Prisidėjęs prie daugiau nei 70–ies Keistuolių teatro spektaklių, žiūrovams nematomas, bet be jo – niekas ir nematytų, kas vyksta teatro scenoje… Šviesų dailininkas Dariaus Malinauskas savo veiklą Keistuolių teatre pradėjo 1992 metais ir iki šiol suteikia šviesą daugumai teatro spektaklių. Su D. Malinausku kalbamės apie profesijos pasirinkimą, kelionę su teatru bei netikėtumų svarbą.
Kodėl šviesa? Galbūt galėtumei papasakoti, kaip pasirinkai savo profesiją?
Nežinau, taip nutiko. Kiekvienam savo – kas raideles, kas plytas dėlioja, o man nuskilo šviesa mirginti. Vaikystėje tiek lempa, tiek vandens žarna atrodė įdomiai. Buvau smalsus ir mėgau konstruoti laivelius, fotografuoti, spardyti kamuolį.
Pažvelgus atgal, atrodo, kad ne aš profesiją, o ji mane pasirinko. Tada nedaug žinojau apie teatrą, o apie apšvietimą – išvis nieko. Trumpai tariant, pasisekė. Būn ir tep.
Kaip atėjai į teatrą?
Po paskutinio egzamino mokykloje myniau dviračiu pas draugus pasigirti, kad jau esu laisvas, bet plojausi nuo dviračio ant asfalto. Ligoninėje supratau, kad nei architekto, nei irklavimo trenerio studijų šią vasarą nepradėsiu. Reikės kažkur ieškotis darbo. Tas „kažkur“ – pasirodė yra teatras.
Kaip apibūdintumei savo kelionę Keistuolių teatre?
Atsispiriu nuo žodžio kelionė. Kelionės yra įdomu, taip ir gyvenimas su Keistuolių teatru man yra įdomus arba nenuobodus.
Kaip, tavo akimis, per tuos metus būnant kartu pasikeitė pats Keistuolių teatras?
Kaip pažiūrėsi, teatras nepasikeitė ir visiškai pasikeitė. Išliko jėga kurti, dirbti ir neinkšti, o sienos ir prožektoriai – pasikeitė visiškai. Koks teatras man buvo brangus, toks ir liko.
Kas yra svarbiausia suteikiant šviesą spektakliui? Ar turi kažkokias esmines taisykles, kriterijus, kuriais vadovaujantis įvertini, kad tavo darbas – pavyko?
Reikalas čia paprastas – svarbiausia, kad matytųsi, kas vyksta scenoje. Kai jau matosi, tada darai, kad atrodytų gražiai. Jei sekasi, padarai, kad atrodytų labai gražiai. Vertinimo kriterijus yra bendras. Jei pavyko vaidinimas, vadinasi, pavyko viskas, kartu ir apšvietimas. Vertinu ne akimis, o ausimis girdėdamas publikos plojimus, juose slepiasi visi atsakymai apie spektaklį. Publika, aišku, ploja visada, bet kaskart skirtingai.
Koks tau pačiam įsimintiniausias darbas Keistuolių teatre ir kodėl?
Teatro patalpos nebuvo statytos teatrui. Scena turėjo tokią kvailą trijų plytų aukščio rampą. Vieną rytą paėmiau kūjį ir nugrioviau tą nesąmonę su niekuo nesitaręs. Sukilo dulkės, prie scenos voliojosi krūva plytų, o aš jaučiausi kietai. Taip, mano supratimu, stačiau teatrą.
Ar tavo darbe dažnai pasitaiko netikėtumų ir improvizacijų? Galbūt galėtumei papasakoti kažkokį labiausiai į atmintį įsirėžusį įvykį?
Netikėtumas būtų, jei jų nebūtų. Kai baigsis netikėtumai, baigsis ir mūsų teatras. Sykį ateinu į teatrą, prieina Gretė ir pasiūlo atsakyti į šiuos klausimus. Sau pačiam netikėtai juos atsakiau.
