Psichologės Karolinos Gurskienės straipsnis apie vaikus, kurie nemėgsta švelnumo ir meilumo. Ar visada dėl to kaltas autizmas?
Psichologė Karolina Gurskienė.
Kūdikio laukimas daugelyje šeimų yra ypatingas. Mamytės meiliai šypsodamos perka pirmuosius kūdikių drabužėlius ir nekantraudamos laukia pirmojo susitikimo, tuo tarpu tėveliai kaip įmanydami rūpinasi mamytėmis, taip perteikdami rūpestį ir jaukiai pilvelyje įsitaisiusiam mažyliui. Namuose vis nesiliauja kalbos apie naująjį gyventoją, o vaizdiniuose tik pačios gražiausios akimirkos: kaip mažylis meiliai šypsosi tėveliams, kaip galvelę priglaudęs į kažką ramiai žiūri, kaip savo putliomis rankutėmis apkabina ar užmigdamas įsikimba visu savo delniuku į vieno iš tėvelių pirštą.
Tačiau kartais viskas ima ir vyksta ne „pagal planą”. Mažylis auga, tačiau nei ypatingo švelnumo, nei ypatingo artumo, rodos jam nereikia. Nenorom peršasi nebyli mintis: „kažkoks keistas tas mano vaikas”. Vos jį apkabinus nepatenkintas muistosi, švelniai glostant nusisuka, o pradėjus įkyriau myluoti, net zirzdamas sprunka į kitą kambario pusę. Jei toks vaiko charakteris, tai dar nieko tokio, tačiau kas jei tai kažkokio sutrikimo požymiai? Ir dažniausiai imame atsakymo ieškoti patys…
Šis informacijos amžius mums „atnešė” ne tik galimybę lengvai gauti beveik visą mums rūpimą informaciją, tačiau kartu ir „įvedė” nemažai sumaišties.
Anksčiau, išsigandusi mamytė dėl savo artumo vengiančio mažylio, nueidavo pas kūdikį prižiūrintį pediatrą ir išdėsčiusi savo abejones gaudavo objektyvų atsakymą. Ne kiekviena galėdavo iš anksto sugalvoti vaikui „preliminarią diagnozę” – visų knygų nenusipirksi, o ir tiek laiko jose ieškoti atsakymų esant su mažu vaikų ant rankų, nuoširdžiai pritrūksta. Šiandien, įvedusios į internetą „pastebėtus keistus kūdikio simptomus” mamytės lengvai prisitaiko „diagnozę”.
Pasitikslinimui ir užtikrintumui prieš akis lyg tyčia „išdygsta” dar koks mamyčių forumas, kuriame: „Tikrai! Labai panašiai besielgiančiam vaikui specialistai nustatė AUTIZMĄ!”
Išgąsčio kupinomis akimis iš pradžių išmušama iš vėžių visa šeima, o vėliau ir visa plati giminė. O gal vis gi tai ne koks sutrikimas, tik toks jau tas mano vaiko temperamentas? Juk ir suaugusiųjų yra tokių emociškai šaltų, kad net nedrąsu prieiti, o ką jau kalbėti apie artimą bendravimą. Tačiau vis gi, jeigu nerimą kelia įtartinas vaiko elgesys, bent iš tolo susipažinkime su tuo paslaptinguoju autizmu ir jo specifika.
Autizmo požymiai
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į pagrindinius autizmo požymius, kuriuos beje, tiksliai nustatyti gali tik tos srities specialistai. Autizmui kūdikystėje yra būdinga tam tikra simptomatika, kuri yra visiškai kitokia ankstyvojoje ir vėlyvojoje vaikystėje. Dar kūdikystėje autizmo sindromą diagnozuotam mažyliui būdingas nesidomėjimas žaidimais su kitais žmonėmis, jis nereaguoja kalbinamas, nemėgsta, kai jį liečia, priešinasi ar net verkia imamas ant rankų.
Gana aiškių autizmo požymių galima pastebėti esant vaikučiui maždaug 1,5 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikas akivaizdžiai vengia akių kontakto, visiškai nereaguoja į savo vardą, neparodo jokios ypatingos reakcijos kai yra kviečiamas, kartais net atrodo kad jis negirdi.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Taip pat daug gana aiškių autizmo požymių galima pastebėti esant vaikučiui maždaug 1,5 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikas akivaizdžiai vengia akių kontakto, visiškai nereaguoja į savo vardą, neparodo jokios ypatingos reakcijos kai yra kviečiamas, kartais net atrodo kad jis negirdi. Tokiam vaikui sunku sukaupti dėmesį, jis dažnai atlieka kažkokį pasirinktą monotoninį judesį (pavyzdžiui puse dienos suka tarp pirštukų šaukšto kotą), taip pat turi sunkumų bendraudamas neverbaliai.
Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vaikams, kuriems yra diagnozuoti autizmo spektro sutrikimai, maždaug 1 – 2 metų laikotarpyje pasireiškia vystymosi regresija, t. y. grįžimas į ankstesnę būklę. Vaikai nustoja kalbėti, žaisti, bendrauti, nors visa tai, atrodo, jau buvo gana gerai išmokę. Taigi, pastebėję, kad Jūsų mažyliui lyg ir būdingi šie bruožai, apie savo nuogąstavimus visų pirma pasitarkite su Jūsų vaiką prižiūrinčių pediatru, kuris įvertins ar Jūsų nerimas yra pagrįstas ir ar tikrai reikia kreiptis į raidos specialistus.
Priimkite vaiką tokį, koks jis yra
Tačiau neatradus pakankamai sutapimų su autizmui būdingais požymiais, ramiai atsikvėpkite ir priimkite vaiką tokį, koks jis yra. Tėvelių užduotis yra apgaubti kūdikį visokeriopa meile, o kiek kūdikiui jos reikia, palikime spręsti jam pačiam. Ir visiškai nesvarbu, auginate mergaitę ar berniuką, juk būti besąlygiškai mylimi nusipelnėme mes visi.
Klaidinga nuomonė berniuką auginti pabrėžiant: „neverk, būk vyras!”, o mergaitę įtikinėjant tik gražaus žodžio ir švelnumo galia. Tiek vieni, tiek kiti turėtų būti vienodai mokomi reikšti savo emocijas, jų neslopinti. Mat slopinami neigiami jausmai „mėgsta” kauptis, kol galiausiai nebetelpa ir išsiveržia emocinėmis neadekvačiomis audromis. Jeigu Jūsų berniukas labai susijaudino, leiskite verkti net ir „tokiam dideliam vyrui”, tačiau paaiškinkite, kad yra ir kitų būdų išreikšti emocijas. Jei Jūsų mergaitė ima verkti, kad susiruošusi namo niekaip neprisiprašo kiemo draugės grąžinti jos lėlės, leiskite jai pykti. Net paskatinkite ją kovingai nuotaikai, tačiau būtinai paaiškinti kur yra riba, kad pyktis nepereitų į agresiją.
Klaidinga nuomonė berniuką auginti pabrėžiant: „neverk, būk vyras!“, o mergaitę įtikinėjant tik gražaus žodžio ir švelnumo galia. Tiek vieni, tiek kiti turėtų būti vienodai mokomi reikšti savo emocijas, jų neslopinti.Psichologė Karolina GURSKIENĖ
Tiek ypač meilius vaikus, tiek pasimylavimų vengiančius mokyti švelnumo ir empatijos tikrai reikia. Šiuolaikinės technologijos suteikia vaikui galimybę žaidimų metu virtualiai gydyti lėles ir gyvūnus vos vienu mygtuko paspaudimu.
Tai be jokios abejonės žadina vaiko susidomėjimą ir skatina jį išmokti naudotis pačiomis naujausiomis technologijomis, bet ar gyvenime užtenka vieno mygtuko, kad sesutė nebeverktų?
Norint vaiką išmokyti švelnumo ir įsijautimo į kito žmogaus emocijas, reikia jį mokyti taip, kaip mokome skaityti ar rašyti – kantriai ir suvokiant, kad tai yra labai svarbu.
Vaikai mokosi žaisdami ir stebėdami (ypač tėvelius), todėl vertėtų pažaisti kartu su vaiku ir tarsi „įpūsti” žaislams gyvybės, parodyti galimas emocijas – kad mašinytei padarius avariją keleiviams skauda, o gydant ir glostant greičiau sveikta, kad lėlytėms tarpusavyje susipykus abiems liūdna, o susitaikius pasidaro linksma.
Vaikai daug išmoksta tyrinėdami pasaulį patys, tačiau kaip oras jiems reikalingas artimų žmonių paaiškinimas ką veikti su šiame pasaulyje esančiais stebuklais ir kodėl nebyliai stovinčiam medeliui skauda nors spardydamas į jį matai, kad jis nei verkia, nei dejuoja.
