TV prodiuserė ir renginių organizatorė Goda Jokubaitienė su vyru Andriumi šį pavasarį laukia gimstant antrojo vaikelio. Kai pirmagimis Jokūbas gegužės 3 dieną pūs dvi žvakes ant torto, šeimos namus pačioje Vilniaus širdyje greičiausiai jau bus aplankę gandrai.
Goda, kodėl nusprendėte po pirmojo gimdymo ilgai nelaukti ir planuoti antrą vaikelį?
Todėl, kad aš pati esu vienturtė, tai, turbūt, ir buvo svarbiausia priežastis planuojant– kad sūnus turėtų brolį arba sesę. Be to, girdėjau draugių rekomendacijų, kad vaikai būna geri draugai, kai tarp jų nedidelis amžiaus skirtumas, o ir mama vienu kartu „atvargsta”.
Jūsų šeimą lydi labai gražūs sutapimai: vestuves šventėte 2013 metais per Žolinę, o Jokūbas gimė 2016 metų pirmąjį gegužės sekmadienį per Motinos dieną.
Šeimos tradicijų puoselėjimas man yra labai svarbu. Su vyru švenčiame ne tik vestuvių metines, bet ir minime kiekvieno mėnesio 15 dieną. Jokūbo gimimas buvo gražus siurprizas – gimė sekmadienį per Motinos dieną ir atsinešė savo vardą. Pakrikštijom sūnų irgi per Žolinę bažnyčioje, kur tuokėmės, pas tą patį brolį Pijų. Manau, kad antrą sūnų laikantis tradicijų taip pat krikštysime ten pat ir per Žolinę.
Kada sužinojote, kad laukiatės antro sūnaus?
Gana anksti, gal 16 -17 nėštumo savaitę. Buvo smalsu sužinoti, nors tam aš didelės reikšmės neteikiu.
Abiejų nėštumų metu jums artimieji surengė kūdikio sutiktuvių vakarėlį, vadinamąją „Baby shower” šventę. Papasakokite apie tai.
Pirmoji „Baby shower” šventė buvo gal labiau amerikietiškų tradicijų – joje dalyvavo tik draugės. Gavau dovanėlių, o vaikų turinčios draugės davė daug patarimų apie nėštumą ir gimdymą. Antrą kartą jau buvo kitaip. Buvau girdėjusi apie tai, kaip svarbu parodyti dėmesį vyresniam vaikui, tad šįkart „Baby shower” šventė buvo orientuota į Jokūbą. Atėjusios draugės atnešė dovanėlių ne tik būsimam mažyliui, bet ir Jokūbui. Mano noras buvo, kad pasveikintume jį tuoj tapsiant didžiuoju broliu, kad jis suprastų, jog brolio laukimas ir atėjimas yra šventė.
Kokios motinystės krypties laikotės augindama sūnų: prieraišiosios, intuityviosios ar labiau griežtos, kur vaiko dienotvarkė surikiuota?
Vienos krypties negalėčiau išskirti. Aš tikiuosi, kad esu gera mama. Esu perskaičiusi ir Ginos Ford knygas, bet aklai nesivadovauju, visur turiu savo nuomonę. Esu už žindymą. Man atrodo, kad vaiką žindyti reikia mažiausiai pusė metų arba iki metų. Bet tikrai nemanau, kad žindyti reikia iki trejų. Domiuosi vaiko auginimu ir auklėjimu, daug skaitau. Štai konferencijoje „Atsakinga tėvystė” nusipirkau naujų knygų apie vaikų auklėjimą. Bet dabar neturiu daug laiko joms. Ką tik įsirengėm naują kambarį, planuoju trumpam ten apsigyventi su naujagimiu, kad netrukdyčiau Jokūbo miego. Pasistačiau prie lovos tokią mažą lemputę, tikiuosi, kad tada paskaitysiu (šypsosi). Skaitau tai, kas man tuo metu aktualu. Ką tik perskaičiau psichologės Jūratės Bortkevičienės knygos „Atsakinga tėvystė” skyrių, kuriame rašoma, kaip paruošti vyresnį vaiką kito gimimui.
Ką jums davė motinystė, Goda? O gal kažką ir praradote per šiuos metus?
Pradėjau mėgautis motinyste tik tada, kai Jokūbui suėjo pusmetis. Dar labiau, kai jis sulaukė metų. O pats kaifas man yra dabar būti su juo. Tą malonumą būti mama aš labiausiai jaučiu vaikui augant. Dabar labai gera būti su sūnumi – džiaugiuosi kiekviena praleista diena su juo. O kai Jokūbas gimė, prisipažinsiu, buvo sunku, kartais atrodydavo, kad naujagimio ir kūdikio priežiūra tėra pareiga.
Motinystė man – tai ir pasakų skaitymas vakarais sūnui, kuomet prisimeni savo vaikystę, kai man skaitydavo mama. Tokie prisiminimai lieka ilgam. Jokūbas jau labai seniai klauso pasakų, turi savo mėgstamas, jam patinka, kai skaitau tą pačią knygą. Kai kurias jau moka kone mintinai, nes nespėju perskaityti, kad varna pasakė „kar”, Jokūbas jau pirmas sako „kar, kar”.
Antrojo sūnaus laukimas mane įkvėpė sukurti tinklaraštį, taip pat sutikau dalyvauti TV3 laidos „Mamyčių klubas” projekte „Metų mažylis”, kur dalinsiuosi su visomis besilaukiančiomis bei jau tapusiomis mamomis bendrais džiaugsmais, problemomis ir rūpesčiais. Prieš gimdymą ir po jo moterims kyla milijonas klausimų, reikia laiko apsiprasti su mintimi, kad aš jau esu mama.
Jūs atrodot nuostabiai, Goda, gal galit pasidalinti savo geros išvaizdos ir savijautos paslaptimis?
Ačiū. Tai štai jums atsakymas į klausimą, ką man davė motinystė – grožį. Esu iš tų, kur nėštumo metu sulaukia itin daug komplimentų „Kaip tu gražiai atrodai”. Nėštumas man labai tinka! Gal nėra labai patogu, bet organizmas jį priima labai pozityviai. Jaučiu, kaip atsigauna plaukai, oda. Nėštumo metu turiu savo kūno palepinimo tradicijų, kurių laikausi nuolat. Po pirmo nėštumo jau po savaitės nebuvo likę nė vieno priaugto kilogramo. Daug kas klausinėjo, ką dariau, kur čia paslaptis. Ta paslaptis yra tokia, kad stengiuosi save prisižiūrėti ir palepinti nėštumo laikotarpiu. Laukiantis Jokūbo man tai labiau pavyko, nes tada lankiau ir nėščiųjų specialias mankštas, ir baseiną, skyriau sau daugiau dėmesio, dabar laiko tiek nebėra, bet į masažus einu kas savaitę. Ajurvedos centrą SPA Shanti atradau jau seniai, dažnai lankydavausi viena po darbų, vėliau su vyru Andriumi atradome ritualus dviese, kas labai suartina, o ypač ypač reguliariai lankiau masažus pirmojo nėštumo metu.
Man labai svarbu, kad masažą darytų profesionalas, išmanantis nėščiųjų fiziologiją. Kiekviena moteris turi pasirinkti pagal save, ko jai norisi šiuo metu. Vienos mėgsta, kai masažas yra atpalaiduojamasis, tarsi glostymas, kitoms reikia, kad išjudintų ir gilesnius odos sluoksnius. Tai aš esu iš pastarųjų. Medžiagų apykaita nėštumo metu sulėtėja, apsunksta kojos, svarbu, todėl masažas pagerina kraujotaką, iš karto pagerėja savijauta. Svarbu mokėti nusiraminti ir atsipalaiduoti masažo metu, negalvoti apie problemas ir rūpesčius. Aš moku masažo metu „atsijungti” ir negalvoti apie nieką, tik apie savo kūną, net mažylio pilve paprašau, kad jis dabar valandėlę pabūtų ramus ir leistų mamai pailsėti. Be to, masažo teigiamą poveikį jaučia ir mažylis pilve, tai labai naudinga ir būsimajam kūdikiui. Neapleidžiu masažų ir po gimdymo, jie padeda sustiprėti fiziškai ir emociškai. Masažai – tai toks laikas, kurį skiriu tik sau ir savo kūnui. Beje, dabar ir Jokūbas jau lepinamas vaikiškais masažais, kai šalia mama ar tėtis masažuojasi. Tai dar viena graži mūsų šeimos tradicija, be to, pastebėjau, kad sūnus po masažo geriau miega ir yra geros nuotaikos.
Kokių mitybos taisyklių laikotės per nėštumą?
Svoris nėštumo metu man auga lėtai, priaugu mažiausią leistiną kilogramų skaičių. Gydytoja nepyksta, bet vis primena „Goda, valgyk, valgyk”. Bet aš ir valgau viską, ką noriu ir kiek noriu. Matyt, genams turiu būti dėkinga. Sakyčiau, kad aš gal labiau žindymo metu prisižiūrėjau savo mitybą, o ne nėštumo metu. Kai girdžiu sakant, kad „nėštumo metu galima valgyti už du”, tikrai tam nepritariu. Man tiek net netilptų. Bet jei moterys kai kurios taip galvoja ir daro, tai visai tikiu, kad po gimdymo joms gali likti priaugtų kilogramų.
Kartais mamos juokauja, kad svorio priauga pradėjusios primaitinti kūdikius. Išvirei košę, nesuvalgė – juk gaila išmesti, pabaigsiu.
Niekada taip nedarau. Man negaila išmesti. Nesuvalgo – viską šveičiu lauk. Nepalieku net kitam laikui. Tiesa, tėtis kartais suvalgo tai, kas lieka, bet jam galima.
Iki gimdymo liko suskaičiuotos dienos. Ar jau esate jam pasiruošusi?
Nesu pasiruošusi ir bijau gimdymo. Sako, antras gimdymas būna lengvesnis, negu pirmas. Nežinau, nežinau, man rodos, kad jis būna visoks. Žinojimas, kas ir kaip vyksta, turi savo pliusų bei minusų. Kai nežinai – galvos neskauda, o kai žinai, tai ir bijai. Atvirai pasakysiu, bijau galimo skausmo. Sakoma, kad vaikui gimus jis pasimiršta. Taip, kai uždeda vaiką ant krūtinės, iš karto pasimiršta. Bet kai antrą kartą artėja gimdymas, prisimeni tą skausmo jausmą ir meldiesi, kad jo nepatirtum. Gimdžiau Jokūbą visiškai natūraliai, be epidūrinės nejautros, be nuskausminamųjų ar skatinamųjų. Tam turėjo įtakos mūsų lankytos paskaitos – per pirmąjį nėštumą lankėm gydytojo R. Šemetos kursus. Man atrodo, kad nėštumo metu reikia domėtis, lankyti kursus ir surinkti kuo daugiau informacijos apie nėštumą ir gimdymą. Šie kursai paskatino natūralų pirmąjį gimdymą.
Ar jau išsirinkote gimdymo namus?
Šįkart gimdysiu privačiuose gimdymo namuose – Baltijos-Amerikos klinikoje. Kaip daugelis sužinoję juokauja – penkių žvaigždučių viešbutyje. Labai džiaugiuosi pasirinkimu ir galimybe ten gimdyti. Man norisi antrojo gimdymo metu ramybės ir jaukumo. Kad manęs ten lauktų, pasitiktų, kad po gimdymo vyras galėtų pasilikti. Kaip vyksta gimdymo procesas, aš jau žinau pati, iš klinikos tikiuosi ramios atmosferos. Noriu, kad po gimdymo aplankytų visa šeima. Tikiuosi, kad ten bus taip gera, kaip namie. Man svarbi rami ir be jokio streso aplinka. Esu girdėjusi, kad sąrėmių metu ten ir šampano leidžia išgerti, jei yra poreikio gimdyvei, gal ir gerai, juk tai savotiški skatinamieji.
O jūsų vyras dalyvaus gimdyme?
Aš esu už tai, kad dalyvautų. Visai neseniai diskutavome su Baltijos – Amerikos klinikos vadove Inga Malinauskiene, ir ji sulygino vestuves ir gimdymą: tai yra abiejų – vyro ir žmonos – šventė, todėl joje turi dalyvauti abu. Esu dėkinga savo vyrui Andriui, kad jis mielu noru būna šalia ir palaiko. Nors po pirmo karto jis pasakė: „Nežinau, kam buvo sunkiau – ar tau, kai skaudėjo, ar man matyti, kaip tau skauda”. Tokia patirtis suartina, sustiprina vyro ir moters ryšį. Yra nuomonių, kad gali ir pakenkti santykiams, bet aš manau, kad apie tai reikia kalbėtis šeimoje. Jeigu vyras kategoriškai sako, kad nenori dalyvauti gimdyme, tikrai nereikia jo per prievartą tempti. Bet jei jis nori – kodėl gi ne? Andriaus paklausiau, ar dalyvaus, tai jis atsakė, kad be abejo.
Jau sutarėte su aukle, kad prižiūrėtų Jokūbą, kai prasidės gimdymas?
Mes neturime auklės, Jokūbas auga šeimos rate, tačiau jį auginti padeda patys artimiausi žmonės –mano mama iš Šiaulių ir Andriaus sesuo, kuri yra ir Jokūbo krikšto mama. Turim tokias dvi „aukles” kabutėse, be kurių būtų labai sunku, ypač dabar ir po gimdymo.
Dabar kai pagalvoju, kai gimė Jokūbas, man buvo lengva depresijos forma. Nes aš buvau užsidariusi, man nereikėjo niekieno pagalbos („ aš galiu pati, juk tiek skaičiau, viską žinau… „) Andrius išvažiuodavo į darbą, grįždavo vakarais, o mes verkdavom abu su Jokūbu. Buvo tikrai sunku. Kadangi tai patyriau ir nenoriu, kad vėl taip būtų, paprašiau, kad vyras pasiimtų mėnesį po gimdymo tėvystės atostogų, taip pat iš anksto paprašiau pagalbos mamos bei Jokūbo krikšto mamos. Visų prašau: „Būkite šalia ir padėkite”. Noriu ir tikiu, kad vaiko gimimas šįkart bus iš tiesų didelė šventė. Juk laiminga mama – laimingi vaikai. Neseniai kažkur perskaičiau mintį, kad „geros mamos turi limpančias grindis, netvarkingas virtuves, krūvas skalbinių, nešvarias orkaites IR laimingus vaikus”. Šiame gyvenimo etape man šis posakis labai tinka, nes vaikams svarbiausia yra laiminga, linksma ir nuolat besišypsanti mama.
