53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Kodėl vieni maži vaikai bijo svetimų žmonių

Kodėl vieni maži vaikai bijo svetimų žmonių, o kitiems – nė motais

Jūsų mažylis staiga tapo toks keistas? Vos pamatęs kaimynę pravirksta, o nusiramina tik paimtas ant rankų? Tai geras ženklas, mat mažasis žmogus jau atskiria, ką pažįsta gerai, o kas artimųjų ratui nepriklauso.

Kaip pasireiškia svetimų baimė?

Dar prieš savaitę priėjus prie mėsos skyriaus mažylis iki ausų išsišiepdavo pardavėjai, o dabar tarsi būtų kitas vaikas: drovisi gydytojos, padavėjos ir kitų nelabai pažįstamų žmonių? Nėra ko nerimauti – vaikas tikrai netaps atsiskyrėliu, jis tik mokosi skirti tai, kas jau pažįstama, o kas – ne. Ši svetimų baimė paprastai atsiranda apie aštuntąjį mėnesį, neretai – tiesiog per naktį. Toks vaikas suka žvilgsnį į šalį, kabinasi mamos, paimtas ant rankų įsikniaubia jai į petį. Kūno kalba labai iškalbingai byloja: „Prie manęs nesiartink”. Išsigandusį vaiką sugeba nuraminti tik tėvai ar kiti labai artimi žmonės.

„Šalutiniais” svetimų baimės simptomais tampa įsižeidę seneliai: juk ir tik kas antrą savaitę vaiką aplankanti močiutė laiko save artimiausiu žmogumi, Įsivaizduokite, kaip jai jaustis, kai jai atėjus anūkėlis tarsi suakmenėja, o pabandžius paglostyti jam skruostuką, visiškai neišlaiko – apatinė lūpa atsikiša ir pasigirsta graudus verksmas.

Priežastys

Priežastys nėra šimtu procentų aiškios. Tačiau mokslininkai visiškai sutaria dėl to, kad svetimų baimė yra svarbus sveikos raidos etapas. Taigi, tai nėra nepakankamos priežiūros ar neteisingo auklėjimo pasekmė.

Mokslininkai lygina svetimų baimę su nustojusia veikti smegenų sistema. Per pirmuosius devynis mėnesius tarp mažylio ir tėvų susiformuoja jau labai subtilus bendravimas – iš gestų, garsų, mimikos, kvapų ir prisilietimų. Tačiau ši kalba veikia tik „susigrojusioje” komandoje. Kad ir labai koks nors nepažįstamas stengsis mėgdžioti mamos gestus ar tėčio žodžius, tačiau jo kvapas, balsas išvaizda pernelyg skiriasi nuo įprastos schemos. Kaip tik tai aštuntąjį gyvenimo mėnesį pamažėl ir ima suvokti kūdikiai. Smegenys praneša: čia kažkas nesusieina. Tačiau vaikas dar nežino, kaipgi reikėtų reaguoti į tokią naują patirtį.

Vida Press

Eiga

Paprastai tai būna netikėtai prasidėję panikos priepuoliai – jie gali tęstis kelias savaites, kartais net kelis mėnesius, tačiau individualūs skirtumai čia – labai dideli. Ne visi vaikai vienodai stipriai baiminasi svetimų: kai kurie tampa santūresni nei anksčiau, o kiti pravirksta netgi tėčiui pasakius „Labas”.

Daugiausiai lemia temperamentas. Kai kurie mažyliai ir šiaip jau reaguoja stipresnėmis emocijomis, kiti gi būna „šaltesni”. Svarbus veiksnys yra ir patirtis: prie dažnų svečių pratę vaikai greičiau pripranta prie naujų, nepažįstamų veidų.

Tačiau vis tiek svetimų baimės nepavyks išvengti specialiai „intensyvinant” socialinius vaiko kontaktus: tyrimai byloja, kad svetimų baimė apima ir gausiose kelių kartų šeimose ar Izraelio kibucuoce augančius mažylius.

Kiekvienas vaikas irgi reaguoja ne visuomet vienodai – reakcija labai priklauso nuo to, kiek veidas, situacija ar aplinka skiriasi nuo įprastos schemos. Tad (mūsų kultūrinėje aplinkoje) vyrai su tamsia tankia barzda baugina labiau, nei mamos sesuo.

Kad būtų ramiau: svetimų žmonių vaikas baiminasi mažiau, išmokęs pasakyti, kaip jaučiasi – ne tik žodžiais, bet ir neverbaliai.

Ko galite imtis

Paguoskite savo mažąjį „bailiuką”! Jei svetimų baimės priepuolis iš tiesų panašus į „pakibusį” kompiuterį (žr. aukščiau), padės tik jei „įjungsime jį iš naujo” – kai vaikas vėl atsidurs ant mamos rankų. Rekomenduotina visus svečius ir „svetimų baimės aukas” pasitikti informuojant ir paprašant jų: mažasis dabar taip elgiasi su visais, ne tik su Jumis, tad išlaikykite distanciją.

Forsuoti bandymai suartėti, kad ir dėl geriausių ketinimų („Nagi eikš, aš juk nesikandžioju”), tik sustiprina baimę. Tad būtų tik kankinimas tam, kad , taip sakant, užsigrūdintų, iškart atiduoti mažylį į tetulės glėbį.

Terapija

Kažkokios terapijos iš tiesų ir nereikia. Visi simptomai paprastai išnyksta savaime. O iki tol galima juos kiek sušvelninti. Geriausias vaistas bus žiupsnis distancijos (su nelabai pažįstamais žmonėmis) ir didelė porcija artumo (su artimaisiais). Būkite atsargi – neperdozuokite distancijos! Savaime suprantama, ir toliau reikia kviestis svečius bei įsileisti į namus žmones – tik jie turi būti atsargūs ir nepulti su džiaugsmingais šūksniais iškart prie vaiko. Draugiško žvilgsnio pasisveikinant visiškai užtenka. Juk ir suaugusieji turi savo privačią zoną, į kurią ne kiekvieną įsileidžia.

O paskui belieka laukti, kol mamos nepaleidžiantis mažylis pats žengs pirmuosius suartėjimo žingsnius. Šiaip ar taip, gamta visus vaikus apdovanojo smalsumu. Paprastai netrunka ilgai, kol ant tėčio kelio sėdintis ar mamos glėbyje laikomas vaikas vogčiomis ima apžiūrinėti svečią ar netgi jam šypteli.

Mano išsaugoti straipsniai