Kalbos raidos neišsivystymas yra vienas labiausiai paplitusių sutrikimų pasaulyje. Anglijos Švietimo tobulinimo fondas nustatė, kad 96 proc. mokyklų pastebi didėjančius vaikų su kalbos raidos sutrikimais skaičius. Jau trisdešimt metų logopede ir specialiąja pedagoge dirbanti Dalia Gudienė iš Panevėžio pasakoja apie tokių kalbos sutrikimų pagrindines priežastis ir naujųjų technologijų įtaką.
Specialistė atkreipia dėmesį į tėvų įtaką ankstyvajame vaikų kalbos formavimosi etape ir dalinasi didžiausiais iššūkiais.
– Statistikos duomenys rodo, kad vaikų su kalbos sutrikimais daugėja. Kokios, jūsų nuomone, galėtų būti pagrindinės to priežastys?
– Pirmiausia, aš manau, kad bet kokiu atveju tie statistikos duomenys rodo netikrą skaičių vaikų su kalbos sutrikimais. Kadangi mes kiekvienais metais su kolegomis svarstome, kokius duomenis pateikti. Tą skaičių vaikų, su kuriais dirbame, ar tą skaičių, kuriems reikia logopedo pagalbos. O tas skaičius, kuriems reikia pagalbos yra kelis kartus didesnis negu tas, su kuriais mes dirbame. Ir galutinių skaičių mes tikrai negalime žinoti. Paprasčiausiai mes netyrėme.
Grįžtant prie klausimo, jeigu mano karjeros pradžioje iš klasės paimdavau vieną du vaikus, o kartais nei vieno, tai dabar iki dešimt vaikų iš klasės tikrai drąsiai galiu sakyti turi kalbos sutrikimų ir sakyčiau, kad jiems reikia logopedo pagalbos. Šito priežastys tikrai įvairios, bet nepilnavertė kalbinė aplinka yra pagrindinė katastrofiškai didėjančios skaičiaus priežastis
– Ar dažniau pasitaiko genetinių, aplinkos ar kitų priežasčių nulemti sutrikimai?
– Genetinių priežasčių tikrai būna, kadangi tikrai pasitaiko vaikų iš vienos šeimos su tokiu pačiu sutrikimu. Jeigu mes matome, kad šeimoje ir vienas, ir kitas vaikas ateina su tokiu pačiu sutrikimu, tai tampa aišku, kad čia yra genetiniai ryšiai. Kitos priežastys gali būti galvos smegenų minimalios traumos iki gimdymo, gimdymo metu, po gimdymo, ankstyvoje vaikystėje. Vis dėlto, labai daug mažų vaikų kalbos sutrikimus turi tik dėl aplinkos veiksnių. Tai prie aplinkos veiksnių priskirčiau ir nepakankamą kalbinę aplinką ir medijas – telefonus, žaidimus, kompiuterius.
– Tuomet ir pakalbėkime apie medijas. Kiek gi įtakos vaikų kalbos raidai turi naujosios technologijos?
– Tai pirmiausia, pradėkime nuo tėvų. Tėvai ir taip daug dirba, ir taip jie labai užsiėmę, todėl daug mažiau laiko gali skirti bendravimui šeimoje, bet ir tą laiką iš dalies iš jų dabar atima ar Facebook’as, ar Instagram’as, ar kiti socialiniai tinklai. Tai bendravimui, tiesioginiam, žodiniam bendravimui su vaiku lieka dar mažių laiko.
Tam, kad galėtume nuveikti kažkokius kitus darbus ar paplepėti su savo draugais, mes irgi pirmiausia leidžiame vaikams žaisti telefonu ar įsijungti kompiuterinius žaidimus. Bet jų neribojimas arba dėmesio nekreipimas, kokį turinį vaikas žiūri per televizorių, kokius filmukus žiūri, tikrai veda prie kalbos neišsivystymo.
Vis dėlto, aš negaliu sakyti, kad reikia visiškai uždrausti ekranus, nes, pavyzdžiui, per televizorių žiūrimi gražiai įgarsinti filmukai galėtų padaryti ir labai teigiamą įtaką vaiko kalbai. Bet tai turėtų būti tokie filmukai, kurie arba įgarsinti gražia taisyklinga lietuvių kalba, arba lietuviški filmukai. Jeigu juos žiūrint filmuko kalba mums patinka, jei ji yra turtinga žodynu ir kalbama gražiais sakiniais, vadinasi ją galime rodyti ir vaikui. Jeigu vaikui tas filmukas įdomus, jeigu jis įsitraukia žiūrėdamas filmuką. tai jis gali pradėti kalbėti tiesiog ta pačia kalbėjimo maniera, tais pačiais sakiniais, tuo pačiu gražiu, pilnavertišku žodynu. Ypač žiūrimas turinys aktualus tam vaikui, kuris turi nepakankamai išvystytą kalbą.
Nors ir kompiuteriniai žaidimai labiausiai kenkia kalbos vystymuisi, taip pat negaliu sakyti, kad juos reikėtų visiškai uždrausti. Turiu paminėti, kad vaikų, kurie nežaidžia kompiuterinių žaidimų socialiniai santykiai su klasės draugais, kurie žaidžia tuos žaidimus, nukenčia. Kompiuterinius žaidimus žaidžiantys vaikai (o tokių dabar dauguma) ir kalbasi apie juos. Jie neturi apie ką kalbėtis su tuo, kuris nežaidžia žaidimų.
Žodžiu, televizorius, filmukai ir kompiuteriai turi labai didelį įtaką vaiko vystymuisi. Taip pat svarbu suvokti, kad svarbi vaiko kalbinė aplinka: taip, kaip kalbama vaiko aplinkoje, taip kalbės ir jis pats.
– Kokį vaidmenį tėvai atlieka ankstyvajame vaiko kalbos formavimosi etape? Kaip jie gali prisidėti prie sklandžios kalbos raidos?
– Pirmiausia, labai svarbus tėvų žodynas, kokia kalba jie kalba. Jeigu tėvai kalba po vieną žodį, pernelyg supaprastintai arba netaisyklingai, tai vaikai natūraliai perims tokią kalbą, nes girdi ją dažniausiai. Ir nesvarbu, ar vaikas turi kalbos sutrikimą, ar ne. Taigi, jeigu mes norime, kad vaikai kalbėtų gražiai, turime užtikrinti pilnavertę aplinką kalbos ugdymui. Ir patys pakankamai laiko skirti bendravimui su vaiku. Kalbėjimui, o ne tiesiog buvimui šalia. Buvimas kartu tai nėra kalbėjimas. Vaikui reikia tikro žodinio kalbėjimo. Taip pat svarbu sekti, kuo vaikas domisi. Jeigu vaikas žiūri filmuką, tai bent reikėtų užmesti akį ir paklausyti, kas vyksta tame filmuke. Bent jau žinoti pagrindinių veikėjų vardus, kad paskui, po filmuko žiūrėjimo, galėtumėme palaikyti pokalbį su atžala, pasidomėti apie tą filmuką, kas ten vyko. Nes labai dažnai vaikas nori bendrauti ir pasakoti apie žiūrimus filmukus, todėl tėvams reikia parodyti, kad jiems rūpi, kas įvyko naujoje filmuko serijoje, išgirsti tai iš vaiko. Tokiu būdu skatinti jį pasakoti ir netgi diskutuoti. Taip vaikas kalbėdamas apie tuo metu jam rūpimus dalykus mokysis regzti sakinius, pasakoti, diskutuoti.
Taip pat reikia sudaryti sąlygas vaiko žodynui plėstis. Svarbu rasti laiko ne tik pavartyti pažintines knygutes apie gamtą, gyvūnus, bet ir nepatingėti nusivežti vaiko į zoologijos sodą ir kitas vietas, kad jis galėtų dar labiau praplėsti savo pasaulio pažinimą ir kartu žodyną.
– Kokie požymiai rodo, kad tėvai turėtų susirūpinti vaiko kalbos raida ir kreiptis į specialistus?
– Mano bendra taisyklė tokia: pasižiūrėti į bendraamžius. Suprantu, kad mes negalime lyginti vaikų, kadangi vieni vystosi lėčiau, kiti greičiau, tačiau pastebėjus didelius skirtumus tarp bendraamžių, manau, reikėtų susirūpinti. Jeigu mes matome, kad bendraamžiai kalba žymiai daugiau nei mano vaikas, jei bendraamžių žodynas yra platesnis nei mano vaiko, ar jeigu kiti vaikai kalba jau sakiniais, o mano vaikas tik pavieniais žodžiais, tai jau yra signalas, kad turime sunerimti. Galbūt reikia mums specialisto pagalbos, galbūt užteks tik pasikonsultuoti.
Jeigu vienerių metų vaikas neatpažįsta aplinkos daiktų, pavyzdžiui, namuose gyvena katinas ir šuniukas ir vaikas negali parodyti, kur kuris, jei vaikas negali parodyti, kur jo batukai jau reikėtų sunerimti.
Jeigu dviejų metų vaikas savo žodyne, neturi 20–30 žodžių, ar jeigu paprašytas neatneša savo batukų ar kojinyčių, vėlgi tai jau rimtas signalas.
Jeigu trejų metų vaikas nekalba bent jau žodžių junginiais ar trumpais sakinukais, jau reikėtų kreiptis į specialistą. Taip pat jeigu trijų metų vaiko paprašome paimti, kad ir tą patį batuką, kuris yra po lova, bet vaikas ieško ant lovos, reikėtų susimąstyti, gal vaikas nesuvokia paprasčiausių prielinksnių.
Jeigu vaikas dažnai sako, kad jis nenori žiūrėti lietuviškai įgarsintų filmų, tuomet iškart kyla klausimas, kodėl jis nenori. Ar jam tiesiog nepatinka, ar jis jų nesupranta. Taigi, trumpai tariant, pats rimčiausias signalas yra jei vaikas nesupranta, kas jam yra sakoma.
– O su kokiais Jūs didžiausiais iššūkiais susidarėte dirbdama su vaikais turinčiais kalbos sutrikimų?
– Pirmiausia, mane labiausiai pribloškia tėvų požiūris į vaikų kalbos raidą, ypač tų tėvų, kurie laukia pirmos klasės, kai jų vaiką „paims logopedas ir sutvarkys“. Nors iki tol ir matė, kad yra problemų ir nieko nedarė.
Kitas toks tėvų keistas požiūris, kad jų vaikui, turinčiam kalbos problemų, dvidešimt minučių per savaitę logopedo konsultacijų užtenka, kad problema susitvarkytų. Ypač jei vaikas ateina į mokyklą kalbantis tik pavieniais žodžiais. Aišku, tokiais atvejais dažnai vaikai turi kitų nustatytų specialiųjų poreikių, todėl tos dvidešimt minučių dvigubėja ir virsta keturiasdešimt. Bet, Jūs atsakykit, ką vaikui reiškia keturiasdešimt minučių į savaitę logopedo pagalbos, jei jo kalba atsilieka penkerius metus?
Mes turime įveikti tą penkerių ar ketverių metų atsilikimą, kai tuo pačiu metu vaikas jau pradedamas mokyti, skaityti ir rašyti. Štai vaikas susiduria su didžiuliais iššūkiais, o tėvai nesupranta, kodėl jam nepavyksta išmokti skaityti ir rašyti. Tad reikia pažiūrėti, o ar jis iš viso kalba. Galbūt reikia pradėti nuo pradžių–nuo kalbėjimo.
Ir pats didžiausias logopedų iššūkis, yra tai, kad vaikų, kuriems reikia logopedų pagalbos, yra kelis kartus daugiau, negu mes galime suteikti pagalbą.
– Ar pastebite bendrų bruožų ar dėsningumų tarp vaikų, kuriems padedate? Ar yra tam tikrų rizikos veiksnių, kurie dažniausiai pasitaiko?
– Aš esu pastebėjusi tam tikrų bendrų kalbos bruožų tarp vaikų, kurie turi dėmesio ir aktyvumo sutrikimus. Tokių vaikų kalba dažnu atveju labai panaši, jų kalbos neišvystymas panašus ir dažnai tokie vaikai sunkiai pasiduoda kalbos korekcijai.
O didžiausias rizikos veiksnys yra per mažas bendravimas su vaikais, netinkami filmukai ir per daug kompiuterinių žaidimų, per daug ekranų.
– Kaip geriausia elgtis su vaiku, kuriam jau nustatytas kalbos sutrikimas? Kokie metodai ar praktikos yra veiksmingiausi?
– Pirmiausia, tėvai neturi galvoti, kad užtenka tų dvidešimties ar keturiasdešimties minučių logopedo konsultacijų, kad kalbos sutrikimas būtų ištaisytas. Turi nepamiršti, kad jie patys namuose gali padaryti ir kelis kartus daugiau, negu logopedas užsiėmimų metu. Paprasčiausiai, jie turi tam skirti laiko. Jau nuo ankstyvos vaikystės turi galvoti net kokius žaislus vaikui perka. Pavyzdžiui, berniukui nepakanka kalno žaislinių mašinyčių ar grojančių, skambančių žaislų. Taip, tai yra fun, tai linksma vaikui, bet reikia pagalvoti, ar tie žaislai skatina vaikus kalbėti, ar ugdo, ar lavina mąstymą? Nes kalba ir mąstymas dažnai neatskiriami. Ir jeigu vaikas nemėgsta žaidimų, kur reikia nors trupučio loginio mąstymo, tai, kaip taisyklė, tokie vaikai dažniau turi kalbos sutrikimų. Todėl skatinu tėvus kartu su tais linksmais žaislais rinktis ir tuos, kurie lavina mąstyti. Ir svarbiausia, pasikartosiu, kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis su vaiku.
– Ačiū už pokalbį.
Teksto autorė: Aurėja Kučiauskaitė
