Kodėl vaikams, ypač ikimokyklinio amžiaus, taip svarbu žaisti? Ne mokytis pažinti raides ar skaičius, ne išmokti naudotis telefonu ar lankyti penkis būrelius, o tiesiog… žaisti. Pirmiausia – žaisti vaikui labai malonu. Vaikas „išžaidžia“ susikaupusias problemas, įtampas ir sunkumus. Na, ir antra – žaisdamas vaikas susipažįsta su pasauliu.
Pastarųjų dešimtmečių žaidimo tyrimai įrodo, kad vaikai, kurie daug žaidė, augo emociškai, socialiai ir fiziškai brandūs. Žaidimai padeda vaikui įgyti savarankiškam ir atsakingam gyvenimui reikiamų įgūdžių, vysto svarbiausius gebėjimus. Žaisdamas vaikas ne tik savaip atkartoja patirtus įvykius ir išgyvenimus, bet ir netiesiogiai įveikia konfliktus, kylančius tikrame gyvenime.
Taigi, ikimokyklinio amžiaus vaikui žaisti yra gyvybiškai svarbu. Štai kodėl:
1. Vaikas mokosi pažinti pasaulį ir save. Žaisdamas mažylis išsiduoda, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia;
2. Formuojasi vaiko vertybės. Žaidimas yra tyrinėjimo forma. Žaidimas atsispindi vaiko idealus, kuriuos į savo pasaulėlį perkelia iš suaugusiųjų pasaulio. Taip po truputį formuojasi paties vaiko gyvenimiška pozicija;
3. Lavina vaizduotę, kūrybingumą ir fantaziją. Skiautė balto audeklo virsta gydytojo chalatu, pagaliukas – švirkštu, popieriaus skiautelės – vaistais, o lėlė ar kantrus senelis – ligoniu. Tokie kūrybiški žaidimai yra svarbiausias ikimokyklinio amžiaus vaikų pomėgis;
4. Lavina protą. Spręsdamas žaidžiant iškilusias užduotis, vaikas savo mintis mokosi reikšti žodžiais. Žaisdamas vaikas lavina mąstymą, kalbą ir vaizduotę;
5. Moko rasti alternatyvą. Vaikams į galvą dažnai šauna nepaprastų idėjų, kaip antai skėtis ne tik saugo nuo lietaus, apverstas panašus į laivą! Vaikai, kuriems tėvai nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, neparodė, kad alternatyva visada yra, lengvai pasiduoda panikai;
6. Didina pasitikėjimą savimi. Žaisdamas mažylis mokosi įveikti sunkumus, todėl žaidimas niekada nepabosta ir teikia pasitenkinimo savimi;
7. Moko bendrauti su kitais. Žaisdami mažyliai pykstasi, bet taip pat ir mokosi susitaikyti, rasti kompromisą, kurti tokias žaidimo taisykles, kurios būtų priimtinos ir kitiems. Persikūnydamas iš vieno vaidmens į kitą, vaikas mokosi vertinti padėtį tarsi iš šalies;
8. Ugdo motorikos įgūdžius ir gabumus. Šiuolaikiniai vaikai juda per mažai, todėl motorika yra silpnai išvystyta. O mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų. Juk šie du dalykai yra glaudžiai susiję.
9. Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2–6 metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai, kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią nerimą.
Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys, ugdomosios pratybos, kūdikių mokyklėlės pavadinamos „mokymusi žaidžiant“, iš tiesų tai yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo pasaulyje, pats kuria žaidimą.
