Linksmą, judrią ir komunikabilią dukrytę auginanti mama nerimauja dėl vieno dalyko – juodos spalvos, kurią labiausiai mėgsta mažylė. Ar tai gali signalizuoti, kad mergaitei kažkas negerai? Mama klausia – psichologė atsako.
Mama klausia:
Mano mergaitei yra 3 metukai 8 mėnesiai. Ji yra labai šneki, linksma, judri, žmonių nebijo ir nepanašu, kad turėtų bėdų, eina į darželį ir labai mėgsta vaikus. Tačiau kaskart parsinešusi iš darželio jos darbus, pastebiu, kad piešiniuose dominuoja juoda spalva. Namuose taip pat dažniausiai ieško juodos spalvos. Gavus užduotį kažką nupiešti, būtinai turi padengti visą foną (piešė tėčio veidą, padarė akis, burną, likusią veido dalį užspalvino tamsia mėlyna spalva), labai daug jos darbelių dominuoja juoda spalva. Ką tai reiškia? Sunerimau, nes tai labai ryškiai matosi, kartais net saulytę juodai spalvina“.
Atsako psichologė Daiva Čeponienė.
Dėkoju Jums už šį pasidalinimą. Patikėkite, Jūsų nerimas šioje situacijoje yra visiškai suprantamas, be to to, jį jaučia ne viena mama. Labai dažnai tėvai suglumsta, kai iš gausybės spalvų jų atžalos išsirenka juodą ar kitą tamsią spalvą. O ką pagalvojame, jeigu tuo pačiu metu, kai mūsų vaikas pasirenka juodą pieštuką, draugų vaikai renkasi geltoną, žalią ar mėlyną? Žinoma, tada mums patiems suplazdena nerimo drugelis pilve, ir nusprendžiame, kad… su mūsų vaiku kažkas negerai! Ne, laimei, viskas ne taip! Su mūsų vaikais, piešiančiais juodu pieštuku, dažniausiai viskas yra gerai. Mes patys, suaugę, esame įpratę matyti piešiniuose geltoną saulę, mėlyną dangų, žalius medžius, todėl kai pamatome neįprastą piešinuką, į jį suprojektuojame savo nerimą.
Pradėkime nuo to, kad kūdikiai pradeda skirti spalvas tik apie ketvirtą gyvenimo mėnesį. Mažyliai, pradėję keverzoti ir piešti, pradžioje net nesieja spalvų su tikrais, realybėje egzistuojančiais daiktais, ir norėdami piešti stveria tą pieštuką, kuris arčiausiai arba tą, kuris ryškiausias. Pasak A. Brazauskaitės (2004), įprasta, kad maži vaikai kur kas dažniau renkasi būtent tamsių spalvų pieštukus ar flomasterius, nes tamsios spalvos kuria ryškų kontrastą su popieriumi. Vaikams gražu stebėti, kaip išryškėja jų piešinys baltame popieriaus lape. Tai, kad Jūsų trejų metų dukrytė piešia juoda spalva, yra ir normalu, ir atitinka tokio amžiaus vaikų piešinius. Tol, kol nėra susiformavęs žmogaus figūros piešinys, tol nereikia tikėtis, kad spalva atitiks realybę, vadinasi, normalu ir tai, kad mergaitės piešiama saulė yra juoda, gandras rožinis, o tėtis – mėlynu veidu.
Norisi tikėti, kad aptarimas to, kodėl vaikai dažnai renkasi juodą spalvą, leis jums jaustis ramiau. Jeigu nepaisant viso to vis tiek nedrąsu grožėtis tamsiais dukrytės piešiniais, verta savęs paklausti, kodėl man, mamai, tai kelia nemalonų jausmą? Ką visame tame matau aš? Ką aš jaučiu?
Jeigu žvelgtume į juodą spalvą istorijos aspektu, netrukus pastebėtume, kad juoda spalva gal ir ne veltui mums daugeliui asocijuojasi su nerimu. Juk ilgus amžius visi netikėti nemalonumai būdavo siejami su tamsa: laukiniai žvėrys, priešai, netikėtos duobės kelyje, neaiškūs garsai, šešėliai ir pan. Natūralu, anuomet tai kėlė baimę, tai gali kelti nejaukius jausmus ir iki šiol. Dėl šios priežasties ir tamsūs šešėliai baltame lape gali sukelti nemalonius potyrius, tačiau tai daugiau apie jus pačią, ne apie vaiką. Mes juk patys renkamės, kokias prasmes kam suteikti. Žvelgdami į juodą spalvą ją vertinti galime ne kaip pavojų ar mirtį, o, priešingai, kaip gimimo simbolį: juk kūdikis gimsta iš tamsos į šviesą, grūdas, esantis dirvoje, išdygsta ir stiebiasi į saulę. Juoda spalva daugelyje kultūrų asocijuojasi su žeme, kuri – pradžių pradžia. Ar vis dar juoda spalva Jums reiškia kažką baisaus ir neigiamo? Gal jau nebe, nebūtinai?..
Jūs, miela mama, savo laiške rašote, kad jūsų dukrytė yra labai šneki, linksma, judri, nebijo žmonių ir, remiantis tuo, darytina prielaida, kad šiuo metu išties rimtų bėdų neturi. Kaip jau ir aptarėme, tokio amžiaus vaikų piešiniuose stebimų tamsių spalvų neverta sieti su negatyviomis emocijomis. Žinoma, galite su dukra aptarti, pasikalbėti, paklausti, kodėl mieliau renkasi šią spalvą, o ne kitą, tačiau visa tai ne tam, kad vertintumėte, o kad geriau dukrą pažintumėte. Nepamirškime ir to, kad labai dažnai vaikai reaguoja į mūsų veido išraiškas ir išsakomus bei nutylėtus žodžius. Yra vaikų, kurie sulaukia gausesnio tėvų dėmesio ir atidaus žvilgsnio į savo piešinius tik tada, kai piešia juos juodai. Natūralu, kad tada kyla pagunda tik tokius ir tepiešti…
Sėkmės Jums auginant ir džiaugiantis savo mergaite! Grožėkitės jos piešiniais ir drauge pieškite savo pasaulius!
