Sakoma, kad pripratimas – antras prigimimas, ir tai galioja ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams.
Miegojimas tėvų lovoje, sauskelnės ir čiulptukas. Tai populiariausias trejetas, kuris reikalauja daug tėvų kantrybės, užsispyrimo ir pastangų. Apie tai, kaip vaikus atpratino nuo įpročio ramintis ar tiesiog žaisti su čiulptuku, pasakoja penkios mamos, o gydytoja-odontologė komentuoja, kokio amžiaus mažyliui geriausia atsisakyti šio įpročio.
Viktorija, 11 mėnesių Kristupo ir 3 metų Marijos mama: „Su vyru nusprendėme vyresniajai mergaitei čiulptuko leisti atsisakyti tada, kai ji tam bus psichologiškai pasiruošusi. Tai įvyko, kai jai buvo dveji metai ir trys mėnesiai. Mes jai pasiūlėme čiulptuką išmesti. Klausėme, kaip ji tai norėtų padaryti: nunešti į konteinerį, o gal nuleisti į unitazą? Ji pasirinko pastarąjį variantą. Čiulptukui nusileidus su vandeniu, ji susigraudino, šiek tiek verkė, tačiau žinojo, kad jo jau nebėra. Per kelias dienas su šia mintimi dukrytė susitaikė. Mūsų sūnaus – visai kita istorija. Jis čiulptuko net nesutinka imti į burną (nors mes norėjome, kad turėtų nusiraminimo priemonę), taigi – nereikės ir atpratinti.”
Edita, beveik 4 metų Monikos ir 1 metų ir 8 mėnesių Motiejaus mama: „Monikai iš pradžių bandžiau visai neduoti vadinamosios „soskės”, bet po trijų dienų verkimo pasidaviau. Iki metų abiejų vaikų net neplanavau atpratinti, nes maitinau savo pienu. Manau, jiems tai asocijuojasi su maitinimu ir yra puiki nusiraminimo priemonė. Abu vaikus pirmiausia nuo čiulptuko atpratinau dienos metu, nes taip lengviau – galima dėmesį nukreipti žaidimais ar kokį džiūvėsėlį duoti. Labai stebiu vaiką, kada čiulptukas jam tampa įpročiu, o ne nusiraminimo priemone, tada nusprendžiu visai paimti. Dukros atpratinimo istorija labai juokinga: ji ryte sėdėjo ant puoduko ir „soskė” įkrito tiesiai į šlapimą. Pamačiusi tai, mažoji pati pareiškė, kad „fu”. Motiejų taip pat pirmiausia atpratinau dieną, bet naktimis jam labai reikėjo šio daikto, tai „žaidėme žaidėme”, kol prisiverčiau tai baigti. Į čiulptuką įkirpau, mažasis nesuprato, kas darosi, kelias naktis pyko, buvo neramus, bet galiausiai pamiršo. Dėl terminų… Manau, kad iki metų – labai normalu vaikui nusiraminti su čiulptuku, o nuo metų iki pusantrų reikia rasti momentą, kada jis turi mesti čiulptuką. Nuo pusantrų iki dviejų – labai užsitęsęs laikotarpis, nuo dviejų – man nepriimtina.”
Simona, 4 metų Kristupo ir 2 metų Aurimo mama: „Gydytojai sako, kad geriausia atpratinti iki 1–2 metų, tokios taktikos laikiausi ir aš. Svarbiausia žiūrėti, kada vaikui tai lieka tik įprotis, o ne poreikis. Savo vyresnįjį vaiką atpratinau gudriu būdu. Kai jis nematė, čiulptukui nukirpau patį galiuką. Kai jis pastebėjo pokyčius, pasakiau, kad katinas nukando. Jis labai pyko ant katino, bandė prieš miegą dar pasinaudoti „sugadintu” čiulptuku, bet buvo labai nepatogu, todėl bambėdamas nusisuko ant šono ir užmigo be jo. Ir daugiau nebereikėjo.”
Kristina, 1 metų ir 7 mėnesių Emilijos mama: „Mūsų istoriją vadinu sėkmės, nes vienam čiuptukui labai „nusidėvėjus”, sutrūkinėjus, nupirkome naują, tačiau jis dukrai visai nepatiko. Ji buvo nepatenkinta, spjovė jį lauk ir prašė naujo. Kai negavo, labai greitai pamiršo, kad jos gyvenime kažkada toks daiktas egzistavo. Mažylei tuo metu buvo maždaug pusantrų metų”.
Viktorija, 3 metų Oskaro mama: „Ilgai delsėme ir nuo čiulptuko vaiką atpratinome tik beveik trejų metų. Mums suveikė metodas „atiduok tam, kuriam labiau to reikia”. Gimus Oskaro pusseserei, jį įtikinome, kad tai mažų vaikų reikalas ir pasiūlėme čiulptuką padovanoti. Prie šios minties sūnų pratinome kelias savaites, todėl tą dieną, kai čiulptuką „perdavėme” mažai mergaitei, jis reagavo labai ramiai ir santūriai, visai nesupyko”.
Apie tai, iki kokio amžiaus vaikui reikėtų atsisakyti čiulptuko, komentuoja Vilniaus Karoliniškių poliklinikos gydytoja odontologė Indrė Stankevičienė:
„Čiulpimas – tai visiškai natūralus kūdikio refleksas. Net būdamas gimdoje, mažylis jau pradeda čiulpti savo nykštį ar pirštus. Tik gimęs naujagimis mėgsta čiulpti nykštį, čiulptuką ar įvairius daiktus. Tai padeda jam jaustis saugiam, laimingam ir lengviau pažinti supančią aplinką. Todėl poreikis čiulpti ypač padidėja, kai kūdikis atsiduria nepažįstamoje aplinkoje, yra neramus ar pavargęs.
Tačiau ilgai užsitęsęs čiulpimas, pavyzdžiui, naudojant čiulptuką, gali sutrikdyti taisyklingą burnos augimą ir sąkandžio formavimąsi. Mokslininkai neturi vieningos nuomonės, kada būtina atsisakyti šio daikto. Vieni jų pataria tai padaryti dar iki metų, kiti – šiek tiek vėliau.
Dauguma vaikų savaime atsikrato šio įpročio būdami 2–4 metų. Jei taip nenutinka, tokio amžiaus vaikui reikėtų padėti, mat, pagal mokslininkų pastebėjimus, jau 18 mėnesių mažyliui, pastoviai naudojančiam čiulptuką, pastebimi pirmi žalingo poveikio ženklai.”
