„Mano geriausia draugė“, „Mano herojė“ – taip savo feisbuko paskyroje Beata Nicholson (39 m.) rašo apie savo seserį Odetą (37 m.).
Vaikystėje jos grūmėsi kaip ir visos seserys, tačiau suaugusios ir ypač kai susilaukė vaikų, sulipo į tvirčiausią kumštį ir, galima drąsiai sakyti, tapo įkvepiančiomis gyvenimo būdo influencerėmis daugumai mūsų. „Seserys ir broliai yra geriausia dovana, kokią tik gali gauti. Tai geriau už geriausius daiktus, papildomus būrelius ir net gerą išsilavinimą, – sako Beata. – Kai esi pripildytas šeimos, o santykiai dovanoja laimės jausmą, mažiau nori vartoti pasaulį, nes tau nebereikia daiktų nei kitų dalykų, kad būtum laimingas. Ne jie, o šeima įkrauna energijos ir laimės“.
Odeta vadovauja Beatos sukurtam verslui ir, pasak Beatos, yra ne tik įmonės, bet ir jos pačios proto balsas, tas kietas ūkvedys, kuris pamatuoja visas svajones, paskaičiuoja, kaip minimaliomis sąnaudomis pasiekti maksimalų rezultatą, įkvepia ir ragina mąstyti ir gyventi atsakingai – neišlaidauti ten, kur nereikia, neapsikrauti daiktais, tausoti aplinką. Štai restoranuose atsisakė plastikinių šiaudelių, pakeitė juos metaliniais, taip pat ir kitų plastiko indų. Toks „tonas“ užduotas ne tik verslams, bet ir kasdieniam šeimų gyvenimui: Odeta prieš kurį laiką metė sau iššūkį nepirkti naujų daiktų – verstis su tuo, ką turi.
Ar sukūrusios šeimas randate laiko pabūti dviese?
Kas tai yra „laikas viena kitai“? Abi turime savo šeimas, vaikų reikalus ir rūpesčius, dabar kaip tik tai ir yra svarbiausia. Bet mudvi labai daug kalbamės telefonu. Ryte nuvežu vaikus į mokyklą, važiuodama atgal skambinu Odetai, aptariame darbus, kasdienius dalykus. Nemažai bendraujame internetu. Bet neretai ir gyvai susitinkame, Odeta su šeima atvažiuoja pas mus vakarienės arba pietų. Tiesa, mes nevažinėjame kartu atostogauti: jie turi savo, mes – savo ritmą. Nors bendraujame labai artimai, bet kartu negyvename. (juokiasi)
Kai buvote dar mažos mergaitės, ar pasikalbėdavote, pasvajodavote apie tai, kokias šeimas turėsite užaugusios?
Mes nebuvome iš tų mergaičių, kurios svajoja apie baltas sukneles, vestuves ir vaikučius. Mums buvo skiepijama, kad turime būti darbščios, turėti tikslų ir jų siekti, svarbu gauti išsilavinimą, realizuoti save, o ne gerai ištekėti. Mūsų mama irgi buvo aktyvi, daug dirbo, nebuvo tokios minties, kad moters laimė yra sėkmingai ištekėti, t. y. gauti vyrą, kuris duos pinigų, ir tada galėsi laiminga vaikščioti po parduotuves.
Beata, kaip pasikeitė Odeta, kai tapo mama?
Kad nelabai ir pasikeitė. Aišku, kiekviena moteris, kai tampa mama, tampa atlaidesnė, labiau suprantanti kitą. Motinystė – tai galimybė tobulėti kaip asmenybei, nes turi „nusimesti“ daugelį jauno žmogaus įsitikinimų, pernelyg kategoriškų lūkesčių, kad viskas turi būti taip – ir ne kitaip, supranti, kad turi taikytis prie aplinkybių, o teisingų atsakymų į tą patį klausimą gali būti pačių įvairiausių, ne tavo vienintelis. Odeta visada buvo veiklos žmogus, ji visada žinojo, kad gimus vaikams neužsisėdės namuose, anksti grįžo į darbus. Tiesiog ji yra toks žmogus.
Yra supermamos ir mamos natūralistės, yra romantikės ir skeptikės. Kokios jūs esate mamos?
Požiūris į motinystę labai panašus. Nesame išprotėjusios dėl vaikų – tokios, kurios visur paskui juos laksto, akmenėlius nuo kelio nurankioja. Vaikai yra mūsų gyvenimo dalis, o mes esame mamos, kurios nepamiršta, kad jos yra dar ir žmonės, nes tik laimingas žmogus gali būti gera mama ar geras tėtis savo vaikui. Aš niekada nebuvau labai į smulkmenas linkusi mama. Ta, kuri visko bijo: išnešti kūdikį į lauką, nes gal sušals ir susirgs, išeiti į gatvę, nes triukšmas ir dulkės. Aš su visais vaikais buvau ir esu savimi. Galima sakyti, kad mano karjera yra namų šeimininkės. Savo veiklą pradėjau Londone, kai ėmiau svarstyti, ką norėčiau veikti. Žinojau, kad noriu turėti vaikų ir rašyti, būti veikli, bet tuo pat metu kuo daugiau laiko skirti šeimai. Taigi, mano karjera – rašymas apie maistą, kulinarijos knygos ir receptai atsirado iš svajonės suderinti karjerą ir motinystę. Norėjau būti užsiėmusi, bet kartu ir laisva, pati savo laiko šeimininkė.
Kaip auklėjate savo vaikus?
Sakyčiau, kad mūsų šeimos linkusios į tradicinį auklėjimą: namuose yra tvarka, ritmas, pareigos. Mums su Tomu svarbu, kad vaikai eitų laiku miegoti ir laiku keltųsi, nežiūrėtų televizoriaus ilgiau, nei jiems leidžiama, namo grįžtų laiku, vakarienę valgytų prie stalo, valgytų daržovių, skaitytų knygas – paprastos gerų vaikų taisyklės. Vyresnieji turi pareigų, pavyzdžiui, išvesti šunis į lauką, išnešti šiukšles, padėti sutvarkyti stalą, kai pavalgome, sudėti indus į indaplovę, palyginti skalbinius ir t. t. Aš ir pati, kai augau, turėjau įvairiausių pareigų namuose. Aišku, ne su džiaugsmu vaikai siurbia namus. Jeigu nepaiso taisyklių, aiškinamės, diskutuojame, kai reikia, pamažiname pramogų, saldumynų, neleidžiame pas draugus. Bet nesame labai griežti – visada stengiamės tartis.
Tai viena pirmųjų nuotraukų, kurioje pagausėjusi Beatos šeima visa kartu: Jurgis Georg‘as (10 m.), Isabella Meilė (12 m.), Harrisonas (1 m. 10 mėn.), pagrandukas Danielius (4 mėn.), tėtis Tomas ir mama Beata. „Kai fotografuojiesi su vaikais ir šunimis, patys suprantate, kas išeina. Vienas susiraukęs, nes niekas neįtinka, kitas bliauna, trečias miega… Tik mama turi visiems įtikti – ir maitinti, ir šypsotis, bet aš nesiskundžiu… Kažkaip išgyvenome! Ir ši pagauta akimirka man labai patinka, nes tai – tikras gyvenimas, kai turi vienu metu būti viskas, išlaikyti save ramybeje, būti tas lankstus, bet kartu ir labai stiprus medis, į kurį visi gali atsiremti.“
Kaip auga jūsų ir Odetos vaikai?
Mudviejų vaikai yra aktyvūs, temperamentingi. Bendrauja: ir pasimuša, ir padraugauja. Kiekvienas vaikas pereina visus raidos etapus ir nors vaikai skirtingi, tačiau mamai tie etapai labai panašūs. Kūdikystė man asmeniškai panaši į SPA. Kai vaikutis pradeda vaikščioti ir bėgioti, tampa smalsiu todleriuku, jau ne kūdikis, motinystė tada panėšėja sporto klubą. Ikimokyklinis periodas yra kone aukso amžius, kai mažyliui viskas labai įdomu, jis ir labai smalsus ir šiek tiek kaprizingas, kai galima kartu su juo keliauti, atrasti viską iš naujo, mėgautis tuo, pamatyti pasaulį vaiko akimis. Vėliau vaikas tampa vis savarankiškesnis ir nuostabu, kad jis jau toks didelis, kad pats atsikelia ir apsirengia, pavalgo pusryčius, nueina į mokyklą… Mama visus tuos etapus išgyvena kartu su vaiku ir taip pat keičiasi – keičiasi ir ji pati, ir jos santykis su vaikais. Esu patyrusi beveik visus etapus. Dabar išgyvenu ir paauglystę – kartu su Izabele, ir tokio tikro vaiko periodą kartu su Jurgiu, ir todlerystę su visiškai niekada vietoje nenusėdinčiu Hariuku, ir nuostabią laimingą kūdikystę. Galima sakyti, kad vienu metu esu visuose etapuose…
Kuris sudėtingiausias?
Sudėtingesnis etapas yra iki maždaug pusantrų ar dvejų metukų, kai mažylis yra labai aktyvus, gali pats lipti, bet dar nesupranta pavojaus, dar tik mokosi kontroliuoti ir savo kūną, ir emocijas. Šitas etapas iš mamos reikalauja daugiausia fizinių pastangų. Ir vėliau yra ką veikti, bet vaikui augant fizinio mamos aktyvumo reikia mažiau. Mažiau ir įtampos, to nuolatinio bandymo sužiūrėti, kad nenukristų, nesusižeistų, neužsigautų…
Kaip auginti brolius ir seses, kad jų santykiai būtų tokie kaip judviejų su Odeta – nei ugnimi, nei vandeniu neperskiriami?
Aš nežinau, ką reikia daryti ir kaip auginti. Nepasakyčiau, kad mus su Odeta tėvai kažkaip ypatingai augino. Tačiau visada būdavo sakoma, ypač krikšto mama nuolat kartodavo, kad kraujas – tai ne vanduo, o sesė – pats svarbiausias žmogus gyvenime, nieko nebus svarbiau. Girdėjome tai nuo mažens. Pamenu, galvodavau: „Uojezus, ką jie kalba, aš nekenčiu savo sesės! Kaip ją mylėti, kai ji taip mane nervina?“ Kai esi vaikas, taip ir galvoji, ir tik tada, kai suaugi ir subręsti, supranti, kad viskas, ką tau sakė tavo tėvai ir kiti vyresnieji, yra teisybė. Bet toks yra žmogaus gyvenimas: viską turi patirti pats ir tik pats turi išmokti visas pamokas. Manau, svarbu tai, kad tarp mūsų su Odeta nedidelis amžiaus skirtumas. Todėl ir aš norėjau, kad tarp mano vaikų jis būtų nedidelis. Taip ir yra – ir tarp mano vyresniųjų, ir tarp mažųjų, ir tarp Odetos Nidos bei Antano amžiaus skirtumas toks kaip tarp mudviejų. Gyvendama Didžiojoje Britanijoje pastebėjau, kad dauguma mamų stengiasi, jog vaikų amžiaus skirtumas būtų nedidelis – jie „ateitų“ kas dvejus metus. Taip, tai įtemptas metas tėvams, bet vaikai jaučiasi augantys būryje,
Kai namuose atsiranda mažylių, namai ima „apaugti“ daiktais. Man nuolat reikia kovoti su savimi, kad „neapaugtume“, rūšiuoju daiktus, juos vis atrenku. Išties gimus kitam vaikui reikia vis mažiau daiktų, nes tiesiog išmoksti suprasti ir atsirinkti, ko tikrai reikia, ir jau turi patirties, kad nereikia tiek, kiek tau siūloma. Štai ketvirtą savo mažylį auginame su pirmojo drabužiais. Laiko praėjo daug, bet yra daiktų, kurie dar puikiai tinka. Izabelės ir Jurgio drabužėliai, žaislai atiteko Odetos vaikams, kai šie išaugo, Odeta juos perleido dar kažkam, o kai gimė Danielius, tie daiktai sugrįžo į mūsų namus. Taip ir sukasi daiktų ratas ir aš labai tuo džiaugiuosi. Turime vartoti atsakingai. Geriau pirkti vieną kokybišką daiktą, kuris tiks ne tik tavo vaikui, bet padės užaugti ir kitiems, nei pirkti daug pigių, kuriuos išmetame pirmąkart išskalbtus. Man labai patinka mamų mugės ir turgeliai, kuriuose galima įsigyti naudotų, dėvėtų, bet kokybiškų, ilgaamžių daiktų už gerą kainą. Mugėse nusiperkame gerų dalykų ir savo restoranams, nes visuose įrengti kampeliai vaikams. Žaislai greitai susidėvi, o nauji be galo brangūs.
Beje, namuose turime žaislų, kuriais būdamas vaikas žaidė Tomas. Tai žaislai – net iš aštuntojo dešimtmečio: traukinukas, drambliukais, laivas ir lėktuvas. Jiems – keturiasdešimt metų, bet atrodo ir veikia puikiai. Dabar jais žaidžia Hariukas. Daiktus pirkti greita ir lengva, bet reikia visada pagalvoti, kaip tie daiktai toliau gyvens. ypač jeigu jų yra trys ar daugiau. Lietuvoje, pastebėjau, dažniau yra kitaip: kai pirmagimis išeina į mokyklą, tada jau „gaminamas“ antras. Taip dažniausiai elgiasi žmonės, kurių amžiaus skirtumas su broliais ar sesėmis yra didesnis. Kiekvienas sprendžia pagal save.
Du vaikai – jau daug skirtingų kalbų, pomėgių, veiklų, o kai keturi – tai čia jau išvis! Kas padeda, kai dėl reikalų pradeda rūkti dūmai iš galvos?
Jei bėda, žinau, kad visada padės sesė. Antra vertus, aš nepatiriu labai didelės įtampos. Gal dėl to, kad mudu su vyru vaikus auginame abu, tai nėra tik mano darbas, taip pat ir buities darbai, indaplovė nėra tik mano darbas. Tomas ir aš esame partneriai visose gyvenimo srityse: jis lygiai kaip aš rūpinasi ir mažais, ir dideliais vaikais ir namais, ir buitimi. Kai pavargstu, puikiausiai atsipalaiduoju būdama su savo šeima. Visi žiūrime filmą ar tiesiog pabūname namuose. Man labai patinka mūsų bendros vakarienės, kai kartu keliaujame, kažką veikiame, vedžiojame savo šunis. Man nereikia išeiti iš šeimos, kad pailsėčiau. Šeima man nėra nei lažas, nei darbas, nei vargas, nei stresas. Tiesą pasakius, kaip tik šeima yra mano energijos baterijų įkrovimo punktas.
Keturi vaikai, o jūs visada šypsotės – jokio nuovargio veide, jokios perspausto rūpesčio raukšlelės… O juk esame pratę, kad dirbanti mama yra pervargusi, piktoka, įsitempusi.
Na, nėra lengva, bet viskas yra mūsų galvose. Kartais sakau, kad mano darbo diena trunka keturiolika ar šešiolika valandų: atsikeliu ir pradedu kažką dirbti, daryti dėl kito, kitam. „Darbas“ baigiasi, kai padedu galvą ant pagalvės. Bet man malonu tai, ką darau, aš myliu vaikus ir mano šeima yra mano džiaugsmas. Būna, kad tingiu, nenoriu, pykstu, nėra nuotaikos, bet tada žinau, kad tiesiog turiu viską persidėlioti, suprasti ir susitaikyti su tuo, jog niekada nebus taip, kad viską visada spėsiu. Aišku, susierzinu, kai kažko negaliu, nespėju ar nepavyksta taip idealiai, kaip norėtųsi, bet tada žinau, kad tiesiog turiu kurti gerokai tikroviškesnius planus ir išmokti pasidžiaugti tuo, kas pavyksta.
Ar motinystė netrukdo moteriai augti kaip asmenybei? Pavyzdžiui, kai kurios sako, kad augindamos vaikus knygą į rankas paėmė tik tada, kai šiems sukako treji… Treji metai be knygos! Ar jums pavyksta paskaityti, pažiūrėti filmą?
Aš bandau. Skaitau knygas elektroninėje skaityklėje. Bet paskaitau tris minutes ir užmiegu. Jeigu šalia nėra vaikų, jie mokyklose, arba kai vairuoju, tvarkau namus, klausau įgarsintų knygų. Dabar dažniausiai paskaitau apie vaikų auklėjimą, dvasingumą, asmeninį tobulėjimą arba biografines. Ateis grožinės literatūros metas, kai vaikai užaugs.
Kaip jūsų vyresnėliai priima jaunesnius šeimos narius?
Man atrodo, kad mano vyresnieji labai myli mažylius, kartais būna nelabai laimingi, kai reikia prižiūrėti, o norisi žaisti, bet jiems tai yra galimybė išmokti rūpintis. Rūpintis, kai tau iš tikrųjų labai rūpi. Tai keičia vaikus. Visomis prasmėmis.
Ką tėvai turi duoti vaikams?
Saugią aplinką, kurioje vaikai galėtų užaugti ir tapti asmenybėmis. Svarbiausia – duoti daug meilės ir skanaus maisto.
