Esu Sandra Merula – emocinės sveikatos koučerė, ADHD, OCD, autizmo, BPD mentorė, priklausomybių pirmoji pagalba ir „Dvipusis žmogus“ (terminas iš mano knygos „ADHD ir Autizmas – Dvipusiai žmonės“, reiškiantis, kad pati turiu ADHD ir Autizmą). Esu ėjusi emocinių audrų keliu, jaučiau neištartų jausmų svorį tonomis, o šiandien einu koja kojon šalia kitų neuroįvairių vaikų – nuo vaikystės iki brandos, padėdama kaip tik galiu.
Šis straipsnis skirtas tau – tėvui, mokytojui, globėjui, auklėtojui, žmogui, kuris lydi vaikus ir paauglius jų sunkiuoju vidinių jausmų keliu. Nes padėti jiems – tai nereiškia turėti visus atsakymus. Tai reiškia būti šalia, klausytis, rodyti švelnumą, priėmimą, prieglobstį ir tikėti!
Vaikai ir paaugliai – tai besiformuojančios asmenybės: augančios smegenys, besikeičiantys kūnai, besikurianti autentiška tapatybė. Jų emocijos dažnai užplūsta greičiau nei gebėjimas jas suprasti ar suvaldyti. Tai reiškia nusivylimą, nerimą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą, jaudulį – visą spektrą jausmų, kurie kartais užlieja, kai dar nėra sukurto “tunelio” jiems išreikšti ar perdirbti.
Suaugusiųjų vaidmuo nėra šiuos jausmus slopinti ar „remontuoti“ vaiką. Mūsų tikslas – padėti jiems atpažinti, ką jis jaučia; suprasti, kodėl; išmokti, kaip; ir gebėti tai išsakyti, kad jaustųsi matomiems, išgirstais ir palaikomais.
Tokiu būdu mes ugdome atsparumą, savęs pažinimą ir emocinį intelektą – įgūdžius, kurie tarnauja visam likusiam gyvenimui.
Tyrimai tiesiog rėkia labai aiškiai:
emocijų reguliavimas glaudžiai susijęs su psichologine gerove, mokymosi pasiekimais, santykiais, miegu, mytyba ir gebėjimu susidoroti su iššūkiais ateityje.
Vaikams svarbūs suaugusieji: jie sugeria mūsų emocijas, mūsų toną, mūsų kūno kalbą. Mūsų pačių gebėjimas reguliuoti emocijas – arba jo trūkumas – formuoja jų savitvardą.
Ir vis dėlto daugybė pasilengvinimų sau, kuriuos dažnai naudojame – ekranai (telefonai, planšetės, kompiuteriai) kaip dėmesio nukreipimas, neteisingas jausmų įvardijimas ar kūno kalbos signalų ignoravimas – iš tiesų silpnina emocijų reguliavimo gebėjimą.
Todėl paduodu jums žemėlapį, kaip padėti atpažinti, reguliuoti ir išreikšti emocijas: pirmiausia vaikams ir paaugliams, bet kartu ir suaugusiesiems, nuo kurių be galo daug priklauso.
Kas yra emocijų reguliavimas?
Paprastai tariant, tai įgūdžių visuma, leidžianti žmogui atpažinti emociją, ją priimti ar leisti jai būti, reguliuoti jos intensyvumą ar trukmę ir pasirinkti, kaip į ją reaguoti, o ne būti užvaldomam to jausmo.
Vaikams šis procesas prasideda nuo mūsų – suaugęs žmogus kartu su vaiku „neša“ emocijų naštą, kol vaikas palaipsniui įgyja gebėjimą ją valdyti savarankiškai.
Kodėl tai taip svarbu?
Vaikai, kurie geba geriau atpažinti ir reguliuoti savo jausmus, kuria stipresnius santykius, rečiau patiria elgesio protrūkius ir geriau susikaupia mokymosi aplinkoje.
Paauglystė – ypatingai jautrus laikotarpis: emocinės audros sustiprėja, o savireguliacijos įgūdžiai dar tik bręsta.
Kai suaugusieji geba būti emociškai įsiklausantys, ramūs ir vedantys, o ne baudžiantys ar ignoruojantys, vaikai jaučiasi saugiau tyrinėti savo jausmus, o ne juos slopinti. Tai ugdo gebėjimą, o ne vengimą.
Priešingai, kai emocijos „apeinamos ratu“ (pavyzdžiui, duodant planšetę vaikui, kai jis nusiminęs), tai gali trumpam „sustabdyti“ krizę, bet kartu sustabdo ir mokymąsi, kaip reaguoti į situaciją iš tikrųjų.
Pastaba apie „Dvipusių žmonių“ perspektyvą
Daugelis vaikų ir paauglių – ypač turinčių ADHD, autizma, sensorinio jautrumo iššūkių ar BPD simptomų – patiria jausmus intensyviau ir sunkiau juos sureguliuoja.
Kaip koučerė ir mentorė pabrėžiu: emocijų reguliacija jiems – tai kitokio nervų sistemos palaikymo istorija.
Mūsų užduotis – gerbti tą palaikymą, kurti tiltus į emocinį intelektą ir savęs pažinimą, padėti atrasti reguliacijos strategijas, kurios tinka jų neuroįvairovei.
Trys pagrindiniai atramos taškai suaugusiesiems:
Atpažink • Reguliuok • Bendrauk
Toliau – trys pamatiniai principai. Kiekvienas jų paaiškina: ką reiškia, kodėl svarbu ir kaip tai taikyti namuose, klasėje ar priežiūros aplinkoje.
Atpažink (Kas vyksta viduje?):
Pastebėti vaiko ar paauglio vidinę emocinę būseną:
„Matau, kad tau liūdna“, „Atrodo, jog esi nusivylęs“, „Šis jausmas atrodo sunkus.“
Padėti įvardyti emociją:
„Atrodo, kad tu pyksti“, „Gal tu liūdnas, nes…?“
Atpažinti fizinius ir elgesio signalus: kūno įtampą, veido išraišką, užsidarymą, balso toną, ašaras, kųno kalbą.
Mažesniems vaikams dažniau nutinka fizinė (pratrūkimas / bėgimas / sustingimas) reakcija – žodžių dar gali trūkti.
Patvirtinti jausmą, o ne jį menkinti:
„Suprantu, kad tau sunku jaustis taip“ vietoj „Neverk, nieko čia tokio.“
Kai suaugusieji atpažįsta ir įvardija emocijas, vaikai mokosi jausmų kalbos ir pradeda kelionę į gebėjimą įvardinti tai, ką jaučia. Tai – emocinio intelekto pagrindas.
Jei šis žingsnis praleidžiamas, jausmai dažnai tampa nekontroliuojami – per stiprūs, nevaldomi arba išreiškiami per maištaujantį elgesį.
Kai emocija neįvardijama ir nepatvirtinama, vaikas gali pradėti galvoti:
„Su manimi kažkas negerai, kad taip jaučiuosi“ arba „Mano jausmai nesvarbūs, geriau apsimetinėsiu, kad viskas ok“.
Tai griauna savivertę ir augina gėdą bei kaltę.
Strategijos suaugusiesiems:
Dažniau klauskite: „Ką dabar jauti?“ – ypač ramiu metu.
Naudokite „jausmų patikrinimus“: „Nuo 1 iki 10 – koks stiprus dabar tavo jausmas? Gal tai 3 ar 7?“
Tai ugdo sąmoningumą.
Skatinkite suvokimą kūne: „Pastebiu, kad tavo pečiai įsitempę, rankos suspaustos – ką tavo kūnas tau sako?“
Plėskite emocijų žodyną: ne tik „laimingas / liūdnas / piktas“, bet ir „nusivylęs, jautiesi nerimaujantis, susijaudinęs, o gal jauti palengvėjimą“.
Klauskite: „Kaip nerimą jauti savo kūne?“
Naudokite vaizdinius įrankius – emocijų lenteles su veidukais ar žodžiais Padeda ne visiems).
Su paaugliais – skatinkite refleksiją: „Kai anksčiau trenkiai durimis, ką jautei tuomet?“
Su mažesniais vaikais – žaiskite: vaidmenų žaidimai, lėlės, situacijų imitacijos.
Ir visada: patikrinkite savo emocinę būseną. Vaikai jaučia mūsų energiją. Jei mes sudirgę – jie tai sugeria.
Reguliuok (Kaip reaguojama į šią emociją?):
Tai procesas, kai suaugęs žmogus padeda vaikui ar paaugliui sulėtinti, nusiraminti, suvaldyti emocijos intensyvumą ir pasirinkti konstruktyvų veiksmą, o ne impulsyvią reakciją.
Tai nėra emocijos slopinimas ar ignoravimas – tai emocijos priėmimas ir vedimas link savinusiraminimo bei apgalvoto veiksmo.
Kodėl tai svarbu:
Reguliacija padeda vaikui išlikti „tolerancijos lauke“, kad emocijos neužlietų. Ji augina atsparumą.
Tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje išmokti savireguliacijos įgūdžiai turi ilgalaikės naudos psichikos sveikatai, santykiams ir mokymuisi.
Kai reguliacijos trūksta, emocijos lengvai virsta impulsyviu elgesiu, santykių problemomis ar prarandamas gebėjimas susikaupti.
Strategijos suaugusiesiems:
Praktikuokite bendrareguliaciją: kai vaikas ar paauglys ima emociškai išsiderinti (verkia, pyksta, užsidaro), suaugęs žmogus ramiai prieina, pabūna šalia, sureguliuoja savo būseną ir sako:
„Aš su tavimi. Pakvėpuokime kartu.“
Kaip teigia Harvard Health Publishing: „Bendrareguliacija – tai palaikantis, abipusis, dinamiškas procesas, grindžiamas šiltais ir jautriais ryšiais.“
Mokykite ir rodykite raminimosi technikas: pavyzdžiui, burbulų pūtimas (iškvėpimo simbolis), kūno „nuskenavimas“ (kaip kur kūne jaučiuosi), spalvinimas.
Mokykite pauzės ir planavimo: vyresniems vaikams ar paaugliams – „Prieš veikdamas sustok minutėlei. Kokios yra tavo galimybės? Kas nutiks, jei pasirinktum A, o kas – jei B?“
Venkite „skaitmeninių žaisliukų“: naujausi tyrimai rodo, kad duodant planšetę ar telefoną per pykčio priepuolį galima trumpam palengvinti situaciją, bet ilgainiui sutrinka vaiko gebėjimas savarankiškai reguliuoti pyktį ir nusivylimą.
Su paaugliais – skatinkite lankstumą ir perspektyvos keitimą:
„Suprantu, kad tau atrodo neteisinga – bet gal tai proga parodyti, kaip stipriai su tuo nesutinki ir tuo pačiu: kaip sugebi su tuo tvarkytis?“
Komunikacija (Kaip išreiškiame ir dalijamės tuo, ką jaučiame?):
Kai vaikas ar paauglys atpažįsta ir sureguliuoja į emociją, kitas žingsnis – ją išreiškia. Tai gali būti daroma žodžiais, piešiniu, judesiu, vaidmenų žaidimu – bet kokia forma, kuri leidžia kitiems suprasti jų vidinę patirtį.
Tuo pat metu suaugusiojo vaidmuo – įsiklausyti, pripažinti, atspindėti vaiko vidinį pasaulį žodžiais ir kartu ieškoti sprendimų, ką galima daryti toliau.
Kodėl tai svarbu:
Emocijų komunikacija kuria ryšį. Ji padeda vaikams jaustis matomiems ir suprastiems. Mažina vienišumo jausmą, tą vidinį „esu sugedęs“ ar „manęs visiems per daug“. Tai taip pat stiprina socialinius gebėjimus – sveiką empatiją, bendravimo įgūdžius, gebėjimą matyti kitų perspektyvą.
Emocinis raštingumas ir gebėjimas kalbėti apie savo jausmus prognozuoja geresnius santykius su bendraamžiais bei didesnį įsitraukimą į mokymosi procesą.
Paaugliams gebėjimas įvardyti ir išreikšti emocijas tiesiogiai siejasi su tapatybės formavimu, santykiais ir gebėjimu ginti savo ribas.
Strategijos suaugusiesiems:
Naudokite veidrodinį klausymą: „Aš girdžiu, kad tu nusivylei, kai tavęs neįtraukė į komandą. Ar teisingai supratau?“ Skatinkite pasidalinti „kodėl“: „Kas tai sukėlė? Ar tai buvo draugo tonas? Ar jausmas, kad jauteisi ignoruojamasas? Kas įvyko prieš tau taip pasijaučiant?“
Naudokite vizualinius ir kūrybinius įrankius: piešinį, kur kūne jaučiama emocija; trumpą užrašą ar metaforą („Mano pyktis buvo kaip ugnikalnis“). Kūno žemėlapio pratimas – ypač veiksmingas (pasikalbėti kur ir kaip emocija buvo/yra juntama kūne).
Praktikuokite emocijų patikras klasėje ar namuose: skiriamas papldomas laikas, kai vaikai ar paaugliai gali pasisakyti: „Šiandien jaučiuosi… nes…“ Skatinkite saugų emocijų išraiškos būdą – pavyzdžiui, dienoraščio rašymą, balso įrašus, meną, judesį, vaidinimo pratimus.
Kai emocijos tampa per stiprios, turėkite planą „atsitrauk ir sugrįžk“: vaikas trumpam pasitraukia, suaugęs užtikrina ramią aplinką, o vėliau jūs kartu sugrįžtate prie situacijos, aptariate, kas įvyko, ir planuojate, kaip elgtis kitą kartą.
Komunikacija neturi būti pamokslų forma – jos tikslas yra būti suprastam, o ne vertinamam, lyginamam su kitais.
Praktinė aplinka: namai, mokykla, darželis
Namuose (tėvams ir šeimai):
Supraskite savo įtaką: vaikai jaučia jūsų emocinę būseną net tada, kai nekalbate.
Kurkite šeimos emocinius ritualus: pavyzdžiui, vakarienės metu paklauskite: „Koks šiandien buvo tavo pozityvus ir negatyvus išgyvenimas? Kokią emociją jie sukėlė?“
Sukurkite „ramybės kampelį“, kur vaikas gali nusiraminti stiprių emocijų metu – patogi vieta, kvėpavimo pratimai ir emocijų aptarimas ar išrašymas.
Kai kyla emocinis sprogimas (isterija, protrūkis), pirmiausia reguliuokitės kartu – suaugęs išlieka ramus, padeda vaikui susigrąžinti pusiausvyrą. Tik po to kalbėkitės: „Mačiau, kad supykai, kai… Pakalbėkime apie tai.“
Ribokite ekranų naudojimą kaip emocijų „ramentą“. Kai vaikas nusiminęs, planšetė gali sustabdyti, bet neišmokyti emocinės savireguliacijos.
Mokykite emocijų įvardijimą ir priežastį: „Jaučiuosi pavargusi ir šiek tiek susierzinusi, nes blogai miegojau, todėl prieš atsakydama padarysiu gilaus kvėpavimo pauzę.“
Skatinkite vyresnius vaikus ir paauglius susikurti savo „emocijų planą“ – ką jie gali daryti, kai pajunta vidinę įtampą (pvz.: muzika, pasivaikščiojimas, pokalbis su draugu ar terapija su specialistu, dienoraščio rašymas).
Mokykloje / Darželyje / Ugdymo aplinkoje
Mokytojai ir švietimo darbuotojai gali būti apmokyti „emocinio koučingo“ metodų. Jungtinėje Karalystėje šiuo metu vykdomas plataus masto tyrimas, kuriame ankstyvojo ugdymo pedagogai mokomi:
(1) atpažinti vaikų jausmus ir empatiškai į juos reaguoti;
(2) pripažinti ir įvardyti emocijas;
(3) nustatyti aiškius elgesio lūkesčius;
(4) kartu su vaiku ieškoti sprendimų.
Įtraukite emocinį intelektą į ugdymo procesą: naudokite kasdienius „emocijų ratelius“ – trumpas veiklas, kuriose vaikai įvardija, kaip jaučiasi, kodėl ir ką galėtų dėl to padaryti.
Naudokite veiklomis paremtus įrankius, tokius kaip BE-CHILD (būk vaiku) metodika (Islandija), siūlanti žaismingus emocijų atpažinimo ir reguliavimo pratimus.
Organizuokite „emocijų pertraukėles“ klasėje – trumpus kvėpavimo, kūno pojūčių stebėjimo ar bendro jausmų pasidalijimo momentus.
Kurkite klasės kultūrą, kur emocijos yra matomos, įvardijamos ir tyrinėjamos – o ne slopinamos ar ignoruojamos.
Paaugliams verta integruoti refleksinį rašymą, grupines diskusijas, dalijimąsi emociniais išgyvenimais ir jų įveikos būdais.
Bendradarbiaukite su tėvais – siųskite namo informaciją apie emocijų reguliavimo strategijas, kad namų ir mokyklos aplinkose būtų kalbama ta pačia „emocine kalba“.
Tyrimai rodo, kad vaikams, turintiems elgesio ar emocinių sunkumų, kryptingos emocijų reguliavimo intervencijos mažina destruktyvų elgesį. Pavyzdžiui, Islandijoje atliktas atsitiktinės atrankos tyrimas parodė reikšmingus pokyčius 2–5 klasės mokiniams, kai buvo taikomos emocijų reguliacijos strategijos mokymesi.
Dažniausios klaidos, kurių turėtų vengti suaugusieji
Emocijų menkinimas ar neigimas: „Nesielk kvailai“, „Nieko čia tokio“, „Praeis“, “eik susitvarkyk kambarį ir praeis visos bėdos”. Tokie žodžiai nuneigia vaiko vidinį pasaulį ir silpnina pasitikėjimą savimi ir savo jausmais.
Automatinis ekranų naudojimas nusiraminimui: tyrimai rodo, kad tai skatina emocijų vengimą ir nukelimą veliasniam laikui, kai jau bus daug sunkiau suprasti, kas vyksta.
Suaugusiojo emocinė disbalanso būsena: kai suaugęs pats reaguoja agresyviai, šaukia ar atstumia – vaikas negali išmokti ramios reakcijos modelio. Pirmiausia turi susireguliuoti pats suaugęs.
Tikėtis greito savarankiškumo: emocijų reguliacija vystosi palaipsniui. Ypač mažiems vaikams reikalingas kartojimas, struktūra ir palaikymas.
Dėmesys tik „neigiamoms“ emocijoms: džiaugsmas, didžiavimasis, ramybė, jauduliukas – taip pat emocijos, kurias svarbu įvardyti ir švęsti.
Vienodo požiūrio taikymas visiems: kiekvienas vaikas yra unikalus – amžius, temperamentas, nervų sistemos ypatumai ir aplinka lemia, kokia strategija veiks geriausiai.
Kaip matuoti pažangą ir kada kreiptis papildomos pagalbos
Emocijų reguliacijos pažanga ne visada būna vienoda – pasitaiko pakilimų ir nuosmukių. Tačiau teigiami pokyčiai matomi per:
dažnesnį savęs suvokimą („Aš supykau dar prieš sureaguodamas“);
raminimosi strategijų taikymą be suaugusiojo paskatinimo;
geresnį emocijų įvardijimą žodžiais;
retesnius stiprius emocinius protrūkius ar „sprogimus“;
geresnius santykius su bendraamžiais, ilgesnį dėmesio išlaikymą, stabilesnę nuotaiką.
Tačiau, jei pastebite nuolatinį sunkų emocijų disbalansą, dažnus stiprius protrūkius, emocinį užsidarymą ar lydinčius sunkumus (nerimą, depresyvumą, traumines reakcijas), verta kreiptis papildomos profesionalios pagalbos – pas vaikų psichologą, atitinkamą specialistą
Kreipimasis į suaugusiuosius: jūsų vaidmuo yra lemiamas
Jūs esate atrama, saugus uostas ir empatiškasis liudytojas. Jums nereikia turėti visų atsakymų. Svarbiausia – būti nuosekliems, įsiklausantiems, pasiruošusiems išbūti šalia stiprių emocijų ir tikėti vaiko gebėjimu mokytis emocijų reguliacijos. Kai sakote:
„Aš tave matau. Aš tave jaučiu. Mes tai įveiksime kartu,“
– jūs suteikiate vaikui emocinės drąsos planą.
Padėti vaikams ir paaugliams atpažinti, suprasti ir išreikšti savo emocijas – vienas svarbiausių dalykų, kuriuos galime jiems duoti. Tai nėra “remontavimas” – tai natūralus ir, sakyčiau, privalomas mūsų suaugusiųjų elgiasys. Tai nėra smulkmena – tai atradimas.
Tai – emocinio saugumo ir intelekto kultūros kūrimas, kurioje, kai užplūsta stiprūs jausmai, vaikas ar paauglys žino:
šie jausmai turi prasmę,
aš galiu juos valdyti,
aš galiu juos išreikšti,
aš galiu būti juose.
Kaip suaugusieji – tėvai, mokytojai, globėjai – jūs kuriate tą erdvę, kurioje vaiko emocijos gali kvėpuoti. Nes už kiekvieno emocinio sprogimo slypi tylus prašymas:
„Padėk man suprasti, kas vyksta manyje.“
Jūsų atjauta ir buvimas šalia yra tikrų tikriausias gydymas.
NEUROĮVAIROVĖ
Brangūs kolegos, tėveliai, pedagogai, globėjai ir visi suaugę, prisidedantys prie šios misijos:
Dėkoju, kad skiriate laiko perskaityti šį laišką. Tikiuosi, kad kartu galėsime giliau suprasti, kaip padėti neuroįvairiems jaunuoliams: tiems, kurie gyvena su autizmu, ADHD, OCD, socialine fobija, o kai kuriems – ir su ribinių asmenybės bruožų (BPD) požymiais.
Mes, suaugusieji – tie, kurie rūpinamės, mokome, ugdome, auklėjame ar lydime šiuos jaunuolius – užimame itin svarbią vietą jų gyvenime. Rašau jums ne todėl, kad turiu visus atsakymus, o vedina empatijos, pagarbos ir naujausių tyrimų, kurie padeda geriau suvokti, kas šiuos jaunuolius vienija ir kas juos išskiria, kai kalbame apie emocijų atpažinimą, reguliaciją ir išraišką.
Kas juos vienija
Įvairiose neuroįvairovės grupėse ir emociniuose sutrikimuose aiškiai matyti viena bendra gija:
emocijų reguliacija – arba jos stoka – yra esminis veiksnys, lemiantis gerovę, elgesį, santykius ir mokymosi gebėjimus.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių emocijų reguliacijos gebėjimai vystosi lėčiau, turi didesnę riziką patirti ryškesnius ADHD simptomus, vidinių sunkumų bei elgesio sutrikimų.
ADHD tyrimai atskleidžia, kad maždaug 25–45 % vaikų ir 30–70 % suaugusiųjų susiduria su emocinės disreguliacijos sunkumais.
Autizmo spektre taip pat nustatyta, kad emocijų disreguliacija dažnai būna jų palyda, o jaunuoliai labiau priklauso nuo suaugusiųjų pagalbos, padedančios „sureguliuoti“ emocinį atsaką.
Turint ribinių asmenybės bruožų, emocinis nestabilumas bei sunkumai valdant emocijas yra pagrindinės prolemos.
Ši bendrystė suteikia vilties: jei emocijų reguliacija yra centrinis klausimas įvairiose diagnozėse, vadinasi, mes – suaugusieji, esantys aplink šiuos jaunuolius – galime prasmingai jiems padėti. Padėti jiems atpažinti, ką jaučia, pristabdyti emocijų bangą, pasirinkti atsaką, rasti žodžius – net jei jų smegenys veikia kitaip – yra ne tik įmanoma, bet ir būtina.
Vis dėlto labai svarbu suprasti, kad emocijų patyrimas ir reguliacijos procesas priklauso nuo kiekvieno jaunuolio neuroįvairovės tipo ar būklės.
Turintiems ADHD, sunkumai dažnai kyla dėl impulsyvumo, super jautraus reagavimo ir sunkumų išlaikant dėmesį ar filtruojant dirgiklius. Emocinė disreguliacija glaudžiai susijusi su savikontrolės ir vykdomųjų funkcijų iššūkiais.
Autistiški jaunuoliai emocinį perteklių dažnai patiria dėl sensorinės perkrovos, “emocinės kalbos” mokėjimo stokos bei sunkumų atpažįstant savo vidinę būseną („ką jaučiu, kodėl, ką su tuo daryti“). Jie dažniau remiasi suaugusiojo bendrareguliacija.
Jaunuoliai su ribinės asmenybės bruožais (BPD) dažnai patiria staigius emocinius pokyčius, ypač esant tarpasmeniniam stresui, atstūmimo baimei ar tapatybės nestabilumui. Tai gali lemti stiprias emocines audras ar net savęs žalojimą.
Taigi, nors tikslas – padėti atpažinti, reguliuoti ir išreikšti emocijas – yra bendras, keliai į jį skirtingi. Suprasdami šiuos skirtumus, galime tikslingai suteikti reikiamą pagalbą.
Ką turime žinoti mes, suaugusieji
Atpažinkite ir gerbkite jų „ nervų sistemos veikimą”:
Jei jaunuolis turi ADHD, emocijų banga kyla staigiai, nes jo „stabdžiai“ dar nepakankamai išsivystę.
Jei autistiška banga kyla dėl sensorinės perkrovos ir painiavos, ką žmogutis jaučia.
Jei yra BPD bruožų banga kyla po santykinės įtampos ir susijusi su tapatybės jausmu.
Šis supratimas padeda mums išlikti empatiškiems.
Bendrareguliacija – būtinybė, ypač pradžioje.
Ypač jaunesniems vaikams ar tiems, kurių nervų sistema bręsta lėčiau, mūsų vaidmuo – būti ramiu inkaru, kuris padeda reguliuoti emocijas, kol jų pačių sistema sustiprės.
Tyrimai patvirtina, kad suaugusiųjų palaikymas yra esminis ankstyvo emocijų reguliacijos vystymosi veiksnys.
Turime valdyti save – savo toną, laikyseną, reakcijas. Vaikai pastebi daug, nei mums atrodo.
Emocinis žodynas ir kūno signalai – labai svarbūs.
Daugelis neuroįvairovės turinčių jaunuolių sunkiai įvardija, ką jie jaučia ar kur tai jaučiasi kūne.
Turime padėti jiems susieti šiuos pojūčius: „Atrodo, kad tu pyksti“ → „Pastebiu, kad tavo pečiai įsitempė“ → „Ką galėtume dabar padaryti, kad palengvėtų?“
Turintiems OCD ar socialinę fobiją – padėti atpažinti įkyrias mintis ir kaip jos sustiprina emociją. Kalbėtis apie tai, kad esame socialūs gyvūnai ir žmonės mums nekelia grėsmės.
Turintiems BPD bruožų – atpažinti trigerius ir staigius emocinius pokyčius.
Individualizuokite reguliacijos strategijas.
ADHD atvejais: padeda kvėpavimo pratimai, judesio pertraukos, išankstinis planas („Jei pajusiu bangą – išeisiu trumpam pasivaikščioti“).
Autizmo atvejais: svarbu sensorinis saugumas, aiškumas, vizualūs priminimai, rutinos ir pakankamai laiko prieš emocinę reakciją.
OCD/socialinės fobijos atvejais: svarbu įtraukti sąmoningumą apie įkyrias mintis ir skatinti saugų emocijų išreiškimą, o ne vengimą.
BPD atvejais: pabrėžti tarpasmeninius įgūdžius, streso toleranciją, atpažinti tuštumos ar pykčio trigerius, padėti išbūti su emocija, jos neišliejant.
Bendravimas po emocinės bangos – esminis.
Po stiprios reakcijos kalbėkimės ne kaltinimais, o su smalsumu ir rūpesčiu:
„Pastebėjau, kad supykai, kai įvyko X. Kas tuo metu vyko tavo viduje? Kas galėtų padėti kitą kartą?“
Venkime gėdos sukelimo („Tu neturėjai taip elgtis“) ir kurkime partnerystę. Kitaip auga kaltės jausmas.
Daugelis mūsų jaunuolių, turėdami tinkamą palaikymą, geba reflektuoti – net jei jų emocijų reguliacija dar ne visai nebrandi.
Kantrybė, kartojimas ir mažos pergalės.
Kadangi neuroįvairių jaunuolių emocinė branda vyksta lėčiau, pažanga gali atrodyti lėta. Bet tai vis tiek pažanga!
Kiekvienas mažas žingsnis svarbus: sekundės pauzė vietoj sprogimo, žodis vietoj riksmo, rankos pakėlimas vietoj pykčio protrūkio.
Laikui bėgant, šie momentai kaupiasi ir virsta pokyčiu.
Kada kreiptis specialisto pagalbos:
Jei emocinė disreguliacija yra ypač stipri, nuolatinė, jei ją lydi savęs žalojimas, suicidinės mintys ar jei ji trukdo mokytis ir gyventi kasdienį kokybišką gyvenimą, būtina įtraukti ir specialistus.
Tyrimai rodo, kad emocijų reguliacijos sunkumai yra transdiagnostiniai ir pamatiniai, tačiau kartais jie sudėtingesni nei tai, ką galime padaryti vieni kaip tėvai ar pedagogai.
Kiekvienas jaunuolis, kuriam padedate, yra unikalus – jo emocinis pasaulis formuojamas jo nervų sistemos, aplinkos ir santykių.
Jūs, suaugusysis, esate esmė: atpažįstantis bangas, padedantis sustoti, ieškantis žodžių, klausantis prasmės, jungiantis jausmą su išraiška.
Kai jūsų pozicija yra „Aš tave matau. Aš tavimi tikiu. Aš būsiu su tavimi“, – ypač su vaikais ir paaugliais, kurie yra spektre ar turi emocijų reguliavimo sunkumų – jūs suteikiate jiems tai, kas svarbiausia: žinojimą, kad jų emocijos yra svarbios, kad jų nereikia slėpti, kad jas galima išmokti suvaldyti, kad ir po vieną žingsnelį.
Visiems vaikams, paaugliams ir šeimoms, kurie skaito šį tekstą – ačiū už jūsų drąsą žmogaus emocinio gyvenimo bardakėliuose.
Pedagogams ir globėjams – ačiū, kad liekate, kai būtų lengviau pasitraukti.
Ir mano sūnui Kajui – mano įkvėpėjui, Mentoriui ir Mokytojui – ačiū, kad išmokai mane klausytis, jausti ir augti kartu su tavimi. Be tavęs čia nebūtų manęs!
