53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Diana Dargienė - atvirai apie laimę būti mama FOTO

Diana Dargienė – atvirai apie laimę būti mama FOTO

Dainininkė Diana Dargienė (41) – ne tik žavi ir visada elegantiška scenos profesionalė, bet ir rūpestinga dviejų vaikų – Unės (6) ir Mato (16) mama. Moteris mielai sutiko atsakyti į 10 portalo TavoVaikas.lt klausimų apie motinystę.

Gal galite prisiminti, kokia yra Jūsų dukrytės Unės vardo, kuris išties gana retas, atsiradimo istorija?

Iš anksto buvom sugalvoję visai kitą vardą, man visada labai patiko vardas Marija. Buvau įsitikinusi, kad dukrytė bus Marija vyras irgi tam pritarė. Kai laukiausi, žinojau, kad turėsiu mergaitę, jaučiau dar tada, kai gydytojai nesakė lyties, neveltui sakoma, kad mamos širdis jaučia. Buvom nusprendę, kad dukrytė bus Marija. 

TAIP PAT SKAITYKITE:
Užburiantis video, kuriame maudomi kūdikiai jaučiasi it mamos pilve
Tai, ko nežinojome apie skaniuosius persimonus

Nėštumo metu kartą filmavausi TV laidai „Nuo.. Iki”. Tuo metu dar niekam buvau nesakiusi apie nėštumą, kalbėjom apie kitus dalykus, tiesą sakant, net nepamenu, kokia reportažo tema buvo… Jau išjungus filmavimo kameras, toliau draugiškai kalbėjome su žurnaliste Giedre Talmantiene. Ji papasakojo, kad augina dukrytę Unę.  Tas vardas man iš karto taip įstrigo! Ji pasakoja, o aš mintyse galvoju: „Koks gražus vardas!..” Pasikalbėjom, išsiskyrėm, o kai grįžo vyras, sakau jam: „Žinok, kokį gražų vardą išgirdau šiandien, duokime jį dukrytei”. Vyras gana keistai sureagavo, bet nepasakė nei taip, nei ne.

Kai gimė dukrytė, pasižiūrėjom ją ir nusprendėm, kad ji jokia Marija, o vardas Unė jai labai tinka! Po to net paskambinau žurnalistei Giedrei, sakydama, kad panaudosime jos dukrytės vardą savo mažylei. Ji tik nusijuokė ir neprieštaravo. O krikšto vardas dukrytės – Marija. Taigi, turime Unę Mariją.

G.Žilinsko nuotr.

Ką manote apie vyro dalyvavimą gimdyme? Ar Jūs gimdėte drauge su vyru?

Mes buvom kartu gimdymo metu. Iš pradžių aš gal ir buvau prieš, nebuvo tokio nusiteikimo, žinote, kaip moterys iš anksto kategoriškai nusprendžia „noriu” arba „nenoriu”. Tačiau vyras norėjo dalyvauti, mačiau, kad jam tai svarbu. Manau, kad kiekvienai moteriai yra svarbu, kad mylimas vyras būtų šalia svarbią minutę. Jeigu, žinoma, ir jis to nori.

Žinome, kad tie mūsų vaikučiai nelengvai į šį pasaulį ateina, gimdymas yra ypatingas momentas gyvenime, ir vyro buvimas šalia moteriai labai padeda. Galų gale, vyro dalyvavimas tokiame stebuklingame procese, kaip vaikučio gimimas, sustiprina dviejų žmonių santykius.

Esate du kartus mama: gal galite palyginti, kuo skiriasi Jūsų motinystė abu kartus?

Nebuvau labai jauna, kai gimdžiau sūnų Matą, man buvo 25 -eri. Unė gimė 35 -erių. Manau, kad abu kartus gimdžiau pakankamai subrendusi, žinojau, ko noriu, abu vaikai buvo labai laukti, planuoti ir mylimi. Džiaugiuosi, kad išsipildė svajonė – norėjau pirmojo berniuko, antros mergaitės. Jaučiu skirtumą auginant berniuką ir mergaitę. Atidaviau sūnui, kaip ir Unei, visą save, jis darželio taip pat praktiškai nelankė, daug užsiimdavau su juo, anksti skaityti išmoko, daug keliaudavome kartu. Sūnus dabar yra labai savarankiškas, turi savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais. Unė – mažesnė, gal todėl atrodo, kad viskas sukasi aplink ją.

Iš šono žiūrint atrodo, kad Jūsų dukrytė yra gimusi scenai, sakykite, ar ji visada buvo tokia artistiška ir komunikabili?

Ji nuo mažų dienų labai energinga, kiek pamenu, niekada neverkdavo, o visada būdavo linksma. Tai vaikas, kuris užmiega su šypsena ir pribunda su šypsena. Artistiškumo ji visada turėjo, anksti pradėjo lankyti muzikos užsiėmimus „Džimbos” mokyklėlėje. Vadovė Agnė Borisevičienė ją priėmė visai mažą, nes matėsi, kad ji turi kažką ypatingo. Turiu nufilmavusi vieną pasirodymą, kai jai buvo vos treji metukai – Unė jau tada dainavo su tokia išraiška ir emocijom!

Nuo mažens taip jau yra, kur su ja einame, važiuojame, žmonės visada atkreipia dėmesį į ją. Štai šią vasarą buvome atostogų Italijoje, Unė ėjo su mumis užsidėjusi juodus akinius, mano skrybėlę užsimaukšlinusi. Priėjo toks dailininkas, paėmė už rankų ir sako: „Noriu ją nupiešti”. Aš asmeniškai esu prieš tuos portretinius piešinius, niekada nei savęs piešiau, nei sūnaus leidau, todėl jam atsakiau iš karto, kad nenoriu. O jis neatstojo: “Aš neimsiu pinigų, tik labai noriu nupiešti jūsų mergaitę”. Pasisodino ją ir nupiešė. Kažką žmonės mato joje, bet ką, negaliu pasakyti, ji man – tiesiog mano vaikas.

Po to, kai su Une filmavomės TV laidoje „Atgal į Vaikystės miestą”, daug mamyčių rašė į Feisbuką, kad jų vaikams Unė yra kaip pavyzdys, vaikai ją myli, apie ją kalba. Buvo toks atvejis, paskambino dizainerė Viktorija Jakučinskaitė, kad į jos saloną atėjusi mama su dukryte išsirinko mažylės gimtadieniui „Unės suknelę”, kurią TV laidoje vilkėdavo maniškė. Toji mama surado mus ir pakvietė atvažiuoti į gimtadienį torto paragauti, nes mergaitė, paklausta, ko nori gauti dovanų, atsakė – „Unės”. Mama bandė aiškinti, kad nepažįsta mūsų, kaip gi pakvies, bet mergaitė nesileido į kalbas… Nieko nepažadėjau, bet kai atėjo toji diena, taip suspaudė širdį…

Mergaitė gyveno Kaune, paklausiau Unės nuomonės, ir mes abi nuvažiavome jos pasveikinti. Pasirodo, jubiliatė net nedegė žvakučių, taip laukė Unės! Tas nutikimas buvo labai smagus, malonu, kai gali kažkam suteikti gerų akimirkų, džiaugsmo. Man gera, kad Unė yra kažkam teigiamas pavyzdys, suteikia mažiems vaikučiams džiaugsmo, vadinasi, viskas gerai, mes gyvename teisingai. Unė kartu su Jonu Valančiūnu yra „Gelbėkit vaikus” gerumo ambasadorė, labai atsakingai žiūri į savo „postą”.

Diana Dargienė su dukra Une ir Viktorija Jakučinskaitė TV laidoje “Atgal į Vaikystės miestą”
LNK

Šiemet Jūsų šešerių metų dukrytė pradėjo lankyti mokyklą. Jau praėjo keli mėnesiai ir galite įvertinti, ar teisingai pasielgėte išleisdami į mokyklą vieneriais metais anksčiau, negu įprasta?

Galėjau kitais metais leisti, net ir neplanavau šiais, tiesiog taip sutapo. Unė nelankiusi vaikų darželio visiškai, todėl norėjau, kad prieš mokyklą ji lankytų paruošiamąją klasę, turėtų progos pabūti su vaikais, pabendrauti. Pasirinkau Prancūzų mokyklą Vilniuje ir nuėjau pasikalbėti, o čia ir pasiūlė leisti nuo šešerių. Pagalvojau, kad leisiu ir atidžiai stebėsiu dukrytę, jeigu matysiu, kad jai per sunku, bet kada galėsiu atsiimti ir kitais metais leisiu į pirmą klasę.

Pirmoji prancūzų klasė, kurią dabar lanko Unė, yra panašiai kaip lietuvių mokyklose būna paruošiamoji klasė. Čia vaikai mokosi ir anglų, ir prancūzų, ir lietuvių kalbos. Pamokos, tokios kaip matematika, gamtos pažinimas, ten vyksta prancūzų kalba. Praėjus keliems mėnesiams galiu pasakyti, kad viskas labai gerai sekasi – Unei patinka eiti į mokyklą, ji noriai keliasi ryte, mokslai gerai sekasi.

Tiesa, skaityti ir rašyti spausdintinėmis raidėmis Unė mokėjo jau penkerių metų. Mokyti rašytinių raidžių nedrįsau, norėjau, kad mokykloje to išmoktų. Nuo mažų dienų daug užsiiminėdavau su Une, kaip, beje ir su sūnumi irgi. Žaidimo forma mokėmės, skaitydavome daug knygučių, spręsdavom užduotėles, ir  ji natūraliai išmoko pati skaityti. Gal todėl ir į mokyklą šešerių metų jai nebuvo sunku eiti, manau, kad ji jau buvo tam pasiruošusi.

Koks yra firminis Jūsų šeimos receptas, kurį mielai valgo ir Unė?

Aš daug važinėju, todėl gaminu retai, bet mūsų šeimoje tėtis mielai gamina. O Unė yra labai nevalgi, mažai produktų, kuriuos ji mėgsta. Jos mėgstamiausi patiekalai – makaronai, ryžiai, blyneliai. Labai dažnai pusryčiams prašo blynų, tokių pačių paprasčiausių. Kai gaminame pietus, tenka pasukti galvą, ką pagaminti, kad valgytų ir Unė.

Jau keleri metai garsiai kalbama apie tai, kad Lietuvos vaikai yra vieni nelaimingiausių Europoje ir pasaulyje, savižudybių skaičius labai didelis: kaip manote, kokios yra pagrindinės priežastys ir ką galime padaryti mes, kiekvienas tėtis ir mama, kad užaugintume laimingus vaikus?

Aš labai nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas tėtis ir mama linki savo vaikui laimingos vaikystės. Užauginti mažus vaikus dideliais nėra paprasta. Iš savo patirties žinau, nes auginu ir paauglį, ir mažesnę dukrytę. Įsivaizduoju, kad pasitaiko visokių situacijų, kai tėvai neįstengia susivaldyti. Kiekvienas tėtis ir mama turi kuo labiau apgaubti vaikus meile, duoti jiems kiek įmanoma šilumos. Manau, kad reikia mokėti mažus vaikus išklausyti.

Suprantu, kad laikas yra brangus, jis lekia greitai, tačiau kuo daugiau mes vaikams skirsime dėmesio, savo brangaus laiko, tuo jie augs laimingesni. Jei negalime būti su vaikais paprastom dienomis, kuo daugiau kokybiško laiko praleiskime savaitgaliais. Kad nebūtų taip, kad tėtis prie televizoriaus, mama prie puodų, o vaikas užsiima savo reikalais. Kuo daugiau investuosime į vaikus meilės ir šilumos, tuo labiau vaikai bus laimingesni ir vėliau tai atiduos kitiems.

Kaip suprantu iš jūsų atsakymų, nesate iš tų statistinių tėvų, kurie, kaip rodo apklausos, Lietuvoje vaikui skiria vos septynias minutes per dieną...

Tikrai ne… Aš iš tų mamų, kurioms labai norisi, kad vaikas visada būtų šalia. Net pas senelius savo vaikus labai retai palikdavau. Aišku, aš turiu tokias galimybes, galiu suderinti savo profesinę veiklą  su vaikų auginimu. Nors ir galėjau, bet nusprendžiau neleisti Unės į darželį. Vaikams buvo gera augti su manimi, man buvo gera su jais, smagu buvo girdėti „Mamyte, aš tave myliu”.

Taip, būna, aš irgi pavargstu, bet tokia jau esu – man gera, kai vaikai šalia, aš žinau, ką jei valgo, kiek miega, kad jiems nieko neskauda. Kai išleidau Unę į mokyklą, pirmus kartus atvažiuodavau pasiimti keliomis valandom anksčiau ir sukdavau ratus aplinkui. Tai naujas gyvenimo etapas, su kuriuo susigyventi reikia laiko.

Papasakokite, kokios yra Jūsų šeimos Kalėdų tradicijos.

Visa šeima labai laukiame Kalėdų, rašome laišką Kalėdų seneliui. Kiekvienais metais Kalėdų senelis ateina pas mus į namus. Vienais metais jis atvažiuoja automobiliu, kitais metais – ateina iš miško, bet būtinai aplanko, pažiūri, kiek paaugo Unė per metus, ko išmoko. Tokiomis akimirkomis labai įdomu stebėti vaiko reakciją, tai ypatingas momentas! Būdavo metų, kad ateina Kalėdų senelis, o Unė lenda po stalu, nors ir labai jo laukė… Visada stengiamės nufilmuoti įsimintiniausias akimirkas.

Visada visa šeima puošiame Kalėdų eglę, fone grojant gražiai kalėdinei muzikai, stengiamės susikurti sau šventę. Pastebiu, kad tas Kalėdų laukimo laikas mūsų šeimoje vis ilgėja, norisi laukti stebuklo ilgai – anksčiau pradėdavome nuo gruodžio pradžios, dabar jau lapkričio pabaigoje puošiame Kalėdų eglę.

Įsivaizduokite, kad šiandien turite galimybę parašyti laišką savo vaikams, kuris bus užklijuotas voke ir atplėštas Jūsų vaikų tik po 50 metų.

Sunkus klausimas, savo vaikams, atrodytų, tiek daug gali prirašyti ir pasakyti. Po 50 metų jie bus suaugę ir daug nugyvenę žmonės. Parašyčiau jiems žodžius, kurie tiktų bet kokioje gyvenimo situacijoje – tai palinkėjimą bet kokioje situacijoje išlikti Žmonėmis, nes žmogiškumo ir nuoširdumo šiandien labai trūksta. Ir paprašyčiau visada elgtis su kitais taip, kaip jie norėtų, kad elgtųsi su jais.

Mano išsaugoti straipsniai