JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Skaudžius likimo kirčius atlaikiusi 2 vaikų mama Vilma padeda kitoms moterims

Skaudžius likimo kirčius atlaikiusi 2 vaikų mama Vilma padeda kitoms moterims

„Pozityvi mama – laiminga šeima“. Taip prieš kurį socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškusi kaunietė Vilma Vaitkūnaitė – Juškienė sulaukė didelio kitų mamų pritarimo.

Asmeninės patirties, kuri ne visada buvo tik graži ir teigiama, įkvėpta dviejų vaikų mama sugalvojo socialinį projektą, kurį įgyvendina tik savo jėgomis. Ji buria moteris socialiniame tinkle bei kviečia į susitikimus, kurių tikslas – pasidalinti patirtimi ir rūpesčiais.

Vilma su vyru ir dviem vaikais gyvena Neveronyse. Kalbamės apie nelengvą motinystės patirtį ir iniciatyvą, kuria moteris nori padėti kuo didesniam ratui nelaimingų, nusivylusių, skriaudžiamų mamų.

Susipažinkime, Vilma, gal galite pristatyti savo šeimą?

Mūsų sūnui 2,8 metai, jis be galo smalsus ir aktyvus vaikus, o dukrytei – 5 mėnesiai, ji mūsų ramybių ramybė. Kaip juokauju, turim Juškų In ir Jan variantus. Abu vaikai labai gerai sutaria, rytus pradedam nuo bučkių.

Kodėl sugalvojote akciją “Pozityvi mama – laiminga šeima”: kam ji skirta ir kaip vyksta?

Viskas prasidėjo nuo to, kad tapau motinos pieno donore. Kuomet pirmą kartą atvežiau savo pieno į pieno banką ir užkilau liftu į neišnešiotukų skyrių, eidama ir matydama tuos paveikslus, kuriuose jie tokie bejėgiai, mažučiai ir prijungti prie begalės vamzdelių, pajutau, kaip akyse pradėjo kauptis ašaros. Tada pajutau didelį norą padėti moterims, kurioms reikia pagalbos.

Kitą dieną susitikau su savo drauge ir mes nusprendėm, jog reikia suburti draugišką moterų bendruomenę, kurioje palaikytume viena kitą, kurioje drąsiai dalintumėmės savo mintimis, idėjomis, žinodamos, kad nebūsim teisiamos ir smerkiamos. Ši mintis nedavė ramybės visą dieną. Ryte nubudusi per 5 minutes sumąsčiau pavadinimą ir sukūriau “Pozityvi Mama – Laiminga Šeima” bendruomenės paskyrą feisbuke. Bendruomenės tikslas – padėti moterims, kurios išgyvena persileidimus, kurios augina neišnešiotukus, kovoja su įvairiomis vaikų arba vyrų priklausomybėmis, depresijomis, vienišumo jausmu, moterims, kurios praradusios vaikus ir patyrusios vyro psichologinį/fizinį smurtą, serga nepagydomomis ligomis. Planuojame rengti susitikimus, kurių metu tokios moterys pamatytų ir pajustų, jog yra ne vienos, norisi suteikti joms visokeriopą palaikymą ir emocinę pagalbą.

Asmeninio albumo nuotr.

Susitikimai bus nemokami, kad būtų galimybė dalyvauti visoms norinčioms moterims. Esu labai dėkinga „Fizinės kultūros centrui” už suteiktą galimybę jų centre rengti nemokamus susitikimus. Jau turėjome pirmąjį. Jaukiai leidom laiką, moterys drąsiai kalbėjo, nebuvo jokio smerkimo, jokio pamokslavimo dėl netinkamo auklėjimo ar vaiko meniu. Visos buvo atsipalaidavusios ir palaikė šią bendruomenės idėją. Būtų labai šaunu ateityje rasti ir rėmėjų, kad galėtume daugiau moterims pasiūlyti nemokamų pramogų. Kol kas viską dengiu savo lėšomis.

Prieš trejus metus turėjau labai skaudų persileidimą, kuris man vos pačiai nekainavo gyvybės.Vilma

Susitikimų metu atėjusios moterys galės pačios pasirinkti veiklą. Jeigu nenorės bendrauti, bus atskira patalpa, kurioje galės klausyti ramios muzikos ir medituoti. Taip pat bus jauki patalpa norinčioms meno terapijos pagalba išlieti savo jausmus, moterys galės spalvinti mandalas arba tiesiog piešti. Bus ir diskusijų erdvė. Pasirinkusios temą, diskutuosim, kalbėsim, ieškosim sprendimų, planuosim gerus darbus ir jų realizavimą.

Jūs pati žinote, ką reiškia likimo išbandymai – patyrėte persileidimą, po to – pogimdyminę depresiją.

Labai puikiai žinau, ką reiškia visą skausmą laikyti savyje ir bandyti maskuoti, jog tau viskas yra gerai, nors norėtum iš tikrųjų klykti visa gerkle apie TIKRĄJĮ jausmą viduje. Prieš trejus metus turėjau labai skaudų persileidimą, kuris man vos pačiai nekainavo gyvybės. Ėjo tryliktoji nėštumo savaitė, kai pilvo apačioje pajutau labai skausmingą spazmą. Nesu iš tų, kurios dėl menkiausio skausmo lekia tikrintis, todėl galvojau, jog tai normalu ir praeis. Kraujavimo nebuvo, todėl guodžiau save, kad viskas gerai. Bet skausmas visą dieną nenurimo. Galiausiai vakare vyras nuvežė į ligoninę. Į gimdyvių skyrių nepriėmė, nes nebuvo 20 nėštumo savaitės. Pirmosios pagalbos skyriuje apžiūrėjo, padarė echoskopiją ir tada išgirdau gydytojos žodžius: “Nenoriu gąsdinti, bet nematau vaisiaus širdelės”. Nemoku nupasakoti žodžiais, ką pajaučiau tą akimirką… Mane išleido namo, sakydami, kad jeigu dar jausiu skausmą, turiu grįžti atgal. Skausmas nemažėjo. Kitą dieną skambinau savo ginekologei, ji nekėlė ragelio, nes buvo paskutinė jos atostogų diena. Jokių kitų kontaktų nepaliko. Buvo sekmadienis, ir visą dieną negalėjau atsikelti iš lovos. Galiausiai pirmadienį iš pat ryto nuskubėjau pas ginekologę. Ir kuomet ekrane pamačiau tokį mažą, pupos dydžio pajuodusį vaisių, supratau iškart – persileidimas.

Atsimenu tik tiek, kad pradėjau tiesiog kaukti, ašaros sruvo upėmis. Nieko nejaučiau, negirdėjau, nesupratau, kas vyksta. Tada liepė rinktis: arba gimdos išvalymą, arba rinktis vaistus, kad gimda išsivalytų savaime. Rinkausi vaistus. Nuvažiavau į gimdymo namus ir ten paskyrė vaistų dozę. Vakare prasidėjo kraujavimas. Kitą dieną nuvykau į apžiūrą, pasakė, kad vaisius užstrigęs, paskyrė daugiau vaistų. Toliau juos gėriau, prasidėjo labai smarkus kraujavimas, namie kraujo buvo visur, nepadėjo net specialios sauskelnės. Galiausiai vyras iškvietė greitąją. Kauno klinikose nuvežė tiesiai į operacinę. Atsimenu su didžiausiu siaubu tą momentą, kai pasodino ant ginekologinės kėdės, kraujas tiesiog žliaugė, o seselė griežtu balsu liepė atsipalaiduoti, nes negalėjo rasti venos, kad prijungtų lašinę. Gydytojas paklausė, kada valgiau, atsakiau, kad prieš pora valandų suvalgiau kelis kąsnius. Jo atsakymas buvo kaip dūris į širdį: „Tau persileidimas, o tu dar galvoji apie maistą?”

Po kiek laiko pajutau, jog visą motinystės džiaugsmą pradėjo pamažu keisti apatija ir depresija. Vaikas reikalavo dėmesio nuolat, nežinojau, kas yra miegas. Buvau pervargusi, jis visas mano emocijas “valgydavo” kartu su mano pienu. Gavosi užburtas ratas.

Man išvalė skrandį, tada užmigdė. Po operacijos atsigavau pamažu, bet apie tai, ką jaučiau viduje, niekam nesakiau. Supratau, kad didžiausia visų “guodėjų” klaida yra ta, kai jie sako: “Dar susilauksi sveikų vaikų”. Niekada nesakykite šios frazės nei vienai moteriai, kuri persileido!

Žinoma, po kiek laiko vėl pastojau, viskas klostėsi gerai, gimė taip ilgai lauktas ir išsvajotas sūnus. Bet po kiek laiko pajutau, jog visą motinystės džiaugsmą pamažu ėmė keisti apatija ir depresija. Vaikas reikalavo dėmesio nuolat, nežinojau, kas yra miegas. Buvau pervargusi, jis visas mano emocijas “valgydavo” kartu su mano pienu. Gavosi užburtas ratas. Mėginau ir stengiausi būti gera žmona ir mama. Tai buvo didžiausia klaida. Buvo labai sunku emociškai. Nesupratau, kodėl niekas man nepadeda, nesupranta, nors pati apie tai garsiai nekalbėjau, nieko nesakiau, viską gniaužiau ir laikiau savyje.

Kaip man pavyko atsigauti? Nustojau “ardytis”, tiesiog savanaudiškai skyriau laiko sau. Pamažu viskas atsistojo į savo vėžes.

Asmeninio albumo nuotr.

Po antro gimdymo rūpinausi tik vaikais ir savimi, radusi laiko nepuoliau tvarkyti namų, o pati ėjau ilsėtis, gal dėl to viskas lengvai ir klostėsi. Po tokių išgyvenimų supratau, kad baisiausia yra vienišumo ir saviplakos akimirkos, kuomet pradedi save kaltinti dėl nesutvarkytų namų, neišplautų indų ir t.t.

Dabar galiu drąsiai ištarti – velniop tą namų tvarką! Ateis laikas, ir bus tvarkinga. Yra arba namų švara, arba laimingi vaikai, aš renkuosi antrąjį variantą. Kuomet matau savo vaikus laimingus, pačiai lengviau rasti laiko sau, atsipalaiduoti, pasimėgauti. Žinoma, būna ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų. Ir tai visiškai normalu! Visoms sakau, kuomet jautiesi blogai, TAI YRA NORMALU, ir nereikia maskuoti šio jausmo kažkokiu sintetiniu pozityvu. Mes, mamos, atliekam daug pareigų, ir visiškai normalu, jog pervargstam. Bet kuomet “perkraunam” save, tada viskas vėl būna gerai.

Asmeninio albumo nuotr.

Laiške mums užsiminėte, kad esate patyrusi ir smurtą.

Prieš 10 metų buvau susipažinus su tokiu vaikinu. Mačiau, kad jis turi problemų, bet kažkaip naiviai tikėjau, kad galiu jam padėti jas išspręsti. Klydau, nes pokyčių norėjau tik aš. Iš jo pusės nebuvo jokio poreikio. Prasidėjo priekabiavimai dėl mano išvaizdos, bendravimo ir t.t. Su kiekviena diena vis labiau ir labiau jaučiau didėjantį menkavertiškumo jausmą. Galiausiai atėjo diena, kai mes susiginčijom, jis trenkė man per veidą ir spyrė į nugarą. Kuomet vonioje pažvelgiau į veidrodį – išsigandau. Tai buvo kažkokia egzistencinė būtybė, bet ne aš. Tada nusprendžiau, kad GANA. Baigėsi draugystė su juo iškart. Jokių šansų ir gailesčio, nes žinojau, kad jeigu jau taip yra santykių pradžioje, tai bus ir toliau. Ir dar tikriausiai žiauriau. Labai džiaugiuosi, kad laiku suvokiau, jog reikia kuo greičiau viską baigti. Žmonės keičiasi tik tada, kai patys to nori, o ne kai nori už juos kiti.

Kodėl jums svarbu įkvėpti ir kitas moteris?

Įkūriau bendruomenę, nes tikrai žinau, kad yra ne viena ir ne šimtas moterų, kurioms reikia psichologinės pagalbos ir palaikymo. Bendruomenės stiprybė yra tai, kad moterys mato, jog yra ne vienos, jos gali išsikalbėti, išsiverkti, patylėti. Visą skausmą ir liūdesį, kurį jos jaučia, noriu paversti prasminga veikla, įkvėpti tikėjimo ir vilties dėl naujo ir gražaus rytojaus.

Vilmos įkurtą mamų bendruomenę rasite čia: Pozityvi mama – laiminga šeima.