JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Savo anūkėms horoskopą sudariusi Vaiva Budraitytė: jos labai skirtingos

Savo anūkėms horoskopą sudariusi Vaiva Budraitytė: jos labai skirtingos

Vaiva Budraitytė žinoma kaip būrėja, žiniuonė ir astrologė yra ir dviejų puikių mergaičių – Benignos Mortos (12 m.) bei Bonos Beatričės (3,5 m.) močiutė, tai yra mamutė.

Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad tapsite močiute? Ar šitas naujas statusas ir pats žodis „močiutė“ buvo priimtinas? Juk tai tarsi pripažinimas, kad įžengsite į kitą etapą, kai tampi jau ne tik mama, bet dar ir kažkuo, kas asocijuojasi tikrai nebe su jaunyste…

Labai geras jausmas man buvo, kai sužinojau, kad tapsiu močiute, esu Ožiaragė, todėl tokie dalykai įtampos iš viso nekelia. Visada to norėjau, man buvo labai smagu ir gera, o dar kai duktė Marija pasakė, kad bus anūkėlė, – džiaugsmas begalinis. Labai norėjau mergytės, su ja galima daug smagių dalykėlių nuveikti, kad ir puošti, o ką veikti su berniuku? (kvatoja) Berniuko auginimo specifika visai kitokia, jam labai svarbus tėvas ir senelis, o močiutei lieka tik skanius blynus kepti, o aš nesu ta, kuri pasitenkintų tik tuo. Aš su vyresniąja anūke galiu keliauti po visą pasaulį, drauge skaitome, grojame pianinu, labai mėgstu kūrybinę veiklą su vaikais. Man visai patinka, kad mano vyresnioji tokia puošeiva, gal šiek tiek į mane (juokiasi). 

Suprantu, kad jūs nemažai laiko praleidžiate su anūkėliais, nevargina?

Manęs ir draugai klausia, ar pailsiu atostogaudama su anūke, o aš tikrai pailsiu su vaikais. Man tikrai nereikia kažkur išvažiuoti tik dviese su vyru, vieną kartą taip padarėme, abudu nusivylėme ir daugiau be vaikų niekur nevažiuojame. Kelionės su anūkais būna labai gyvos ir smagios. Pasakysiu paslaptį: kadangi esame dar gan jauni seneliai, kelionių bendrakeleiviai dažnai pagalvoja, kad Benigna – mūsų vaikas, o mums tai gerai, mes irgi su daug jaunesniais žmonėmis bendraujame, nes vaikai iš karto randa bendrą kalbą tarpusavyje. Su vienmečiais ką jau ten bendrausi – kur ką skaudą ar kaip pasikeisti klubo sąnarį… Visada smagiau su jaunesniais, nes pats toks tada jautiesi. Savi vaikai su jumis jau nelabai nori bendrauti, jų kiti rūpesčiai – darbas, karjera, jie lekia, bėga.

Esate iš tų močiučių, kurios sako, kad savo vaikų taip nemylėjo, kaip myli anūkus?

Nesąmonė! Man taip tikrai neatrodo, kartą net pasakiau savo anūkei: „Nedrįsk skriausti mano vaiko!“ Kai pati tampi mama, tavo visai kiti iššūkiai, vaikus auklėti, gerovę susikurti, darbai darbeliai, tiek daug laiko skirti savo vaikui kaip anūkui dažniausiai nepavyksta. Mes, seneliai, jau esame įsitvirtinę sociume, atradę savo kelią, susikūrę gyvenimus, kitaip tariant, kas jau esame, tas esame. Jau nebesiplėšome dėl karjeros ar savęs paieškų, todėl ir galime skirti daugiau laiko anūkams. Mums ir skaičiuoti mažiau reikia – mūsų išlaidos jau kitos, tikrai galime nusivesti anūkus į piceriją.

Kaip jus vadina anūkės?

Mane vadina mamute, aš taip pat vadinau savo močiutę, niekas nesikeičia, juk bendravimo kultūrą vis tiek perimi iš savo šeimos. Mano vyrą Gaudentą mažoji Bona vadina „atiliuku“, o kai buvo maža Benigna, sakydavo: „Tu – mano dvidvyris!“ Abi mano anūkes jis beprotiškai myli ir lepina gal todėl, kad jo giminėje – vien vyrai. Koks berniukas, išsidažęs lūpas, išbučiuos tau plikę – ir dar pripieš širdučių? (kvatoja)

Pamenate tą akimirką, kai pirmą kartą pamatėte pirmąją anūkę Benigną Mortą?

Duktė Marija gimdė taikant cezario pjūvį, mes, visa gentis, brovėmės pas ją į intensyviosios priežiūros palatą vos ne po 20 minučių. Kai vargais negalais įleido mane ir mano dukters tėvą, mes pažiūrėję į pirmagimę anūkę abudu konstatavome: „Mūsų vaikai buvo gražesni.“ Paskui susigriebėme ir supratome, kad labai jau seniai nebuvome matę kūdikių, todėl abu pamiršome, kaip neišvaizdžiai atrodo vos gimęs žmogutis. Aš ir šiaip nemėgstu imti ant rankų tų „leliukų“, užtat mano vyras Gaudentas jodydavosi su abiem anūkėmis vos ne nuo pat gimimo. Man įdomiausias vaikas tas, kurį jau gali mokyti skaityti, vos ne nuo gimimo imu pirkti knygutes, kad galėčiau joms skaityti. Žaisti ant kilimo ir visaip voliotis su vaikais man neįdomu.

Vaiva Budraitytė su anūkėmis
Vaiva Budraitytė su anūkėmis
Dainius Labutis

Jūs – tokia močiutė, kuriai atrodo, kad vaikas nuolat alkanas?

Ką jūs! Priešingai. Aš sakau, kad alkanas vaikas yra sveikas vaikas (juokiasi). Suvalgei pusę banano ir gerai, labai svarbu vaikų „neperšerti“, pačią vaikystėje vis vertė valgyti, tai iki šiol tai kelia įtampą net prisiminus tai. Aš su savo anūkėmis elgiuosi paprastai – dabar metas valgyti, nenori – nereikia, bet negausi, kai užsimanysi, tik tada, kai ateis metas.

Anūkės veja iš jūsų virveles?

Tam yra mama, su manimi nepamanipuliuosi. Visada kalbuosi, aiškinuosi, ar joms tikrai reikia to, ko labai užsimano, neatsakau, jei matau, kad tai prasminga, bet pinigų vėjais, dėl užgaidų, nemėtau net dėl anūkių. Knygoms, įspūdžiams, kelionėms aš tikrai negailiu, bet ne dar vienam, nieko gero neduodančiam žaislui. Jokių kompiuterių ir televizorių. Kompiuteris – tik pamokoms ruošti, o ne bukai maigyti mygtukus. Telefonas – tik paskambinti.

Sudarėte savo anūkėms horoskopus?

Taip, be abejo. Benigna labai kūrybinga, meniška, jai sudėtinga susikoncentruoti, Bona – į mane, tokia „zanūda“. Labai skirtingos mano mergaitės. Beje, kadangi abi gimė taikant cezario pjūvį, stengiausi paskaičiuoti kuo sėkmingesnę dieną.

Turite tik mamutės ir anūkių ritualų?

Su mažąją Bona kol kas jokių rimtesnių veiklų neturime, pakanka, kad pamačiusi mane laiminga šaukia: „Mamute“, ir mes glaustomės ir bučiuojamės apsikabinusios. Jau greitai ir su Bona išsiruošime į pirmąją mūsų kelionę. Su Benigna einame taip moteriškai „apsiprekinti“ – ir drabužėlių su avalyne, ir kosmetikos. Jau reikia pradėti mokyti, kaip dažytis saikingai, skoningai, kad nepadarytų žalos sau. Dabar štai neseniai užsimanė plaukus nusidažyti, nes visos draugės taip daro, nusidažėme, bet su augaliniais dažais – chna ir svogūnų lukštai, puiki spalva pavyko. Kai su ja išsiruošiame į keliones, mes žinome, ką daro mergaitės, kurios bijo skristi – jos eina į „Duty free“ parduotuvę ir renkasi kvepalus bei kitus mielus dalykėlius. Arba ką nors labai skaniai pasmagurauji. Su Benigna toliausiai buvome nuskridusios į Ameriką, o jau Europa visa išmakaluota.

Padėjote dukteriai auginti vaikus?

Kadangi abi mano anūkės gimė taikant cezario pjūvį, dukteriai tikrai reikėjo padėti – ir maudyti, ir pakelti, ir daug kitų dalykų. Gimus Benignai, duktė dar mokėsi, mano vyras nuveždavo vaiką į universitetą, kad mama pažindytų, buvome įsitraukę, nes tam ir yra šeima.

Pamokymai dukteriai

Visada sakau, kad pirmas ir paskutinis žodis yra mamos. Benigna visada skambina paklausti mamos, ar galima viena ar kita. Mano duktė jau sakė, kad leidžia spręsti, kai vaikai pas mane. Aš tikrai žinau, kaip ką daryti, bet mama turi prisiimti visą atsakomybę. Visi mes galvojame, kad sulaukę savo vaikų būsime visiškai kitokie, tokie tobuli tobuli. Mes tai, ką gavome iš savo tėvų, atiduosime savo vaikams ir taip iš kartos į kartą, mes niekame nieko neskolingi. Sakau savo vaikams, kad išsilakstytų dabar, kol seneliai jauni, kol dar gali padėti, kol dar nesimuliuojame ligų, kad tik nereikėtų būti su anūkais. Pasakysiu paprastai, močiutė anūkams – tai komforto zona!

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI