Artėjančios žiemos šventės paprastai prie vieno stalo suburia gimines ir artimuosius, įvairių kartų atstovus. Artėjant metų pabaigai norisi kalbėti apie šeimos tradicijas. Tradicijos teikia vaikams saugumo, o šeimai padeda bendrauti.
Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė, trijų vaikų mama
„Yra tradicijų, kurias mes tarsi paveldime iš kartos į kartą. Tai. Kūčios. Kalėdos, Velykos ir pan. Tačiau ar mes iš tiesų sukuriame tai, kas būtų įsimintina ir prasminga visai šeimai, ypač vaikams? Tarkim, per Kūčias padengiamas stalas ir paruošiami 12 patiekalų. Kiek iš jų yra valgomi vaikų? Geriausiu atveju – 2-3. Viskas pritaikyta tik suaugusiesiems, tai ką tam vargšui vaikui daryti…Visi stengiasi paragauti visų dvylikos, mažyliui irgi būtų įdomu, bet jam tai neskanu. Tai kokią tradiciją vaikas mato, ko jis išmoksta? Prikimšti skrandį to, kas jam visiškai neskanu? Kodėl nepaisyti vaiko poreikių ir tuo pačiu metu parodyti jam savo pagarbą ir galbūt paruošti jam tinkančių patiekalų. Nereikia jam atskiro stalo, tačiau keleto patiekalų tikrai reikėtų.
Manyčiau, kad graži tradicija galėtų būti pakviesti vaikus drauge gaminti, o ne vyti juos kaip šunyčius iš virtuvės, girdi, nesipainiok čia mums po kojom, eik pažiūrėk, kol patekės Vakarė žvaigždė. Graudžiai skamba? Bet taip ir yra. Sukuriama įtampa, o ne šventinė nuotaika.
Kita bėda, kad susėdus prie stalo mažyliai paprastai labai greitai atsipalaiduoja ir pradeda linksmintis, o tada ką girdi? Ir vėl priekaištus: „Susikaupk, apsiramink, šiandien ramus vakaras, turi vyrauti ramybė.“ Suaugusieji bando kurti tradiciją, kurios patys net nesupranta. Paklauskite, kokios nors šeimos, kokia jų Kūčių vakarienė. Atsakys, kad susėda visi prie bendro stalo, bet juk taip galite padaryti nors ir kiekvieną dieną. Sakys, kad ragauja 12 patiekalų. Bet per kokius giminės pokylius būna dar daugiau maisto. Tai kur tradicija, kur išskirtinumas?
Šventei reikia ruoštis. Susėdę prie stalo paaiškinkite vaikui, kodėl mes valgome būtent 12 patiekalų, nuvažiuokite pažiūrėti prakartėlės, papasakokite, kad tą naktį prakalba gyvūnai, kad tai stebuklinga naktis. Padėkite tuščią lėkštę jau išėjusiems iš šio pasaulio artimiesiems, pasakykite, kad tikima, jog mirusieji gali naktį ateiti, pakalbėkite apie juos.
O Kūčių nakties burtai – tai toks smagumas… Mes šeimoje traukiame burtus iš po puodelio. Bet, užuot naudoję tradicinius daiktus – rūtos šakelę, vestuvinė žiedą ir rožinį, po puodeliu slepiame pinigėlį (uždarbis), mašinytė (kelionė), kreida (daug mokslo) ir vestuvinis žiedas (sukursi šeimą).
Tradicijos turi džiuginti, nebūti našta ar prievole, jei suaugusieji jomis nesidžiaugs, tai nesidžiaugs ir vaikai.
Kurkime tradicijas drauge! Gražios tradicijos, kuriamos kartu, nuspalvina gyvenimą, suteikia jam daugiau džiaugsmo. Susėdę prie Kūčių ar kalėdinio stalo neplepėkite niekų, pakalbėkite apie tai, ką nuveikėte per metus, ką planuojate daryti kitais. Tai teikia vilties ne tik suaugusiems, bet ir mažyliams“.
