Pastoriaus Sauliaus Karoso (43 m.) ir jo žmonos, LCC lektorės, švedės Susanos Karosas (42 m.) šeimoje auga keturi vaikai: Erikas (14 m.), Eunikė (12 m.), Miranda (7 m.) ir mažoji Iva. Karosai globojo ir tris svetimas mergaites. Tik vyriausioji devyniolikmetė Justina pas juos liko gyventi.
Kai susitikome, vyresnieji vaikai buvo pasklidę kas kur su savais reikalais, tik mažoji Iva, turinti Dauno sindromą, šypsojosi ne mažiau, nei už lango švietė saulė. Apie didelės šeimos iššūkius ir kalbėjome su Sauliumi ir Sana, kaip ją visi šaukia trumpindami vardą.
Saulius: „Istorija apie tas tris globojamas mergaites ilga ir skaudi. Jų tėvas, švelniai tariant, – probleminis žmogus, turintis priklausomybių. Išsinuomoja butą, sumoka už mėnesį, paskui ko nors prikrečia. Mamos mergaičių gyvenime pastaraisiais metais buvo nedaug. Prieš mums paimant jas globoti ji mirė. Mes neplanavome globoti, tiesiog mergaitės atsidūrė kaimynystėje, tėvas kaip tik buvo išsinuomojęs butą šalia mūsų, taip ir susipažinome, stebėjome jų gyvenimą, kuris buvo chaotiškas – tai jos su tėvu viename, tai jau kitame bute, tai vaikų namuose. Mano žmona kartais jas pasiimdavo, nusiveždavome į bažnyčią sekmadieniais. Kartą radome mergaites alkanas, tėvas guli girtas, turėjome apsipręsti per kelias dienas, ar imame jas globoti. Apsisprendėme greitai, pasiėmėme sesutes. Mes per daug negalvojome, kas ir kaip bus, tiesiog tų mergaičių padėtis buvo nepavydėtina. Tie, kurie nori globoti, yra tvirtai apsisprendę, pasiruošę, tai nepaprastai gera, nieko nėra nuostabiau, kaip apleistam vaikui atsidurti šeimoje. Baimių gali būti įvairių, tačiau bėdų kyla ir auginant savo vaikus.
Vėliau tėvas pasiėmė mažiausiąją, vidurinioji niekaip neprisitaikė prie mūsų, nesilaikė susitarimų ir taip pat iškeliavo gyventi pas gimdytoją. Dabar jos abi vaikų namuose, nes tėvas vėl prarado butą. Savaitgaliais mergaitės ir dabar pas mus atvažiuoja.”
Supainiota gimimo tvarka
„Mums toji patirtis nebuvo lengva, pirmiausia susipainiojo vaikų gimimo tvarka, sesės buvo vyresnės už mūsų vyresnėlį, jis atsidūrė kažkur per vidurį, daug dalykų Erikas mums ir nepasakė, kaip jis jautėsi. Pirmosios dienos buvo tarsi medaus mėnuo, visi išgyvenome euforiją, visiems labai „faina”, tik pirmyn! Paskui susidūrėme su tikrove, kai mergaitės išsireikalaudavo daug dėmesio ir atrodo, kad mūsų visiems vaikams jau jo nebeužtenka. O kur dar mokslo spragos! Įsivaizduokite, kad vyresnioji tuomet lankė aštuntą klasę jau devintoje mokykloje… Manau, patys to nesuprasdami kažkiek nuskriaudėme savo vaikus. Antra vertus, gal juos savitai praturtinome parodydami, kad mūsų namai atviri, kad reikia dalytis.
Vėliau stebėjome globotinių ir mūsų vaikų konfliktus, tačiau mes tam per daug neteikėme reikšmės ir tikri broliai su seserimis pasipyksta. Mūsų šeimos nuostata tokia, jog jeigu padedi kitam, kad pats vienaip ar kitaip nukenti, galiausiai vis tiek praturtėji, manau, mums visiems tai išeis į naudą.”
Ribų brėžimas
„Mūsų visų gyvenimo pradžia drauge buvo sunki, kildavo daug konfliktų, kai tiek daug bėdų, per daug iš globotinių nereikalaudavome bent jau mokslo srityje. Tiek daug kovų buvo dėl visko, tai nusprendėme, jog reikia kažką rinktis, kad nepralaimėtume viso karo. Mergaitės turėjo dau pykčio ir žaizdų, patys pagalvokite: visą laiką kažkas už jas sprendžia, o žmogus, nuolat tampomas ir stumdomas, negali tobulėti.
Ar pagelbėjome bent vienai mergaitei, bus matyti. Vyriausioji vis dar gyvena pas mus, mato mūsų santykius, mes kaip galėdami jai padedame, o kokį gyvenimo kelią pasiklos, tik nuo jos pačios priklauso. Matyti, kaip gyvena šeima, jai yra tikrai pats geriausias pavyzdys, kokios mūsų tradicijos, kaip sprendžiame problemas. Vien tai, kad pas mus viską planuojame, teikia saugumo ir ramybės. Tarkime, atostogas planuojame iš anksto, pasakome, ką veiksime savaitgalį, visas mūsų gyvenimas daugmaž suplanuotas dviem savaitėms.
Buvo sunku, kai reikėjo sesėms brėžti ribas, kurių jos visiškai neturėjo, mums atrodė, kad mes tiek daug joms leisdavome, o jos šaukdavo: „Jūs mums nieko neleidžiate!” Jos pas mus atkeliavo iš gyvenimo, kurį galima pavadinti chaosu, o čia joms kažkas kažko neleisdavo. Neseniai vyriausioji prisipažino, kad taip pykdavo ant mūsų, nes žinojo vieną taisyklę: jei supykdavo, turėdavo eiti į lauką ir pusę valandos vaikščioti, kol nurims, bet tuo pačiu metu ir jausdavosi rami, nes žinojo, ką reikės daryti.
Geriau globoti mažesnius vaikus, kuriuos lengviau įstatyti į vėžes. O dabar atėjo dvylikos-trylikos paauglės, kurios išmoko išgyventi nenuspėjamoje aplinkoje, manipuliuoti, gintis ir pulti, joms atrodė, kad aplink – vien priešai.”
Ne bausmės, o pasekmės
„Mūsų šeimoje nėra žodžio „bausmės”, yra pasekmės, pats nemėgstamiausias žodis, nes tenka dažnai jį vartoti. Pasekmės susijusios su tuo, ko vaikai nepadarė. Tarkime, jų darbas – tvarkyti namus, jeigu jie to nepadaro, darbų užduodame jiems dar daugiau, tai ir yra pasekmė. Neleidžiama negražiai vienas kito vadinti, dabar to jau beveik ir nebūna, tačiau kai atėjo globojamos sesės į mūsų šeimą su savo žodynu, visko pasitaikydavo, tekdavo įsikišti ir subarti. Mergaitės buvo trys, savita gauja, kokių „cirkų” čia būdavo…
Visi vaikai žino, kad kiekvienas gali atsivesti savo draugų. Praėjusį savaitgalį nakvojo dešimt. Kiekvienu teko pasirūpinti.”
Iva – saulės spindulys
Iva gimė turėdama Dauno sindromą. Karosai žinojo, kad metams bėgant sulaukti tokio vaiko rizika didėja, tačiau jokių tyrimų nedarė. Pasak jų, tai nebūtų nieko pakeitę.
Sana. Mano geriausios vaikystės draugės sesuo turėjo Dauno sindromą, todėl aš per daug ir neišsigandau, kai gimė Iva. Mano draugė gyvena visavertį gyvenimą, ji kalnų slidinėtoja, dalyvauja parolimpinėse žaidynėse. Kažkada sakydavau tiems, kurie klausdavo, kodėl aš, švedė, gyvenu Lietuvoje, kad šita šalis puiki ir vienintelis dalykas, dėl kurio galėčiau grįžti į tėvynę, jei susilaukčiau neįgalaus vaiko, tai dėl požiūrio. Bet dabar ir čia viskas keičiasi į gerąją pusę. Žinau, kaip Švedijoje gyvena tokie žmonės, kaip viskas sutvarkyta, kiek tėvai sulaukia pagalbos, kaip tokie žmonės įtraukiami į visuomenę, todėl noriu padėti lietuviams, reikia dirbti ta linkme ir viskas bus gerai.
Kai gimė Iva, mes draugams išsiuntėme atvirukus su jos nuotrauka ir užrašu: „Meilė chromosomų neskaičiuoja.” Kol kas Iva nedaug skiriasi nuo kitų vaikų, ačiūdie, ji neturi rimtų sveikatos bėdų, gal tik šiek tiek sunkiau iš pradžių imdavo krūtį, tačiau kitos bėdos, būdingos vaikams, kurie turi Dauno sindromą – širdies ydos, skydliaukės sutrikimai, labai nedideli. Vienintelis dalykas, ko tikrai nežinome, kiek ji girdi, nes klausos sutrikimai taip pat būdingi tokiems vaikučiams. Kol kas ir ypatingos priežiūros Ivai nereikia, darome burnos ir veiduko masažą, kad paruoštume ją, kai pradės kalbėti. Didysis darbas prasidės vėliau, reikės įdėti daugiau pastangų, kad sėdėtų, vaikščiotų, kad raida kaip įmanoma būtų geresnė.
Mūsų vyresnieji vaikai žino, kad Iva kitoniška, pasakėme jiems pirmą dieną, dabar vis pažiūrime filmukų apie tokius vaikus.
Saulius. Manau, kad Iva turės geriausius tėvus iš visų vaikų. Iva, išvertus iš hebrajų kalbos, – Dievo malonės dovana. Abu nusprendėme, kad Dievas tikrai pamylėjo mus ir davė kažką labai gražaus.
Švedų ir lietuvių auklėjimo ypatumai
Sana. Man labai patinka Lietuvoje, tikrai nemaniau, kad atvažiavau į laukinį kraštą, gal tik iš pradžių stebino tai, kad žmonės ne visada sveikinasi ir retai šypsosi. Didelio vaikų auklėjimo savo tėvynėje ir čia skirtumo nematau, priklauso nuo žmonių. Būna ir švedų tokių pačių griežtų kaip ir lietuvių. Mano vienas švediškas bruožas vis dar išlikęs – man nerūpi, kaip vaikai atrodo, kaip jie nori, taip ir rengiasi, patenkinti, patys sau gražūs, kodėl dar dėl to sukti galvą? Sulaukdavau draugų lietuvių pastabų: „Negi taip apsirengusį leisi išeiti?!” Vieną kartą supratau mąstanti lietuviškai, išėjau su šešiais vaikais į prekybos centrą, kuriame daug žmonių, ir tarsi pamačiau savo kompaniją iš šono ir taip pati pasibaisėjau, kaip mes atrodome apsirengusios bet ką, bet kaip… (juokiasi) Net sudraudžiau save, tikrai nenoriu riboti vaikų saviraiškos, bet aplinka veikia, nieko nepadarysi. Pamenu, kai dar mūsų pirmagimis buvo mažas, aš jį visur vedžiodavausi ir sulaukdavau pastabų, kodėl aš tiek daug savo vaikui leidžiu. O tas „daug” – jis maišė šaukštuku mano kavą… Dabar jau ir Lietuvoje laisvas vaikas kavinėje – ne stebuklas.
