Su neseniai pirmąjį gimtadienį šventusiu Augustu atostogų į Turkiją išvažiavusi mama Laura dalijasi savo įspūdžiais. Ar iš tiesų atostogos su mažu vaiku yra labiau „darbas“, o ne poilsis. Panašiai manė ir vilnietė, tačiau jos patirtis po kelionės – kitokia.
Net jei tai tik savaitė kurorte su “viskas įskaičiuota”, kiekvienas tavo nuotykis – suplanuotas minučių tikslumu, kasdieniai kąsniai – visų kitų, bet tik ne tavo rūpestis, tai vis dėlto kelionė, kuri augina. Net ne mažuosius, o suaugusius šalia – vos metų su trupučiu žmogus turi kuo nustebinti!
TAIP PAT SKAITYKITE:
Video, kuris prajuokino 4 milijonus: ar susilaikysite nekvatoję jūs?
Ką verta žinoti apie žindymą viešoje vietoje?
Skambės kiek kaprizingai, bet pasiūlymas keliauti į Turkiją manęs nė kiek nežavėjo. Maniau, įstrigsime viešbutyje, o tų tikrų kelioninių nuotykių – nė kvapo.
Knietėjo klaidžioti nepažįstamomis gatvėmis, tyrinėti, atrodo, dar turistų neatrastus kampelius, vairuoti nežinomais keliais, per visą šalį ieškoti svajonėse piešto paplūdimio peizažo.
Tačiau tik Turkija žadėjo pagrindinius reikalavimus atostogoms: maudynes bei saulės vonias ir, geriausia, kad visa tai – Europoje ar bent šalia jos.
Taigi, išvykome. Tiesa, su ne itin atostoginiais lūkesčiais: juk tas kartu keliaujantis trečias, greičiausiai, nebus nusiteikęs savaitę gyventi kiek ramesniu tempu.
Ir nors paskutinės atostogos kartu buvo be jokio rūpesčio, tąkart Augustas dar atostogavo nesikeldamas iš vežimėlio. Maniau, šįkart visos atostogos – tik pagal sūnaus planus. Kurie dažniausiai ne itin suderinami su mūsiškiais.
Ir kaip tas mažiausiasis stebino kaskart, kai mes vos ką suplanavę atsidusdavom: “Gero nelauk!”
Taip, atostogos su mažu žmogumi šalia – kitokios, ir vis dėlto nuostabios. Kiekvienas spėjo įgyvendinti savus planus, o ir ašarų – mažiau nei įprasta.
Aš tikiu (tik kartais pamirštu) – net ir kūdikis, ar metų su trupučiu pasaulį pasiruošęs užkariauti padauža nuspėja tavo norus, lūkesčius ir planus. Telieka nusiraminti ir patikėti: kad ir kas, viskas
bus gerai!
Net ir tada, kai keliauji tik dviese 8 valandas automobiliu, ar svajoji apie lėtą vakarienę su vyno taure. Ir ką, tas pats mažylis, kiek pasiožiuodamas, bet ima ir paklauso!
Taip, vietoj nenustygtsantis Augustas kantriai kasdien po valandą sėdėdavo kartu prie pietų ir vakarienės stalo. Ir nors į burną neimdavo anei nieko, kas bent kiek arčiau sveikos mitybos piramidės, vis dėlto smalsiai skanaudavo visa, kas dar neatrasta. Ir ne 5 kartus per dieną su įvairiausiais užkandžiais, o tvarkingai 3 – be anei vieno papildomo sausainėlio.
Sukaupdavo visus kantrybės likučius kelionėmis autobusu, kuriame laisvės ant žemės – kokių 15 kv.cm. Ar valandų valandas stebėdavo besikeičiančius vaizdus pro automobilio langą, sėdėdamas kone pusę paros automobilinėje kėdutėje.
Net ir pasivaikščiojimai, klusnesni nei įprasta: iš kažkur jam vis dėlto suprantama, ką reiškia “einame drauge”, “eik tiesiai”, “fu” ar “negalima”.
O pietų miegelis: nepamenu, kada jis paskutinį kartą snaudė vežimėlyje ar mano glėbyje. Ir ką, kai labai nori, tinka ir taip.
Tenisas, net ir tas, pasirodo, įmanomas reikalas, net ir trise – žinoma, kamuoliuką smūgiuoji stengiantis ne suklaidinti priešininką, o mušti kuo toliau mažojo. Dvigubas iššūkis, ir vis dėlto – labai smagu!
Taip, ir tai laikas, kuris augina. Kuomet per greitai prabėgusioje savaitėje sutelpa metų patirtys, atradimai, pasiekimai, nuostabos ir pamokos – labiau tėvams, o ne vaikams.
