Vaikų ligų gydytoja atsako į mamos klausimą apie pirštuko čiulpimą – ar tikrai tai geriau, negu čiulpti čiulptuką?
Iš skaitytojos laiško:
„Auginu penkių mėnesių dukrytę. Neseniai su ja buvau pas pediatrę, kuri pamačiusi, kad mergytė su čiulptuku, ištraukė jį ir į burnytę jai įdėjo pirštelį. Kodėl pirštelis yra geriau už čiulptuką? Kodėl kūdikiai mėgsta įvairius daiktus dėti į burnytę ir „ragauti”? Pastebėjau, kad mano dukrytė dažnai iš burnos išsitraukia čiulptuką ir čiulpia, pavyzdžiui, žaisliuką.”
Rasa
Atsako vaikų ligų gydytoja Rūta Maciulevičienė
Ilgiau čiulpia jautresni
Vakarų šalyse, ypač Prancūzijoje, labai madinga kūdikiams neduoti čiulptuko, o nuo pirmosios gyvenimo dienos mokyti čiulpti pirštą. Jau gimdymo namuose naujagimiui į burnytę yra įkišamas kumštelis, kad mažylis jį čiulptų. Manau, čiulpti piršto skatinti nereikėtų, mat vėliau labai sunku atpratinti vaiką nuo šio įpročio. Pirštas visada čia pat ir susijaudinęs vaikas jį turi po ranka, įsikiša į burną ir nusiramina čiulpdamas. Nebūtų nieko bloga, jeigu nečiulptų piršto per ilgai ir nuo jo atprastų būdamas dvejų-trejų metų. Tačiau paprastai įprotis čiulpti pirštą išlieka ilgam – čiulpią jį darželinukai ir mokyklinio amžiaus vaikai.
Jeigu kūdikis įpranta prie čiulptuko, jo lengviau atsisakyti – galima atsisveikinti su čiulptuku ir jo nebus, o vaikutis neišsiugdys poreikio nuolatos ką nors čiulpti ir turėti burnytėje. Ypač jautresnės prigimties kūdikiams nerekomenduočiau skatinti čiulpti pirštą, nes jiems itin sunku nuo jo atprasti. Prie piršto šie mažyliai labai stipriai prisiriša. Jeigu kūdikis pats susiranda pirštelį ir jį čiulpia, patarčiau ištraukti ir sudominti kuo nors kitu.
Žindomiems kūdikiams pirštuko nereikia
Žindomas kūdikis patenkina savo įgimtą čiulpimo poreikį ir neturi stipraus noro čiulpti čiulptuką ar pirštą, o štai Prancūzijoje labai mažai mažylių mamos žindo ir jie lieka nepatenkinę čiulpimo poreikio, todėl įpranta čiulpti pirštelius.
Per ilgai čiulpiančiam gali augti kreivi dantukai, o čiulpiant pirštą – gali deformuotis ir pats pirštas, jis gali būti plonesnis, kaip reikiant neišsivystęs. Būtų gerai, kad iki pusantrų-dvejų metų vaikas atprastų čiulpti čiulptuką ir išmoktų nusiraminti kitais būdais.
Kad kūdikis nejaustų poreikio nuolatos čiulpti pirštelį ar čiulptuką norėdamas nusiraminti, nuo pirmųjų gyvenimo dienų jį nešiokite, supkite, glauskite. Kai mama yra šalia, o kūdikis jaučia, kaip plaka jos širdis, ramų kvėpavimą, nurimsta ir be čiulptuko. Visai mažas kūdikis nusiramina ir žįsdamas krūtį – dažniausiai iš pradžių sočiai pavalgo, paskui patenkina čiulpimo poreikį žįsdamas ir užmiega.
Burna kūdikiui – lyg trečioji akis
Nieko bloga, kad penkių mėnesių kūdikis noriai visus daiktus deda į burnytę, nes per burną jis pažįsta pasaulį. Kai tik sugeba įvaldyti rankyčių judesius, pirmiausia jos „nukreipia” viską, ką laiko, į burną. Įdomu tai, kad maždaug 4-4,5 mėn. kūdikis jau sąmoningai dedasi į burnytę maistą.
Jeigu yra maitinamas iš buteliuko, jau bando pats įsidėti buteliuką į burnytę ir pavalgyti. Jeigu yra žindomas, bando prilaikyti mamos krūtį ir spenelį įsidėti į burnytę. Burnytė kaip priemonė pasauliui pažinti reikalinga maždaug iki 1,5 m. Tuo metu vertėtų pasirūpinti vaiko saugumu, kad neprarytų kokių nors daiktų.
Nereikia drausti mažyliui ragauti naujų daiktų, nes tai raidos etapas, skatinantis vaiką vystytis. Kišdamasis daiktus į burnytę kūdikis turi geresnes sąlygas vystytis ir bręsti. Kad lavėtų pažintinės savybės, mažylio aplinkoje turėtų būti daiktų, kuriuos jis galėtų paragauti, apžiūrėti, apčiupinėti. Kai vaikučio smegenys bus sukaupusios pakankamai informacijos ir išsivysčiusios, daiktų kišimas į burną nebeteks prasmės ir vaikas palengva ims rinkti informaciją regimuoju būdu, kuris išliks svarbiausias iki pat gyvenimo pabaigos.
O kol akys dar nėra gerai išsivysčiusios, kad galėtų kaupti reikiamą informaciją, burna yra tarsi trečioji akis – su ja ir apžiūri, ir „paragauja”.