Kasdieniniai „pereinamieji laikotarpiai“ (angl. transitions), tokie kaip išėjimas iš namų, ėjimas miegoti ir pan., mažiems (o kartais ir kiek vyresniems) vaikams dažnai yra emociškai sudėtingi.
Taip yra todėl, kad mažų vaikų raida labai intensyvi, juose vyksta daug pokyčių, todėl jie gana jautriai priima visus, net ir įprastus, kasdien vykstančius aplinkos, veiklos pasikeitimus.
Per šiuos „pereinamieji laikotarpiai“, vykstančius kiekvieną dieną, vaikai tarsi emociškai „užstringa“ ir jiems tais laikotarpiais labai reikia mūsų pagalbos.
Pagarbios tėvystės idėjų skleidėja Janet Lansbury sukūrė „pasitikėjimo momento“ (lot. confident momentum) taisyklę ir laiko ją efektyviausiu būdu padėti vaikams tokiose situacijose. Ką tai reiškia? Tai tokia savimi pasitikinti tėvų laikysena ir elgesys, kurie padeda taikiai įveikti vaikų pasipriešinimą.
Situacijose, kai maži vaikai yra apimti nemalonių emocijų ar išgyvena stresą, yra pavargę, gavę per daug stimuliacijos ir ypač „pereinamuosiuose laikotarpiuose“ mes kaip tėvai esame pasiruošę ir nusiteikę, kad vaikas mums prieštaraus ir priešinsis, nes tai yra normalu ir taip dažnai būna mažiems vaikams.
Tokiose situacijose, kai mes matome, kad vaikas emociškai tuo metu nepajėgus padaryti, ko prašomas, mes neeikvojame savo energijos prašydami antrą ar trečią kartą, taip pat aiškindami, kodėl reikia tai daryti.
Mes tiesiog ramiai prieiname prie vaiko, pasakome, kad eisime rengtis, tuomet švelniai, bet tvirtai paimame vaiką už rankos ir padedame jam apsirengti, viso to proceso metu pripažindami jo jausmus bei leisdami jam juos išjausti: „Taip, matau, tu dar nenori eiti rengtis. Taip, tu tikriausiai dar norėjai pažaisti, suprantu tave.“
Net jei vaikas gali apsirengti pats, bet kadangi tai emociškai sudėtingesnis dienos metas, vaiką apėmęs tam tikras nerimas, vaikui prireiks mūsų pagalbos, tvirtumo ir užtikrintumo.
„Pasitikėjimo momentas“ nereiškia, kad kažką darome greitai ar nepagarbiai, nemandagiai ar grubiai. Tai reiškia, kad mes nepaliekame vietos vaiko atidėliojimui, delsimui, blaškymuisi, neleidžiame jam „įstrigti“ išėjimo iš namų procese.
Tokiais atvejais mes sakome vaikui: „Tu galėsi pažaisti vėliau, kai grįšim, bet dabar mes turime ruoštis išeiti. Žiūrėk, aš tau padėsiu apsiauti batus.“
Taigi tėvai būna tokie nė kiek savo veiksmais neabejojantys, pasitikintys, pozityviai, bet tvirtai nusiteikę vadovai, kurie padeda vaikui su tam tikru lengvumu, vidine ramybe (nelaukdami, kol vaiko pasipriešinimas juos suerzins) ir užtikrintumu.
Dažnai tam net nereikia daug fizinių jėgų – vaikai labai gerai jaučia kaip viduje nusiteikę tėvai yra. Daugiau fizinių jėgų visada kainuoja, kai mes, per ilgai kartoję vaikui, pavyzdžiui, eiti rengtis, jau esame susierzinę ir nebegalime ramiai, su tam tikru lengvumu ir pozityvumu palydėti vaiko. Kai mes su savo vaikais esame ramūs, užtikrinti vadovai, jų lyderiai, vaikai gali atsipalaiduoti, jie nurimsta.
Apibendrinant, tėvų užduotis aiškiai, pasitikinčiai išlaikyti elgesio ribas fiziškai padedant vaikams, tai darant priimti visus vaikų jausmus ir tas, kartais tikrai audringas, emocines reakcijas, tas rytines ar vakarines ašaras ir pasipriešinimą, vertinti kaip sveiką, gana įprastą ir normalų dalyką mažiems (o kartais ir kiek vyresniems) vaikams.
Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė
Tinklalaidė tėvams „Taikoje su vaikais“
Facebook Taikoje su vaikais
Instagram @taikojesuvaikais
