akivaizdu, kad visi šia žeme vaikščiojantys žmonės, nesvarbu kiek jiems metų, kokia jų tautybė ar lytis, kažkada išmoko naudotis daugybe dalykų, kurių aš nemoku ir mokytis neplanavau. Kartais man net norėtųsi užkalbinti prieš mane traukinyje sėdintį kokį aštuoniasdešimtmetį ir paklausti: „Sakykite, prašau, o kur ir kada Jūs išmokote naudotis šiuo daiktu, kurį taip gražiai braukote per ekraną? Gal į kursus ėjot? Gal kažkas jus privačiai išmokė?” Suprantu, jaunimas ar vaikai – jie išmoksta ir įsisavina labai greitai, jų ir mokyti stipriai nereikia, bet senoliai kaip viso to išmoko? O namų šeimininkės? Kodėl visi moka, o aš ne? Ar jie visi, tai yra, Jūs visi, kurie dabar skaitot, į kokius kursus ėjot, kur jus išmokė naudotis išmaniais telefonais? Tai kodėl manęs tuose kursuose nebuvo?
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
Štai tokių minčių genama priėjau išvados, kad aš nespėsiu pasenti be išmaniųjų technologijų ir man daug ko reikia išmokti, nes pasakymas: „O manęs nėra FB” dažniausiai rodo labiau žmogaus atsilikimą ir nenorą mokytis, o ne jo sąmoningą apsisprendimą juo nesinaudoti. Nėra kuo girtis, kad tavęs nėra FB, anei Google, anei Twitteryje. Jeigu dar nėra, vadinasi, neįlipai į traukinį, į kurį sulipo daugelis ir nudundėjo į ateitį. Mano gyvenimas dar neįpusėjo, tai kas bus dar po kokių dvidešimt metų? Nenoriu būti atsilikusi ir nespėjusi į traukinį. Noriu būti išmani mama savo vaikams visose srityse. Todėl ir čiupau, kaip jautį už ragų, savo silpnąją vietą ir pradėjau mokytis. Kai kas pastebėjo mano „praktikas” ir tame pačiame FB. Tai kaip aš tą darau, kaip mokausi?
Suprasdama savo žinių ir įgūdžių spragos dydį, puikiai suvokiu, kad savarankiškai to nepadarysiu, nes jeigu galėčiau, tai seniai būčiau padarius. Nuo praėjusios vasaros stebiu vieną naują projektą Lietuvoje – „Išmani moteris”. Sužinojau apie jį vien dėl to, kad mano geri draugai organizuoja. Neslėpsiu, iš pradžių man labai įtartinai viskas atrodė, bet prasidėjus projektui daugybė moterų, gyvenančių Lietuvoje, tiesiog pulte užpuolė projekto konferencijas ir renginius, kuriuose moterims buvo teikiamos konsultacijos dėl savo verslo kūrimo. Kai išgirdau, kad sukūrus projekto FB paskyrą „Išmani moteris” per pirmą dieną puslapį „palaikino” daugiau nei du tūkstančiai žmonių, negalėjau patikėti. Tikrai, žinau, kad tai nebuvo pirkti „laikai”.
Daug apie šį projektą nesiplėsiu – internete gausu informacijos. Man įsiminė vienas įdomus naujas verslas – „Virtualių asistenčių komanda”. Tik Lietuvoje jis naujas – Vakaruose yra labai populiarus ir plačiai naudojamas. VA komanda gali atlikti viską, ką daro asistentė biure, tik jos biuras yra virtualus: ji gali tvarkyti tavo dokumentus, prižiūrėti verslo ir asmeninius dalykus, kurti ir administruoti internetinius puslapius, socialinių tinklų profilius, surasti ir susisteminti įvairią informaciją, netgi nupirkti lėktuvo bilietus. Jos gali padaryti daugybę dalykų, kurių tu nespėji arba nemėgsti daryti. Ilgai nesupratau, kad VA komanda galbūt ir yra tai, ko man reikia. Tyliai stebėjau jų veiklą, tačiau vieną dieną susikaupiau, prisėdau ir parašiau joms laišką. Juk į galvą niekas neduos, jeigu paklausiu.
„Sveikos, merginos,
Visų pirma, tai labai sveikinu Jūsų iniciatyvą ir palaikau visom keturiom, penkiom ar net dešimt galūnių. Apie VA išgirdau iš “Išmani moteris” koordinatorės Aurelijos. Kol kas neįsivaizduoju, ar galimi kokie nors mano ir jūsų komandos sąlyčio taškai, bet aš pabandysiu aprašyti savo situaciją ir pasitarti su jumis.
1. Gyvenu Londone.
2. Turiu ir administruoju, kai rankos pasiekia, šiuos web ir FB (visi sukurpti Word Press, visi gerokai apleisti ir reikalingi meilės ir priežiūros): www.ecoethno.co.uk, www.jakucionyte.lt, www.ekodaiktai.lt, www.ekodaiktufestivalis.lt, www.eziukuklubas.lt, FB paskyros: Ekodaiktai, Eco Ethno, Kamštelių vajus. Ne visuose vyksta intensyvi veikla, nes pasikeitė mano gyvenamoji vieta ir kai kas nutrūko (pvz.www.eziukuklubas.lt), bet ir www.ekodaiktai.lt tapo tokie apleisti, kad net gėda pačiai atsiversti. Pati daug ko nemoku, o prašinėti nusibodo, todėl mielai susimokėčiau, kad kas sutvarkytų.
3. Labai norėčiau daugiausia laiko ir priežiūros skirti Eco Ethno ir “prasukinėti” jį Londone, bet fiziškai neturiu laiko, nes dirbu savo įprasta darbą (jam, manau, asistento nereikia), prastai kalbu angliškai, todėl sunku man su angliškais postais Web ir FB. Dar keturis vaikus auginu, tai nelabai čia viską galiu spėti.
Niekaip negaliu iki galo sutvarkyti savo E-shop’o, todėl nenoriu reklamuoti to, kas blogai veikia. O kai pradės veikti, bijau, kad neturiu žalio supratimo, kaip visa tai administruoti dėl laiko stokos.
4. Rašau savo blog’ą ir knygą. Knygą turėčiau pabaigti iki kovo pirmos, o iki gegužės 1d. išleisti. Jau seniai turiu idėją, kad man reikia asistento, tik dar nežinau, ar virtualaus: išsiaiškinti knygos leidimo sąlygas, tartis dėl pristatymo, pardavimų internetu, susitikimų ir t.t
Esu labiau „prie meno”, nei struktūruota, todėl visi popierizmai, kompiuteriai ir dokumentai yra tai, ką atidėlioju, nemyliu, nemoku ir nesuprantu, arba nenoriu suprasti. Galiu tik daug prisukti, privynioti, suorganizuoti. Tai štai kaip yra su manim. Nežinau, ką su savimi daryti, tai kaip galėčiau suformuluoti, kokios pagalbos, man reikėtų?”
Atsakymą gavau greitai ir dar prieš Kalėdas prasidėjo pokalbiai per Skypą, galimų darbų aptarimas, ir, svarbiausia, mano virtualus mokymasis naudotis naujomis (žinau, jums senomis) technologijomis! Dabar jau žinau, kad Pinterest, Instagram, Twitter, Buffer, Dropbox yra ne keiksmažodžiai, kuriuos reikia kaip kokias rupūžes spjaudyti, o visai geri ir naudingi dalykai, kurie gali akivaizdžiai palengvinti gyvenimą. Ar žinote visi, kurie turite savo įmonių paskyras FB, kad neseniai jie pakeitė taisykles ir tavo naują paskelbtą postą pamato tik apie 30 proc. „palaikinusių” vartotojų? Jeigu nori, kad matytų visi, mokėk pinigėlius.
Kaip sužinoti visus tuos dalykus, jeigu nesi joks asas, nesėdi po penkiolika valandų prie kompo ir šiaip esi kokia nors meniška būtybė, dailininkė, ar fotografas? O ką jau kalbėti, kad prieš kelias dienas, per Skype pokalbį, buvau išsamiai instruktuota, kaip tiesiai iš telefono įdėti nuotrauką į FB. Žinau, kad daug kam visa tai bus juokinga ir kvailai atrodys. Bet aš viso to iki šiol nemokėjau! O svarbiausia, kad aš dėl tų naujų įgūdžių įvaldymo jaučiu didelį malonumą ir man labai įdomu. Aišku, man vis dar taip ir lieka neaišku, kada ir kaip Jūs visi išmokote tai daryti? Kaip ir nuolat manęs neapleidžiantis klausimas: “Kada ir kaip visi mano draugai, pažįstami, kai kurie iš jų yra vyresnio amžiaus, išmoko anglų kalbą, o aš kažkodėl – ne?”
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį
Gerai, persikelsiu iš virtualios kasdienybės į labiau žemišką realybę. Ilgos, kaip pasaka be galo, vaikų Kalėdų atostogos. Pasigyriau praeitą kartą, kaip atsakingai joms ruošiausi iš anksto, kaip galvojau apie kasdien vis kitas kūrybines dirbtuvėles savo vaikams ir daugybę gražių dalykų, kuriuos darysiu su savo berniukais. Pradžia buvo tikrai nepriekaištinga, visi dirbo su malonumu, bet po geros savaitės tos mūsų dirbtuvėlės pradėjo darytis nebe malonumas, o kažkokia kančia visiems.
Kažkaip susivokiau, kad dviejų pasivaikčiojimų parke per dieną trims augantiems organizmams nepakanka. Todėl vieną gražią dieną laisvanoriškai priverstinai sugebėjau juos “sukišti” į sportines aprangas ir išsivesti į stadioną bėgioti ratų. Kristupas (greit 11) apibėgo gal šešis, Bernardas (8) apėjo, nes „skaudėjo” koją, penkis, o Marijonas (7) ristele, ristele, kartais gerą galą pėstute įveikė visus devynis. Jo energijos perteklius tiesiog liejosi per kraštus. To užteko dviem dienom, nurimo. Man buvo smagu, kad suveikė, pati gerokai pasivaikščiojau – irgi penkis ratus apėjau.
Visas likusias atostogų dienas ilgai, ilgai vaikščiojom. Manau, kad vis tik man reikės įgyvendinti seną idėją ir susirasti vyruką trenerį, kad jis pora kartų per savaitę su jais gerokai pasportuotų. Kristupas tam priešinasi šnypšdamas kaip gyvatė, prunkšdamas ir visaip kitaip reikšdamas savo nepasitenkinimą. Ta dirbtuvėlių „krizė” peraugusi į stadioną įvyko prieš pat gruodžio 31d., todėl atlikau ir daugiau tramdomųjų veiksmų – pirmą kartą per dešimt metų mano vaikai Naujųjų Metų naktį buvo paguldyti į lovytes devintą valandą vakaro ir dvylikos nesulaukė. Tik nepagalvokite, kad aš taikiau įvairias tramdymo priemones dėl to, kad jie nedarė su manimi darbelių taip, kaip aš tikėjausi, tikrai ne. Jie visi nuo ryto iki vakaro taip dūkdavo, kiršydavosi, mušdavosi, „eidavo galvom”, rėkaudavo, eidami pasivaikščioti būtinai susimušdavo gatvėje ir jokie gražūs prašymai, perspėjimai, gąsdinimai, filmukų atėmimas, barimas ir maldavimas nebepadėjo.
Džiaugiausi, tik dėl vieno, kad visi kaimynai išvažiavę atostogauti ir negirdi mano bernelių skleidžiamų garsų. Atostogos baigėsi ir man truputį gaila, kad dėl vaikų elgesio taip ir nenuvažiavome į Hyde parke buvusį didžiulį kalėdinį miestą, nepamatėm Ledo miesto ir eglutės. Pačiai buvo labai smalsu. Bet vieną naują malonumą spėjom išbandyti atostogų pradžioje – pirmą kartą buvom kino teatre. „Mama, ateik pažiūrėti! Ten ne kėdės, o lovos!” – šaukė vienas per kitą, kviesdami mane. Neprisimenu, kad būčiau taip kada džiaugusis kinu, nors žiūrėjom animacinį filmuką „Ledo šalis”. Man žiauriai, labai, labai patiko! Tikrai beveik atsiguli patogiam krėsle, išsitraukia suolelis kojoms, pridėta pagalvėlių, šalia staleliai gėrimams pasidėti. Salė nedidukė, vietos daug, kaip namuose sukritę į patogias, erdves vietas triauškėm kukurūzus ir visi džiaugėmės, nes patirtas įspūdis yra tikrai tikrai rekomenduotinas visiems Londono svečiams. Nežinau, gal panašiai yra ir kitose šalyse, bet Lietuvoje tikrai ne.
Ir, štai dėl to nerealaus įspūdžio kino teatre vėl atėjau iki „varymo ant Lietuvos”. Viena mano skaitytoja p. Lina neseniai pasipiktinusi parašė ilgą komentarą, viso čia necituosiu, jis yra mano blog’e, bet dalis jo skamba taip (kalba netaisyta): „…negaliu atsiriboti nuo jausmo kad VISKAS cia pas mus blogai, VISKAS ne taip gerai kaip kitur. pasigendu lyginimo, dvipusio, o ne vien varymo kaip Lietuvoj blogai visame kame, tu sviesiu, graziu dalyku nematymo. as su tuo nesutinku ir visom isgalem priesinuosi skaitydama jusu postus. negaliu ramiai klausyti kaip Lietuvoje viskas blogai. kaip net gimtadieniu mes svesti nemokam. sunku klausyti, sunku priimti, nors labai labai stengiuosi priimti kita nuomone nei mano pacios. ir del to man atrodo kad jus supo “baisus” zmones, nes anglijoje mokytojai nerealus, svenciami gimtadieniai nerealus, patys anglai nerealus… vadinasi tai kas buvo cia – pusbaisiai, o jei jus tai supo, vadinasi jus supo baisus zmones baisus mokytojai, draugai, nesugebantys svesti ir panasiai”
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
15 serija: Specialusis reportažas apie internetines pažintis
16 serija: Devyni mėnesiai Londone – emociškai labai sunku
17 serija:10 mėnesių Londone: mokausi šokti tango ir svajoju sutikti savęs vertą vyrą
Nepaisant to, labai ilgai galvojau apie tai, ką ji man čia parašė, lyg ir norėjau kažką pasakyti, pasiaiškinti, apie savo buvusį gerą gyvenimą Lietuvoje, ir kad emigravau ne dėl to, kad ten blogai gyvenau, bet apie visa tai jau esu rašiusi, todėl visiems, kuriems dar vis atrodo, kad aš varau ant Lietuvos vien dėl to, kad rašau apie gerus dalykus mums nutikusius Londone, pasakysiu, kad aš sąmoningai renkuosi matyti ir rašyti, ir kalbėti tik apie gerus dalykus.
Kiekvieną dieną mums ir man nutinka daugybė ne tik smagių dalykų: ateina laiškas iš antstolio, dėl to, kad nesumokėjau 35 svarų ir antstolis nuskaičiuoja sau už darbą 250 svarų, apiplėšia draugės butą, kuri gyvena kaimynystėje, niekaip nesutvarko mūsų buto šildymo jau beveik metai (!) ir taip toliau, ir panašiai. Bet aš sąmoningai pasirenku apie tai nerašyti, nes nenoriu nuolat galvoti apie neigiamus dalykus, o juo labiau juos viešinti.
Na, o jeigu tai, kad aš rašau apie tai, kas nutiko gero čia, jums tiesiogiai atrodo, kaip varymas ant Lietuvos, ir niekaip kitaip jūs galvoti nenorite, o tik jaučiate didelę pareigą mane protinti ir aiškinti, ką ir kaip aš turėčiau rašyti, tai tokiems atsakysiu Ilzės Butkutės postu, kurį radau pas ją FB: „Jei žmogus, eidamas pro šalį ir pamatęs šviesą mano virtuvėje (t.y. mano FB sienoje), užsuka į svečius ir staiga ima isteriškai rėkti, kad rašau kažką ne tokio, ką jis nori skaityti, ar ne taip, kaip jis ar ji įsivaizduoja, aš turiu absoliučią teisę tokį nesveiką svečią išspirti lauk. Nes paprastai atėję į svečius netriedžiame kampuose ir nevemiam ant stalų – ką kartais, beje, daro FB komentatoriai. Tokiame “dėmesyje” neįžvelgiu nė vieno pliuso. Nė su žiburiu. Niekaip negebu įžvelgti privalumų svečiuose, kurie ateina ir apsitriedžia iki kulnų ar apsivemia iki klyno. O būtent taip man atrodo kai kurie komentatoriai.”
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
18 serija: Vienuoliktas mėnuo Londone
19 serija: Pirmosios Kalėdos emigracijoje
Ir nors gal jau laikas kada nors baigti šį postą, negaliu pabaigti, neparašiusi, kad baigėsi mūsuose vykęs Gerų darbų žaidimas, kurį smarkiai išsiveržęs į priekį laimėjo Marijonas. Buvo apdovanotos dvi pirmosios vietos. Bernardas norėjo į karinį laivą – muziejų. Drauge ėjo ir Marijonas, bet tai buvo paskatinimas už kitus dalykus. O dėl pagrindinio prizo jis niekaip negali apsipręsti, ko norėtų dovanų, tai šiandien man pasakė: „Mama, gal mes nuvažiuokim į kokią rankdarbių priemonių parduotuvę ir tu nusipirksi sau ką nori, galiu tau padovanoti savo dovaną, nes aš nežinau, ką man pirkti, man nieko nereikia, nes aš viską turiu”.
Prieš kelias dienas jis man pasakė, kad labai norėtų būti geresnis žmogus, piešiniai tapo vėl spalvingi ir jis nuolat šypsosi, ir yra neįtikėtinai mielas. Na, pagaliau, beveik keturis mėnesius trukęs juodasis periodas baigėsi! Ir nutiko dar kai kas labai svarbaus, didžiulis teigiamas pokytis jo gyvenime, dėl kurio džiaugiamės mes abu, tik nelabai noriu apie tai viešai pasakoti, todėl jis šiandien yra mano herojus namuose, o kadangi kelis kartus klausė, ar tikrai įsidėsiu jo nuotrauką į FB, kur jis su kapitono kepure, o aš prižadėjau, tai todėl ją ir įdėjau. Jis dabar nuolat vaikšto taip pasipuošęs, nes, pasak jo, niekada nežinai, ką gali sutikti ir kur gali atsidurti.
Birutė
