„Kažkokia sumamėjusi“, – už nugaros piktai sušnabžda draugai, išgirdę, kaip kalbindama savo kūdikį „minkštinate“ ir ploninate balsą. Gali būti, kad ir pati kartais jaučiatės lyg koks teletabis, tačiau kad ir kaip stengiatės mažutį kalbinti kitaip, nepavyksta. O gal nereikia stengtis?
Konsultuoja psichologė soc. m. dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė
Kodėl kūdikius kalbiname kitaip nei savo didelius vaikus ar suaugusius bičiulius? Net jei pasakome sau, kad kalbėsime normaliu balsu, šis nejučia ima ir „paplonėja“!
Vaikų veido išraiška, didelė galva, didelės ir išraiškingos akys lemia, kad mums, suaugusiesiems, savaime norisi su jais bendrauti kitaip nei su suaugusiaisiais. Taip sugalvota pačios gamtos ir yra prasminga, nes garantuoja bejėgiam kūdikiui galimybę išgyventi: kūdikiška išvaizda žadina globėjiškus mūsų jausmus, mes tarsi savaime norime juo pasirūpinti.
Taigi, kūdikiška išvaizda ir mūsų reakcija į ją yra evoliuciškai naudinga, todėl patarimai su pačiais mažiausiais kalbėti ne taip, kaip kalbasi savaime, o dirbtinai suaugėliškai, man įtartini.
Manau, kad mamos ir tėčiai, taip pat močiutės ir seneliai, kurie klauso jausmų, geriausiai žino, kaip bendrauti su savo kūdikiais. Paprastai jausmai ir pasako, kad su kūdikiais reikia bendrauti šilčiau. Šis noras kyla „iš vidaus“, nėra psichologų išgalvotas. Šiuolaikinės mamos patiria daug spaudimo, kaip turi auginti, bendrauti, kalbėti su savo kūdikiais, kartais aplinkiniai juokiasi iš tokios kalbos, kuriai įvardyti anglakalbiai turi terminą „baby talk“. Tokio kalbėjimo priešininkai sako, kad su vaikais nuo pat gimimo turime kalbėtis kaip su lygiaverčiais partneriais, o ne kaip su animacinių filmukų herojais. Suprantu: neturint savo vaiko sunku suprasti tokį kalbėjimo būdą. Jei aplinkiniai kreivai žiūri, raukosi, kad savo kūdikį kalbinate kaip tik taip, atlikite eksperimentą: paprašykite, kad jums priekaištaujantieji patys pakalbintų kūdikį. Dažniausiai balsas nejučia ima ir „paplonėja“. Tai nutinka labai natūraliai, bet sunku atsakyti, kodėl: ar kad augome esant tokiai bendravimo su vaikais kultūrai, ar tai nulemta evoliucijos.
Esate minėjusi, kad yra kultūrų, kuriose su kūdikiais kūdikiškai nekalbama, tačiau tų kultūrų atstovai rūpestį kūdikiu parodo kitaip…
Gali būti, kad tai, kaip kalbame su savo kūdikiais ir mažais vaikais, priklauso nuo to, kaip „matome“ vaiką, koks yra mūsų požiūris į jį. Tose kultūrose naujagimis yra lygiavertis bendruomenės narys, kuris visur ir visada keliauja su tėvais, būna šalia jų, taigi, tarsi viską, kas vyksta, „žino“, jaučia, pats visur dalyvauja, todėl tėvams jo nereikia kažkaip specialiai kalbinti, nėra jokio poreikio atkreipti į jį ar jo dėmesį, taigi, ir vartoti „baby talk“ nėra prasmės.
Na, o mes nesinešiojame savo kūdikių visą dieną, padedame juos saugiai lovytėse ar vežimėliuose, o pabaigę kokį darbelį grįžtame prie jų ir tada turime vėl tarsi iš naujo užmegzti kontaktą, bandome reikšti emocijas, atkreipti kūdikio dėmesį į save. Kai atskiriame kūdikį nuo savęs, paskui ir vėl turime užmegzti ryšį su juo – ir tai padaryti mums padeda kūdikiška, kaip tik į vaiką orientuota kalba. Kai aplink visi kalba įprastais monotoniškais balsais, tai paaukštintas, žaismingesnis kalbėjimas kūdikiui yra aiškus signalas: „Aš kreipiuosi į tave.“
Pasitelkus „baby talk“ jau kūdikiai yra mokomi atpažinti su jais mezgamą ryšį, jie žino: „O, čia manimi pasirūpins, aš galiu šituo žmogumi pasitikėti.“
Koks yra kūdikio poreikis, kad su juo būtų kalbama kūdikiškai? Jei tėvai labai „kieti“ ir griežtai atsisako kalbėti leliukiškai, ko netenka mažylis?
Nenoras vaikiškai kalbėti su vaiku nėra natūralus, taip elgdamiesi mes tarsi tempiame vaiką į savo, suaugusiųjų, kalbinį lygį. Kai vaikas žaidžia su savo žaislais, mes neliepiame jam eiti dirbti suaugusiojo darbų – leidžiame būti vaiku, daryti tai, kas dera pagal amžių, tačiau norime, kad jei kalbėtų, tai kaip suaugęs, rimtai. Tačiau išmokti kalbėti nėra išmokti tarti žodžius, tai kur kas daugiau. Kalbos mokymasis prasideda nuo dėmesio rodymo, intonacijų pajautimo…
Kūdikišką kalbą patarčiau vartoti dėl įvairovės, bandant atrasti ir susikurti savitą bendravimo su vaiku būdą, o šiukštu ne dėl to, kad kažkas patarė taip daryti. Juk vieni tėvai daugiau kalba, o kiti ryšį mezga, pavyzdžiui, labiau lytėdami, žaidindami.
Kartais tėčiams būna sunku kūdikius kalbinti leliukiškai ir nereikia dėl to labai išgyventi: nekalbėjimas kūdikiškai su kūdikiu traumos jam nepadarys, svarbu, kad apskritai būtų rodomas dėmesys, kad su juo būtų kalbamasi. Jei suaugusysis nori, stengiasi atkreipti kūdikio ar vaiko dėmesį, su juo bendrauti, tai net jei bus labai „kietas“, tikrai ras būdų, kaip tai padaryti. Blogiausia yra išvis nebendrauti, nekalbėti ir nekalbinti.
Teigiama, jog kūdikiškas, vaikiškas būdas kalbėti naudingas dar ir dėl to, kad padeda mokytis kalbėti, kūdikiškai kalbinti vaikai kalbėti pradeda anksčiau. Tačiau anksčiau ar vėliau vaikas vis tiek pradės kalbėti net jei tėvai su juo nekalba leliukiškai, net jei bendrauja tik kaip suaugusiuoju – rimtais, sudėtingais žodžiais, ilgais sakiniais.
Apskritai, jei su vaikais yra bendraujama, nelabai svarbu, kaip, kokia kalba, bet svarbu, kad su atida ir meile, jie išmoks ir kalbėti, ir bendrauti. Tiesą pasakius, jei mažiau galvotume, kaip čia man dabar kalbėti, kaip kuo aiškiau tarti garsus ir žodžius, kad vaikas kuo daugiau lavintųsi ir mokytųsi, o daugiau galvotume apie patį vaiką ir kaip smagiai su juo leisti laiką, tada viskas būtų gerai.
Gali būti, kalbėjimo su vaiku būdas prisideda formuojant jo požiūrį. Štai jei su vaiku bendraujame tik labai rimtai, gali būti, perteikiame jam labai rimtą požiūrį į gyvenimą. Tačiau jei kartu daug juokiamės, juokaujame, kuo įvairiau bendraujame, galbūt perduodame linksmesnį, draugiškesnį požiūrį.
Ar tiesa, kad „baby talk“ padeda mokyti ir mokytis užmegzti bei palaikyti pokalbį?
Svarbu ne tik tai, ką kalbame, sakome, kaip bendraujame su vaiku patys, bet labai svarbu yra klausyti, reaguoti į tai, kaip guguoja, kokius garsus leidžia kūdikis, ką sako kalbėti pradėjęs vaikas.
Jei tėvai labai rimtai laikosi įsikibę požiūrio nekalbėti su kūdikiu kūdikiškai, jiems gali būti sudėtinga „atliepti“ vaiką, atsakyti į jo „kalbą“, reaguoti į jį, pakartoti tai, ką kalba. Juk net ir kalbėdami su suaugusiais žmonėmis mes dažnai kartojame jų frazes, prisitaikome prie pašnekovo intonacijos, būdo bendrauti. Kalbėdami vaikiška kalba mes prisitaikome prie vaiko.
Kūdikiui, mažam vaikui svarbu, kad būtų atliepiamas jo jausmas, jo ištartas garsas ir pan., nes kaip tik taip jis supranta, kad jį supranta. Ar įmanomas dialogas, kai vienas kalba sau, o kitas – sau? Jei, pavyzdžiui, jūs kalbėtumėte ispaniškai, o aš – prancūziškai? Panašiai nutinka ir tada, kai kūdikis guguoja, o mama į tai atsako labai rimta suaugėlio kalba. Pokalbis neįvyksta.
Pokalbiui svarbi intonacija, eiliškumas, t. y. aš ką nors pasakau, tada leidžiu „pasisakyti“ kūdikiui, atsakau į jo gugavimą, „atliepiu“ jo jausmą, o tada ir vėl laukiu jo reakcijos.
Kalbos vaikai pradeda mokytis ne nuo žodžių, o nuo pajautimo, kas ji yra: kad tai yra garsai, kurie kinta, į juos reaguojama, jie jungiasi, žmonės jais keičiasi, žodžiai įgauna prasmę, pokalbio dalyviai kalba vienas po kito, klauso, ką sako kitas, ir pan. Jei nekartosime, ką ištaria ir sako, vaikas gali manyti, kad jis yra sau, o mama – sau, ji jo nesupranta. Kūdikiai net nušvinta, kai tėvai pakartoja tai, ką jie pagugavo, nustemba: „Oho, ir ką gi tokio aš pasakiau?“ Tai skatina dar labiau megzti ryšį, „kabintis“ į santykį, kalbėti(s), žaisti su garsais ir t. t. Toks kalbėjimasis yra lyg žaidimas, kuris suteikia gerą jausmą, vaikas juo džiaugiasi. Jei nekreipsime dėmesio ir neatsiliepsime, nedalyvausime vaiko žaidime, smagumas dings. Kuo rizikuojame? Vaikas gali prarasti norą bendrauti, kalbėti, nes… o koks tikslas?
Bendraujant su kūdikiu jau maždaug nuo aštunto jo gyvenimo mėnesio kūdikiškos kalbos turėtų mažėti. Kaip jaučiasi, pavyzdžiui, dvimetukas, su kuriuo močiutė vis dar kalba leliukiškai, tarsi negalėdama susitaikyti su mintimi, kad anūkėlis – jau nebe kūdikis?
O kaip gali jaustis vaikas, kuris jau supranta, kad suaugusieji tarpusavyje kalbasi normaliai, o su juo kalba kitaip, kaip su kūdikiu? Yra vaikų, kuriuos tai žeidžia ir skaudina. Kaip jaučiasi vaikas, kuris neištaria „r“ raidės, ir mama ar močiutė kalbėdama su juo taip pat sako ne „ratas“, o „latas“ arba klausia: „Al gelsi vandens?“ O kaip jaustumės mes patys, jei bendradarbiai staiga pradėtų mėgdžioti mūsų netaisyklingai tariamą „s“ arba „r“? Manau, būtų nejauku. Lygiai taip pat ir vaikui, jei suaugusieji kartoja jo kalbos trūkumus ar kalba su juo leliukiškai, gali atrodyti, kad iš jo yra šaipomasi.
Gali būti, vaikas nebenorės bendrauti su močiute, kuri kalba kaip vaikas.
Kartais girdžiu sakant: „Nesakyk jam žodžio „investicija“, pasakyk kaip nors paprasčiau, nes dvimetis nesupras tavo sudėtingų žodžių.“ Ar gerai stengtis su vaikais kalbėti kuo paprasčiau, kad tik kuo geriau suprastų, kas jiems sakoma?
Kuo vaizdingesnė aplinkinių kalba, tuo daugiau ir įvairesnių žodžių išmoksta ir pats vaikas: „perima“ žodyną, jo sudėtingumą, grožį… Tiesa, kuo vaikai mažesni, tuo labiau reikia kalbėti paprasčiau, tačiau tai nereiškia, kad kalba turi būti labai vaikiška, sutrumpinta, mažybinė, deminutyvinė. Tai reiškia tik tai, kad sakiniai turi būti kuo aiškesni.
Jei kalbą supaprastinsime iki vaiko to amžiaus lygio, jis netobulės. Baisu, kad nesupras? Na, jei nesupras, išmoks klausti. O jei viskas bus aišku, tai nekils noro klausti. Daug klausimų yra gerai.
Mūsų smegenyse yra veidrodiniai neuronai, kurie aktyvuojasi iškart mums vos į ką nors pažvelgus ar ką nors išgirdus. Tai reiškia, kad į aplinką mes reaguojame veidrodiniu principu: jei kažkas dainuoja, mums irgi norisi uždainuoti, jei verkia, mes irgi susigraudiname. Kaip tik todėl dainininkams, kai serga balso stygų uždegimu, nerekomenduojama ne tik patiems dainuoti, bet ir klausyti, kaip dainuoja kiti, nes balso stygos vis tiek „virpa“ „atliepdamos“ girdimą garsą. Taigi, kai vaikas girdi gražią, vaizdingą kalbą, jo veidrodiniai neuronai „dirba“ net jei jis pats nekalba: jo balso stygos virpa, treniruojasi. Ateis laikas – „prasiverš“ ir sunkios raidės, ir sudėtingi žodžiai.
Linkiu tėvams labiau pasitikėti savo jausmais, įsiklausyti į vaiką, jį matyti, eksperimentuoti, pasakyti vienaip, paskui – kitaip ir žiūrėti, kaip jis reaguoja.
