JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Atviras ir nuoširdus pokalbis su Ineta Stasiulyte apie gimdymą ir motinystę

Atviras ir nuoširdus pokalbis su Ineta Stasiulyte apie gimdymą ir motinystę

„Visi man sakė: ilsėkis, kol laukiesi, miegok, kiek telpa, nes kai gims, bluosto nesudėsi. Bet aš žinojau, kad būna ir kitokių kūdikių. Kaip susigalvosi, mintimis kokį susikursi, tokį vaiką ir turėsi. Norėjau, kad mano būtų ramus, tokį susikūriau, tokį gavau…“ – nurengdama ką tik iš lauko parsineštą trijų mėnesių Frėją mamiškai – tyliai, minkštai ir melodingai lyg upeliukas čiurlena čiauška aktorė Ineta Stasiulytė (38 m.).

Kol Ineta palinkusi prie mažėlės, keturiolikmetė Upė, gimusi iš pirmosios santuokos su garsiu tango šokėju Eduardo Gimenezu, paruošia mums mamos mėgstamos arbatos – šaltalankių su citrinžole, ant stalo padeda smėlio juostos. 

Upė gimė atlikus cezario pjūvio operaciją. Prisipažinsiu, garsiai juokiausi skaitydama, kaip jūs, tada dvidešimt ketverių metų „mergaičiukė“, pačiupusi operuoti besiruošiantį gydytoją už rankos, griežtai jam pasakėte: „Antrą gimdysiu pati, aišku?!“ Kaip gimė Frėja?

Gydytojai, pas kurią lankiausi laukdamasi Frėjos, pasakiau, kad noriu gimdyti pati, natūraliai. Ji atsakė: „Svajoti galima daug, bet ne visos svajonės pildosi.“ Faktas, kad turėjau cezario pjūvio operaciją, yra rizikos veiksnys. „Nerizikuosime. Yra vos 10 proc., kad sėkmingas natūralus gimdymas įmanomas ir 90 proc., kad nepavyks“, – pasakė man. Suprantu gydytoją, ji tiesiog atspindėjo mano baimę, kurią visą laiką turėjau. 

10 proc. man netiko. Norėjau būti 100 proc. tikra, kad gimdysiu pati. Nuvažiavau į Kauną. Ten man pasakė, kad tikimybė, jog pačiai pagimdyti nepavyks, – vos 5 proc. „Padarysime viską, kad jūsų svajonė išsipildytų. Mes linkime jums pagimdyti natūraliai.“ Tas linkėjimas buvo toks stiprus palaikymas! Kauno klinikų gimdymo skyrius yra kažkas nuostabaus, akušerės – angelai. 

Ir pavyko, ir labai baisu nebuvo?

Buvo baisu. Tam tikromis akimirkomis jau ir su dievais kalbėjausi. Atrodo, viskas gerai, stiprūs sąrėmiai kartojasi kas dvi minutes, o gimdos kaklelis neatsidarinėja. Skausmas nesuvokiamas. Ir taip visą parą – skausme ir be miego. Vos padedu galvą, sujuda pilvas, ateina galingas sąrėmis ir vėl viskas iš naujo. Pajutau, kad „stogelis“ važiuoja… Gydytoja suleido vaistų, kad šiek tiek pamiegočiau. Numigau pusantros valandos, tada susirinko kolektyvas, sako: „Nu?“ Galvoju: „Vajetus, dabar sakys: „Viskas, pjauname!“ O jie ne, sako: „Gimdome!“ 

Frėja pilvelyje buvo įsitaisiusi netaisyklinga padėtimi, kaip tikra svajotoja žiūrėjo į žvaigždes. Tai mudu su Deividu darėme įvairiausius pratimus, kad apverstume savo vaiką. Aš visaip užpakalį iškėlusi makalavausi, klubus sukinėjau, apsikabinusi Deivido kaklą kybojau… O sąrėmiai vyksta, pilve viskas pulsuoja, viską jaučiu. O dar vaistai migdo… Kybau ant kaklo ir jaučiu, kad lūžtu. Laimė, visą laiką šalia budėjo dula, kartojo: „Ineta, susiimk ir galvok apie vaiką.“ Jei ne ji, ko gero, būčiau pasidavusi. 

Galiausiai Frėja apsivertė, mane paguldė ant stalo, patikrino ir sako: „Oi, plaukučiai jau matosi, sėskis ir spausk!“ Ką spausti, aš miego noriu, išsigandau. Tada paleidau grojaraštį, kurį seniausiai buvau pasiruošusi gimdymui. Jokių atpalaiduojančių dainų, tik Timberlake‘as ir Linas Adomaitis! Prasibudinau ir pradėjau stumti. 

Gimdėte sėdėdama? 

Yra speciali kėdutė norinčiosioms taip gimdyti, ji panaši į kėdę su klozeto dangčiu, tik be sėdimosios dalies. Aš sėdėjau, akušerė Nijolė klūpojo ant kelių, Deividas laikė vieną, gydytojas – kitą koją… Neįsivaizduoju, kodėl gimdoma pusiaugulom. Suprantu, taip patogiau gydytojui, bet vaikui gimti geriau stačiai: jį veikia žemės trauka. Daug natūraliau ir gimdyvei: aš galėjau sukiotis pagal savo kūno poreikį, galėjau pasislinkti, pakraipyti klubus… Nesijaučiau lyg bejėgis vabalas į viršų užverstomis kojomis. Ant kėdutės man buvo labai patogu.

Kodėl su gimdyvės padėjėja?

Aš nieko nežinojau apie tikrą gimdymą! Pradėjau domėtis, nuėjau į seminarą pas Jurgą (akušerė Jurgita Švedienė – aut. past.) ir sutikau buvusio kurso draugo žmoną, o ji, pasirodo, dula. „Gimdome kartu, – sakau jai. – Namuose nenoriu, noriu ligoninėje, bet kartu su tavimi!“ Ligoninėse jaučiuosi kaip namuose, čia man – tikra sanatorija. Niekada nebijojau medikų, galiu užmigti, kai man dantis taiso. 

Gimdymo palata buvo su vaizdu į pušyną, o aš dėl pušų pamišusi. Gimdžiau sėdėdama ant kėdutės veidu į pušis. Išstūmiau Frėją be skausmo. Dabar žinau, kad gimdyti be skausmo įmanoma, nes pati tai patyriau. Po valandos atsistojau ir savo kojom nuėjau pavalgyti. 

Man labai padėjo profesiniai įgūdžiai. Ruošdamasi kokiam projektui, pavyzdžiui, „Pakartok“, visą savaitę žiūrėdavau vaizdo įrašus, stebėdavau žmogų, kurį turiu atkartoti: kaip jis kalba, elgiasi, žiūri, juda… Tuo metu kaip tik nebuvo projekto, kuriam turėčiau taip fanatiškai ruoštis, tad gavau projektą „Gimdymas“! (juokiasi) Kasdien žiūrėdavau gimdymų vaizdų įrašus, įsidėmėdavau kiekvieną smulkmeną: kaip moterys kvėpuoja, kaip juda, stumia, tarsi įsikūnydavau į jas. Man tai labai padėjo stūmimo akimirką. Frėja gimė greitai, Deividas net nespėjo nukirpti virkštelės.

Kai užgimė placenta, akušerė Nijolė ją man aprodė, papasakojo: „Šitas organas tavyje užaugino vaiką. Pasiimsi ar išmesi?“ Aš netvirtai atsakiau: „Passsiliekam“, nors nežinojau, ką su ja darysime. Kol gulėjome ligoninėje, ji, maiše susukta, buvo šaldytuve, kalbėjome su Deividu: „Tegul būna, ką nors sugalvosime…“ Ir sugalvojome. Grįžę į Vilnių užsukome į namus, Deivis paėmė kastuvą ir mes lyg kokie išprotėjėliai išvažiavome į mišką. Turime vietelę brandžiame aukštame pušyne, ten labai gražu. Deividas išrinko pačią gražiausią pušį, po ja iškasėme duobę, išklojome dovanų gautomis gėlėmis, įdėjome placentą ir užkasėme. Ir tada man atėjo labai geras, bet ir šiek tiek keistas jausmas, kad grįžau į savo kūną. Viduje viskas aiškiai atsidalijo ir susidėliojo. Tai buvo gražus ritualas. Tada laimingi grįžome namo.

Kaip prabėgo pirmieji Frėjos mėnesiai?

Dabar viską matau taip, kaip yra, tikroviškai. Trys mėnesiai man ir yra kaip trys mėnesiai: nei kaip savaitė, nei kaip metai. Kiekvieną dieną išgyvenau labai sąmoningai. Ir Frėją matau tokią, kokia ji yra. Nėra jokių baimės išdidintų akių, padažnėjusio kvėpavimo, įtampos, taip pat nežiūriu į ją pro rožinius akinius, neturiu iliuzijų. Matau viską taip, kaip yra. Verkia? Ok, verkia. Tik tiek ir matau, nėra taip, kad „Jėėzaumarija, jinai verkia!“ ir man šokteli pulsas. Verkia ir nieko čia tokio: raminu, maitinu, keičiu sauskelnes, nešioju. Matau, stebiu, vertinu ir priimu adekvačiai. 

Gerai gimdyti esant tokio amžiaus. Arba dvidešimt ketverių, jei esi brandi. Juk būna ir tokių – jaunų, bet labai sąmoningų. Mano šitas nėštumas buvo toks lengvas, taip gera būti su kūdikiu, kad imčiau dar vieną. Tikrai.

Dažna jūsų amžiaus moteris, ypač jei turi ūgtelėjusių vaikų ir gerą karjerą, turbūt suabejotų dėl to, mat susilaukus kūdikio gali sugriūti patogi rutina, stabtelti svarbūs darbai, sutirpti laikas sau, tekti atsisakyti kitų mažų savanaudiškų malonumų, vėl visą save atiduoti kūdikiui… 

O aš čia matau prasmę. Kai gimė Frėja, vertybės savaime kitaip susidėliojo. Man vertybė – būti su ja. Bet ir darbų netrūksta, tfiu tfiu tfiu. Pasiūlymų sulaukiau vos pagimdžiusi. Aš noriu dirbti, darbe slypi mano energijos ištekliai. Tik dabar labiau atsirenku, kur ką ir su kuo dirbti. Nėra jokio vidinio draskymosi. Pasiūlymus svarstau, priimu arba atmetu labai ramiai. Nesinori lėkti. Visur kartu vežiojuosi Frėją. Ji padeda pažinti žmones. Kai į darbo susitikimą ateinu su kūdikiu ant rankų, vieniems jis tampa trukdžiu, matau, kad suirzta, surūgsta, o kitiems kaip tik labai super, patys iškart pasikeičia, sušvelnėja, pagerėja, apipila rūpesčiu. Tai pirmiesiems kone iškart pasakau „ne“.

Ineta Stasiulytė ir Frėja
Ineta Stasiulytė ir Frėja
Marius Morkevičius

Kokia jūs mama?

Prisitaikanti prie vaiko. Štai šiandien trise buvome prekybos centre. Kylame eskalatoriumi. Frėja guli automobilinėje kėdutėje, ši uždėta ant prekybos centro vežimėlio. Kylant eskalatoriumi vienu momentu vežimas galėtų pakrypti taip, kad Frėjai tektų gulėti žemyn galva. Tai aš užbėgu tam už akių ir sunkiausią vežimo dalį kilsteliu taip, kad Frėja gulėtų lygiai, ne aukštielninka. Upė sako: „Jėzau, kokia tu gera mama!“ Taip, aš tokia. Štai ji čiaudėja, aš kilsteliu, kad jai lengviau būtų. Tarsi savaime. Tik šmėkšteli mintis, kaip man būtų nepatogu čiaudėti gulinčiai. Viską išgyvenu pati savo kūnu. Man rankos išsilanksto pagal ją, kad tik ji patogiai gulėtų. Štai net sąnariukai „išeidinėja“. Aš esu ta, kuri nešioja ir nešiosiu, kol pakelsiu nuo žemės. Sako: nepratink vaiko. Prie ko nepratinti, prie meilės? Štai (Ineta mosteli ranka į antrą aukštą, kur paauglės Upės kambarys – aut. past.) – dungt dungt užbilda laiptais, užtrenkia duris, užsirakina. Rašo žinutę per feisbuką, nors aš virtuvėje: „Mama, padaryk arbatos.“ Rašau jai atgal: „Padariau.“ – „Gal gali atnešti?“ – „Pati ateik.“

Nešiokite vaikus, kol galite pakelti!

Jums teko, sakyčiau, gana ekstremalūs išbandymai: vienu metu auginti paauglę ir kūdikį. 

Jėtus, kaip gerai! Upė labai padeda, žino, kaip ką daryti, turi stiprią intuiciją. Ji nėra ekstremalus paauglys. Hormonai daro įtaką, nuotaikos keičiasi, bet nėra taip, kad negalėčiau susikalbėti. Reikia norėti, mokėti kalbėtis ir suprasti, kas yra paauglystė. Sunkesnę akimirką galvoju: „Tai nėra ji, tai yra hormonai.“ Tada viskas daug paprasčiau. Keturiolikos metų vaikas jau susiformavęs – reikia juo pasitikėti ir leisti jai pasitikėti. Kai aš ja pasitikiu, ji turi ką išduoti. Jei nuolat sakyčiau: „Nepasitikiu tavimi“, tai atėjus akimirkai, kai gali „prisidirbti“, ji taip ir padary ja pasitikiu, tai stabtels ir pamąstys, ar verta.

Vienas žmogus, kalbėdamas apie paaugliškus reikalus, pasakė labai juokingą, bet kartu ir labai praktišką patarimą: namų vaistinėlėje prezervatyvų turi būti tiek daug, kad kai vaikas paima vieną, du ar tris, niekas to nė nepastebi. Labai geras patarimas. 

Gimus Frėjai mano intuicija tapo tokia galinga! Atrodo, naktį prabundu tiesiog šiaip, bet žinodama, kad turiu ją pakelti. Miegas , keliuosi, keliasi ir ji… atsirūgsta, atpila. Atrodo, nebuvo jokių požymių, ramiai sau miegojo… Kaip taip? Stebuklas! Kad galėčiau pasinaudoti šia gamtos dovana, man reikia susikoncentruoti, sukurti labai intymų santykį. Ne visada labai lengva. Štai vaidinau Kauno Girstutyje. Didžiulė salė. Išeinu į sceną ir turiu savo energiją siųsti iki pat paskutinės eilės. Viskas turi būti labai ryšku, stipru, balsas galingas – kitaip nei namie. Pavaidinu beprotę policininkę komisaro padėjėją ir bėgu atgal į užkulisus maitinti Frėjos. Pripuolu prie jos ir kalbinu tyliu švelniu balseliu: „Ui tu, mažute…“ Išeina toks beprotnamis: ten – AAA, o čia – aaa… Man toks savęs draskymas nepatinka, kelia įtampą. Todėl kol kas renkuosi vaidmenis, kurie taip smarkiai nenuneštų.

į kitą krantą“.

Kaip Upė sureagavo į nėštumą? 

Dabar viskas gerai. Pirma reakcija buvo tokia: „Hm. Faina.“ (Ineta ištaria tai kuo atsainesniu tonu – aut. past.) Bet paskui po truputį šilo, atšilo, atsileido, o dabar yra visiškai išsilydžiusi. Sako: „Tu gimei, kad iš meilės tave sutraiškyčiau.“ 

Judu su Deividu jau devinti metai kartu, abu turite po vaiką iš ankstesnių santykių. Kaip santykius keičia bendras kūdikis?

Suriša tėtės ir mamos mazgu. Visą gyvenimą, kad ir kaip mudu būtume, – kartu ar atskirai, būsime Frėjos tėvai. Tai ne žaidimas, o žinojimas, kad jis yra svarbus žmogus iki pat gyvenimo pabaigos. Frėja dovanojo mums šeimos jausmą. Dabar esame trijų vaikų tėvai! Kai planuosime atostogas, reikės jau dviejų kambarių šeiminių apartamentų!

Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas
Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas
Marius Morkevičius

Kaip keitėsi antrąkart tėčiu tapęs Deividas?

Jis labai rūpestingas. Anksčiau būdavo „na, jeigu reikia, tai pasirūpinsiu“, bet dabar rūpestis kitoks – stiprus ir nuolatinis. Iržvilgsnis minkštesnis. Ir balsas švelnesnis. Vis dėlto mergaitės kažką padaro su savo tėčiais. Deivis nebūtų pagalvojęs, kad duktė gali jį taip visiškai sutirpdyti. Visąlaik man sakydavo: „Man tik berniukai gali būti.“ Atšaudavau: „Įrodyk.“ Nu tai va! Sulaukę Frėjos mudu abu jau turėjome patirties. Ir tai yra faina. Deividas žinojo, kaip kūdikį laikyti, kaip sauskelnes keisti, ir dėl to jaučiasi dešimt kartų tvirtesnis. Jo ir tėvo jausmas kitoks, brandesnis. Man gera matyti jį tokį užtikrintą: ima Frėją ant rankų ir jaučiasi tvirtai, nes žino.

Pagimdžiusi Frėją tarsi grįžote ir į mažų vaikų mamų bendruomenę. Kokios jos, šių dienų mamos?

Laukdamasi Upės valgydavau karamelinius vafliukus, visą nėštumą gėriau kolą ir sėdėjau supermamų puslapyje, eidavau į susitikimus su tomis mamomis. Dabar nebuvau niekur, nes žinojau, kad man iš kitų nereikia nieko – nei baimių, nei blogų patirčių. Man norėjosi viską jausti taip, kaip yra, pasitikėti savo kūnu, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Net pas gydytoją eidavau tik dėl echoskopijos, nes įdomu. Žinojau, kad kūnas yra išmintingas ir žino, kaip užauginti vaiką. Todėl nereikia jaudintis. 

Tam tikru požiūriu esu visiškai nemamiška, žmonės nustemba, kad esu dviejų vaikų mama. Nemėgstu eiti į susirinkimus, bendrauti su kitomis mamomis, tėčiais. Prisimenu, Upė kartą pasakė: „Ar tu gali būti normali mama? Ateik kada nors į darželį su paltu, prašau.“ „Kodėl su paltu?“ – klausiu. – „Todėl, kad visos mamos vaikšto su paltais!“ 

Jaučiu, kad esu dvilypė.

Galėčiau būti visiškai „nurauta“ karjeristė, bet tada nereikėtų nė vieno vaiko, jokios šeimos, nieko – varau tik karjerą. Užrašų knygelė būtų geriausia mano draugė, pildyčiau ją su didžiausiu malonumu stengdamasi, kad neliktų laisvų valandų, viskas būtų užkimša. Ir galiu būti visiškai mama. Tokia, kokia ir esu: namuose, guguojanti, patarnaujanti, besirūpinanti. Mano meilės kalba – rūpestis. ? 

Ačiū, Ineta, už pokalbį.

…dar norėčiau grįžti prie minties apie tai, kad kūdikis apriboja mamos laisvę. Kokie ribojimai! Štai nuvažiavome su Frėja į soliariumą. Kol važiavome – miegojo, atvažiavome – atsibudo. Galvoju, sumokėta, reikia nueiti. Ką darome? Aš guliu po lempom, Frėja – vežimėlyje, iškišusi ranką ją pasupu… Lyg tyčia, pamiršau žaisliukus. Bet ką gi: mano liemenėlė – rožinė, pakabinau ją ant vežimo rankenos, nuo soliariumo šviesos ji tapo neoninė ir Frėja pražiūrėjo į ją visą laiką. Juk ten nėriniai, mezginiai, šešėliai… 

Vaikas neatima laisvės, priešingai, dar daugiau jos suteikia. Labiausiai riboja ir vargina išankstinės baimės. 

Iki Frėjos gimimo norėjau kažkaip pailsėti, nes labai daug visko dariau. Vis galvojau, kaip norėčiau sustoti, bet sustoti nėra nei kur, nei kaip: darbų knygelė užpildyta pusmečiui į priekį ir nuolat pildosi… Ir štai žinia: laukiuosi! Dirbau iki devinto mėnesio. O tada pirmą mudviejų mėnesį aš A–TOS–TO–GA– VAU. Aš tiek atostogavau! Ji čia, ant sofos, miega, o aš šalia susiraičiusi, saldumynais apsikrovusi serialus žiūriu, kurių gyvenime nežiūrėjau! Pirmi mėnesiai yra atostogos. 

Mielosios, išnaudokite tą laiką, gulėkite ant sofkių ir ilsėkitės. Keturiasdešimt dienų po gimdymo reikia atsiriboti nuo visų namų ruošos darbų, skirti dėmesio sau, kad organizmas grįžtų į vėžes. Tai labai svarbu. Jei tik kas, aš sakydavau: „Mano keturiasdešimt dienų dar nepraėjo!“

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI