Penktas dukros gyvenimo mėnesis mums dovanojo daug patirčių: ligoninė, naujas gyvenimo ritmas dėl įgimtos ligos, pirmieji dantukai ir… BAISIOS NEMIGO NAKTYS.
Iš pradžių kaltinau narkozę, paskui antibiotikus, paskui dantų kalimąsi, dar po to stresą, kurį mažoji patyrė gydymo įstaigoje… Bet po mėnesio kančių kaip ir nebeliko ko kaltinti. Tik save pačią, matyt.
Esu iš tų, kurios iškart strykt pastrykt, jei tik vaikas suniurna. Mąstymo naktimis mažai: mažoji niurna, imu ant rankų, supu, kad tik greičiau užmigtų ir leistų man ilsėtis. Įdomu, kiek kartų ji keliasi? Geriausiu atveju kas dvi, blogiausiu – kas valandą. Taip ir šokinėju, kartais šokinėja ir vyras. Gulėdama kartu su dukra ligoninėje nuo tokių naktinių pasirodymų buvau labai išvargusi, tad po kiekvieno nubudimo su klyksmais tiesiog pasiūlydavau krūtį. Ir čia buvo meškos paslauga sau.
Dabar vos tik nubusi ji laukia, kad per kelias sekundes būtų pamaitinta, o aš iki šiol kaip pareigingas kareivėlis taip ir dariau. Kol neatėjo šiandiena, kada nuovargis mane visiškai užvaldė ir privertė kažką keisti. Paminėsiu ir tai, kad iki ketvirto mėnesio problemų su miegu nebuvo, aišku, apie nepertraukiamą miegą kalbos nėra, bet tie du-trys atsikėlimai naktį dabar man atrodo tarsi nepasiekiama svajonė.
Vaikų auklėjimas pagal prancūzus
Ir štai. Visai netyčia prieš kelias dienas knygyne atradau knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus”, kurios kurį laiką nebuvo nė vieno knygyno lentynose. Tiesiog pasibaigė tiražas. Tad vos tik ją pamačiusi, stvėriau ir lėkiau kuo greičiau prie kasos, tarsi žinodama, kad ji pagerins mūsų šeimynos naktis.
Perskaičiau vos vieną skyrių, bet įkvėpimo imtis veiksmų pakako. Ir štai.
Pirmasis vakaras: atlikome visus „priešmieginius“ ritualus. Tik vietoj to, kad migdyčiau mažąją šokinėdama ant kamuolio (kaip darydavau įprastai), ją tiesiog paguldžiau į lovytę. Iš pradžių jai buvo smagu, tačiau galiausiai susierzino ir pradėjo rodyti savo nepasitenkinimą. Ėmiau dainuoti lopšinę, kurią niūniuodavau ir ant kamuolio. Mažoji muistėsi, pyko, aš širdyje pasidaviau kokius šimtus kartų, bet po kokių penkiolikos minučių iš kambario išėjau iškėlusi galvą. Užmigo be krūties ir be kamuolio. Ir užteko tik nusiteikimo.
Naktį kėlėsi įprastai dažnai ir su tais pačiais lūkesčiais – užmigti prie krūties. Aš, aišku, irgi nubusdavau irgi su savais siekiais: vaikas turi išmokti užmigti pats. Sekėsi nekaip. Ji verkė, o aš pykau. Ir ant savęs, ir ant jos, ir ant vyro, kuris negirdi šių dviejų jo gyvenimo moterų kančių. Bet naktis, matyt, toks metas, kad verksmas išvargina greičiau nei dieną, ir mažoji būdavo priversta pasiduoti. Nepasakyčiau, kad pirmoji naktis po ryžto išmokyti dukrytę užmigti ir pereiti į kitą miego fazę buvo vaisinga. Deja.
Jei dar skaitote šį tekstą, noriu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti, kad „mokslai” su laiminga pabaiga. Tik jei šiuo metu laukiatės, patarčiau rekomenduotą knygą perskaityti jau dabar, nes mano patirtis rodo, kad aš tai padariau gerokai per vėlai.
Ir štai antroji bandymų naktis. Viskas tas pats: ritualai prieš miegą, lopšinė ir dukrytės bandymas užmigti be mūsų pagalbos. Gana sunkus, su daug muistymosi, zirzimo, kol galiausiai nesugalvojau įjungti „baltojo triukšmo”, kurio ošimas mane maloniai nustebino. Tą pačią akimirką dukrytė nurimo ir dar po kelių minučių užmigo. „Vualia! Štai ir baigėsi mūsų bemiegės naktys”, – pamaniau.
Baltasis triukšmas
Deja, tą naktį padariau klaidą – įmigus dukrytei, išjungdavau „baltąjį triukšmą” (jūros ošimą). Šiek tiek apie jį. Kūdikiai dar augdami mamos pilvelyje girdi vandenų teliūškavimą, širdelės plakimą, o štai gimus staiga jie verčiami miegoti spengiančioje tyloje. Džiugu tiems tėvams, kurių vaikai sutinka žaisti pagal tokias taisykles. Mūsiškė mums diktuoja savąsias. Taigi „baltasis triukšmas” jai primena tai, su kuo ji gyveno pirmuosius savo devynis vystymosi mėnesius.
Apie klaidą. Nevalia išjungti to triukšmo. Nevalia. Taigi dabar jau geras dvi savaites mes miegame girdėdami jūros ošimą. Tiesą sakant, dabar jau mes mokomės jo nebegirdėti, kad tik mažoji miegotų ramiai ir ilgai. Užteko tik tiek ir dabar jau galima pasiilsėti naktimis, bet tikiuosi, kad greitu metu miego „mokslai” bus galutinai įveikti, ir galėsime miegoti be ošiančių pagalbininkų.
Ir dar noriu pabrėžti, kad trys dienos yra tas laikotarpis, kuris gali būti visiškai nesėkmingas, ir visai nesvarbu, ar bandote išmokyti vaiką miegoti savarankiškai, ar atjunkyti jį nuo krūties. Jums patiems reikia ištvermės nepalūžti per tas tris dienas, nes vaikai šiuo atžvilgiu yra stipresni. Na, o jei pavyks, jau greičiausiai ketvirtoji diena „atneš” lauktų rezultatų.
Ferberio metodas
Nuo pusmečio galite pamėginti ir kitą būdą, kuris moko mažylį užmigti patį, tai – Ferberio metodas (5/2/10/2/15 – minučių santykis, skait. toliau). Man asmeniškai jis labai nepatiko, nes susidaro įspūdis, kad mažylis patiria daug streso.
Kokia jo esmė? Jūs po visų „priešmieginių“ ritualų mažylį paliekate vieną kambaryje ir pirmąjį kartą negalite į jį grįžti anksčiau nei po 5 minučių. Jei vaikas neužmiega per tas penkias minutes, kas man atrodo misija neįmanoma, grįžkite į kambarį ir šalia jo pabūkite 2 minutes. Po to kūdikį palikite jau ilgesniam laiko tarpui – 10 min. Jei ir jas jis neužmigs, pabūkite kambary dar kartelį pora minučių ir ir tuomet jau išeikite 15 min. Jos yra galutinis jūsų nervų ir vaiko kantrybės išbandymas.
Neužmigo? Tuomet teks užmigdyti jums įprastu būdu ir Ferberio metodą kartoti tik po kurio laiko, jokiu būdu ne po paros. Tuo metu, kai vaikelį paliksite vieną, jis gali verkti, rėkti, vartytis, tačiau jūs negalite kištis į šį procesą. Tiesiog turite palikti jį vieną patį, kad jis galėtų susipažinti su savo kūnu ir mėginti jį suvaldyti.
Saldžių sapnų!
