Jurgita Pocienė
DYSLEXIA centras įkūrėja
logopedė/spec.pedagogė
Rugsėjo pirmoji daugeliui vaikų žymi naujo etapo pradžią – tai metas, kai sugrįžtama į mokyklas, susitinkama su draugais ir pradedami nauji mokslo metai. Tačiau vaikams, turintiems disleksiją, ši pradžia gali kelti ne džiugesį, o nerimą.
Disleksija – tai specifinis skaitymo ir (ar) rašymo sutrikimas, apimantis sunkumus atpažįstant raides, skaitant žodžius, suvokiant tekstą. Nors disleksija nesusijusi su intelekto stoka, ji gali reikšmingai paveikti vaiko sėkmę mokykloje, ypač jei jam nesuteikiamos tinkamos ugdymo priemonės bei parama.
Tėvai, kurių vaikai turi disleksiją, dažnai susiduria su klausimais: kaip paruošti vaiką naujiems mokslo metams? Ką galima ir ko būtina reikalauti iš mokyklos? Kokie sprendimai gali palengvinti ugdymo procesą? Straipsnyje aptariami svarbiausi aspektai, padėsiantys užtikrinti vaiko gerovę mokykloje ir sudaryti sąlygas žengti į mokslo metų pradžią su pasitikėjimu.
Nerimas, gėda, pastangos – disleksiško vaiko kasdienybė
Daugelis disleksiją turinčių vaikų mokykloje patiria stiprų emocinį krūvį. Pirmiausia, jie susiduria su nuolatiniu nesaugumo jausmu: situacijos, kurios yra iššauktos baimės suklysti, būti pasmerktam, ar išjuoktam, gali tapti kasdienėmis. Skaitymo sunkumai verčia vaikus jaustis “kitokiais”, ypač kai klasiokai skaito sklandžiai, o mokytojo tempas yra per greitas.
Moksliniai tyrimai rodo, kad DYS mokiniai dažnai jaučiasi nuvertinti, gali patirti socialinę izoliaciją, o ilgainiui net pradėti abejoti savo gebėjimais. Tokios emocinės patirtys didina nerimo lygį, gali kilti somatiniai simptomai (skausmai, nemiga), sunkumai sutelkiant dėmesį ar pasyvumo apraiškos.
Dažniausi disleksiją turinčio mokinio nerimo šaltiniai:
Skaitymo garsiai baimė;
Kritika dėl neatliktų namų darbų;
Prastų įvertinimų baimė;
Lyginimas su kitais klasės draugais;
Nesaugumo jausmas kontrolinių ar testų metu;
Mokytojo ar tėvų lūkesčių neatitikimas.
Kaip spręsti susidariusius iššūkius?
Kurti saugią mokymosi aplinką: mokytojai turi vengti viešo klaidų taisymo, o vietoj to skatinti klaidas vertinti kaip mokymosi proceso dalį.
Diegti emocinio intelekto ugdymo veiklas: refleksijos, klasės diskusijos apie skirtumus, empatijos lavinimas.
Skatinti stiprybių atradimą: disleksija dažnai lydima vaiko stiprybių, susijusių su vaizduote, gebėjimu mąstyti nestandartiškai, pasakojimo ar vaizdinės raiškos talentu – svarbu šias savybes pastebėti ir puoselėti.
Taikyti relaksacines strategijas: kvėpavimo pratimai, laikmačio naudojimas, fizinės pauzės, “ramybės kampeliai” klasėje.
Tėvų parama: teigiamo pastiprinimo strategijos, emocinė parama be vertinimo, bendradarbiavimas su mokytojais ir specialistais.
Tinkamai valdomas nerimas gali virsti savęs įgalinimo galimybe. Vaikui svarbu jaustis priimtam, girdimam ir palaikomam tiek mokykloje, tiek namų aplinkoje.
Klausymosi galia: garsinės ir EPUB knygos
Disleksiją turintiems vaikams tradicinis skaitymas dažniausiai kelia daug įtampos ir streso. Todėl labai svarbu pasiūlyti alternatyvių būdų pasiekti turinį. Vienas jų – garsinės knygos ir EPUB formato skaitmeninės knygos, pritaikytos lengvesniam skaitymui.
Garsinės knygos leidžia vaikams klausytis teksto ir tuo pačiu ugdyti žodyną, kalbos struktūros supratimą bei išlaikyti ryšį su mokymosi turiniu. Tyrimai rodo, kad multimodalinis mokymasis – kai informacija pateikiama ir per garsą, ir per vaizdą – ženkliai padeda vaikams su skaitymo sutrikimais.
EPUB formatas – tai skaitmeninis knygų formatas, leidžiantis skaitytojui pasirinkti šriftą, raidžių dydį, tarpų plotį, fono spalvą. Šios funkcijos itin svarbios vaikams su disleksija, nes mažina akių nuovargį ir padeda geriau sekti tekstą.
Lietuvoje ELVIS sistema, suteikianti prieigą prie šimtų lietuviškų garsinių ir EPUB formato knygų nemokamai gali naudotis visi asmenys, turintys skaitymo sutrikimą. Tam, kad registracija būtų sėkminga, reikalinga turėti sunkumus įrodančią išvadą. Tinkama yra PPT (Psichologinės pagalbos tarnybos), “DTSLEXIA centro” ar kitų privačių centrų patvirtinta išvada, įrodanti skaitymo sunkumus. Registracija atliekama internetu.
Antroji užsienio kalba kaip bausmė
Disleksiją turintys mokiniai Lietuvoje laikomi specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčiais vaikais. Tai reiškia, kad jiems priklauso ne tik individualizuotas ugdymas, bet ir įvairios ugdymo pagalbos formos, kurios įtvirtintos teisės aktuose. Svarbu žinoti, kad šios teisės nėra malonės forma – tai įstatyminė pareiga, kurią ugdymo įstaiga privalo vykdyti.
Dažnu atveju susiduriame su antrosios kalbos mokymosi sunkumais, kadangi visos disciplinos, susijusios su kalba – skaitymu, rašymu ir gramatika, kelia didelius iššūkius, yra numatyta galimybė atsisakyti antrosios kalbios.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymą Nr. V-1207, 119.6 punktą, mokiniai, turintys skaitymo ir (ar) rašymo sutrikimų, gali būti mokomi tik vienos užsienio kalbos. Tai ypač svarbu tiems vaikams, kuriems papildomos kalbos kelia per didelį kognityvinį krūvį ar nerimą:
„Mokyti tik vienos užsienio kalbos – mokinį, turintį […] skaitymo ir (ar) rašymo sutrikimų.”
Tam, kad ši galimybė būtų pritaikyta, būtina parašyti prašymą vaiko gerovės komisijai, pagrindžiant aiškiais argumentais. Būtina nurodyti, kukiu įsakymu ir kokiu punktu remiantis* yra prašoma atsisakyti antrosios kalbos.
Žingsniai, kuriuos privalu atlikti tėvams, siekiant maksimalios pagalbos savo vaikui
Pirmasis žingsnis – kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT), kad būtų atliktas vaiko vertinimas. Dažnai tėvai vengia kreiptis į PPT, nes vis dar yra gajūs įvairūs mitai ir klaidinga informacija. Tačiau svarbu suprasti, jog tik turint PPT išvadą vaikas galės gauti maksimalią pagalbą, kokią gali suteikti mokykla. Taip pat galimybes ir privilegijas patikrinimų, kontrolinių ir egzaminų metu ir galų gale tikslią išvadą, kodėl vaikas patiria vienus ar kitus mokymosi ar psichologinius sunkumus.
Antras žingsnis – užtikrinti, kad mokykla gautų PPT išvadą ir ją įgyvendintų. Kai išvada jau yra, labai svarbu, kad su šia išvada susipažintų ne tik švietimo pagalbos specialistai, bet ir kiekvienas mokytojas, kuris dirba su vaiku. Ugdymo įstaigose neretai nutinka situacija, kai su vaiko sunkumus bei rekomendacijomis susipažįsta pagalbos specialistai, tačiau kasdieną dirbantys mokytojai nežino nei tikrosios išvados, nei ją sekančių ypatumų. Tam, kad taip nenutiktų, rekomenduojama patiems tėvams pasirūpinti, kad kiekvienas mokytojas gautų maksimalią informaciją apie vaiko sunkumus bei būdus, kurie rekomenduojami tiems sunkumams įveikti ar net jų išvengti.
Trečias žingsnis – aktyviai bendradarbiauti su mokykla – teirautis apie ugdymo turinio pritaikymą, testų ir atsiskaitymų formų keitimą, vertinimo lankstumą. Taip pat patartina bent kelis kartus į metus susitikti su vaiko gerovės komisija, aptariant esamą situaciją, susipažįstant su individualiu pagalbos planu bei reaguojant į mokymosi progresą.
Mokykla gali ir privalo:
Pritaikyti mokymosi medžiagą (naudoti daugiau vaizdinės informacijos, mažinti tekstų kiekį);
Suteikti specialiojo pedagogo, logopedo ar psichologo pagalbą;
Leisti naudotis kompiuteriu atsiskaitymams, arba leisti atsiskaityti žodžiu, esant patiriamiems rašymo sunkumams.
Pratęsti laiką kontrolinių darbų ar testų metu;
Vertinti pažangą individualiai, remiantis vaiko galimybėmis, o ne pagal bendrą klasės vertinimo sistemą.
Tėvai turėtų nedvejodami klausti, aiškintis, prašyti susitikimų su mokytojais ir švietimo pagalbos specialistais. Labai rekomenduojama dar mokslo metų pradžioje patiems inicijuoti susitikimą su visais pagrindiniais vaiko mokytojais ir pagalbos specialistais (pvz., specialiuoju pedagogu, logopedu, socialiniu pedagogu, psichologu). Tokie susitikimai leidžia visiems suaugusiesiems, dalyvaujantiems ugdymo procese, geriau pažinti vaiką, aptarti jo stiprybes, sunkumus, ugdymo priemones ir individualius poreikius. Tai padeda išvengti nesusikalbėjimo, užtikrinti vieningą strategiją bei stiprina pasitikėjimą tarp mokyklos ir šeimos.
O kaip dar galima stiprinti savo vaiką?
Vaiko savijautai ir mokymosi sėkmei svarbūs ne tik metodai klasėje, bet ir tai, kas vyksta už mokyklos ribų – mityba, poilsis ir neformalus ugdymas. Disleksiją turintiems vaikams ypač reikalinga stipri emocinė ir fizinė pusiausvyra, o ją užtikrina kompleksinis požiūris.
Mityba daro tiesioginę įtaką smegenų veiklai. Tyrimai rodo, kad omega-3 riebalų rūgštys, B grupės vitaminai, magnis ir cinkas padeda gerinti koncentraciją, atmintį ir emocinį stabilumą. Subalansuota mityba, apribojus perdirbtą cukrų, gali sumažinti vaikų dirglumą, pagerinti miego kokybę ir palaikyti nuoseklų dėmesį.
Fizinė veikla – dar viena svarbi grandis. Judėjimas lavina ne tik motoriką, bet ir nervų sistemą, mažina streso hormonų kiekį, gerina miegą ir emocinę savijautą. Neformaliojo ugdymo metu vaikas gali išgyventi sėkmę, kurios stokojama formaliame mokyme. Tai gali tapti esminiu emocinės pusiausvyros šaltiniu bei padėti formuoti teigiamą mokymosi modelį.
Kai pasitikėjimas stipresnis už baimę
Disleksija nėra kliūtis mokytis ar tobulėti – tai kvietimas pažvelgti į ugdymą plačiau, jautriau ir kūrybiškiau. Nors kelias gali būti nelygus, o kartais ir išvarginti, kiekvienas žingsnis, kurį žengia vaikas su tėvų, mokytojų ir specialistų palaikymu, yra ne tik galimybė įveikti sunkumą, bet ir šansas atrasti savo stiprybes.
Svarbiausia – neprarasti tikėjimo. Tikėjimo savo vaiku, kuris kasdien deda didžiules pastangas. Tikėjimo savimi, kaip tėvu ar pedagogu, kuris kuria saugią, priimančią ir augti padedančią aplinką. Tikėjimo bendradarbiavimu, kuriame visi – šeima, mokykla ir pagalbos specialistai – tampa viena komanda, siekiančia ne tobulumo, o galimybės kiekvienam vaikui patirti sėkmę.
Tegu rugsėjis prasideda ne su baime, o su drąsa, ne su abejonėmis, o su pasitikėjimu. Nes kiekvienas vaikas – ir tas, kuris skaito lėtai, ir tas, kuris mąsto kitaip – turi teisę ne tik būti, bet ir augti bei tobulėti tarp kitų, būdamas savimi.
