Vaiko organizmas į psichologines ir bendravimo bėdas gali reaguoti įvairiais fizinės sveikatos sutrikimais ar ligomis. Kaip emocijos veikia kūną ir kaip padėti vaikui? Straipsnis iš žurnalo TAVO VAIKAS archyvo, kuriame konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė psichoterapeutė Roma Šerkšnienė.
Emocijų paskirtis – aktyvinti kūną, žaibiškai reaguoti ir nedelsiant veikti, judėti. Pyktis padeda kovoti, gintis ir išlikti. Vaikui, kaip ir suaugusiajam, kai supyksta, į rankas priplūsta kraujo, jos prakaituoja, pradeda greičiau plakti širdis. Baimė suaktyvina griaučių ir kojų raumenis, kad žmogui būtų lengviau išvengti pavojaus. Pavojus kyla tuomet, jei vaikas baimę ar pyktį jaučia nuolatos, jų neatpažįsta ar turi slopinti. Per stipri neatpažinta baimė pasireiškia fiziologinėmis reakcijomis: džiūsta burna ar teka seilės, sutrinka kvėpavimas ar virškinimas, širdies veikla, virpa rankos, vaikas gali vemti, jausti spazmus pilvo srityje. Dažnai slopinant pyktį įsitempia sprando ir pečių juostos raumenys, todėl vaikas gali nuolat skųstis galvos skausmais.
Amžiaus riba ir smegenų branda
Naujagimis ir kūdikis emocijas reiškia kūnu, nes neturi daugiau galimybių. Kai verkia arba džiaugiasi, mosikuoja rankutėmis, kojytėmis, greitėja jo širdies darbas, kvėpavimas. Mažyliui augant didėja ir jo smegenys, vystosi pažintinės funkcijos. Kad vaikas galėtų įvardyti emocijas, norėtų ir įstengtų jas valdyti, turi įgyti patirties, jo kalba, atmintis turi būti pakankamai išvystyta, kad įgytą patirtį prisimintų. 5–6 m. vaikas jau turėtų mokėti įvardyti savo jausmus.
Vaikas, kurio tėvai nuo mažens nemoko atskirti, suvokti svarbiausių emocijų, nesupranta, kad tai, ką jaučia, yra ne kūno liga, o tik jausmų fizinė išraiška. Vaikai nesusieja, kad pyktis, nerimas, pasišlykštėjimas, nuostaba, džiaugsmas visada veikia ir kūną. Tėvelių pareiga – padėti jiems atpažinti emocines būsenas, jas įvardyti. Pavyzdžiui, kai trimetis ar keturmetis spardosi, rėkia, galima pasakyti: „O, matau, tu supykai.“
Mergaitės ir berniukai
Psichologinių bėdų patiria visi, tik reakcija į jas skiriasi. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad fiziniais negalavimais skundžiasi 11 proc. 12–16 m. mergaičių ir tik 4 proc. berniukų. Jie labiau linkę išlieti jausmus, elgtis agresyviai, kovoti. Savo išvadas mokslininkai aiškina tuo, kad mergaitės linkusios jausmus slopinti, nes joms bendravimas ir santykiai yra svarbesni nei berniukams. Todėl jos dažniausiai nerodo savo pykčio, nuoskaudų ir baimių, jas kaupia viduje. Toks jausmų sulaikymas gali pasireikšti galvos, pilvo, raumenų skausmais, pykinimu ar kitais fiziniais negalavimais, kai gydytojai nenustato biologinės priežasties.
Kur „nutūpia“ jausmai
Kai kurie psichologai teigia, kad psichologinės bėdos „mėgsta“ tam tikras kūno vietas ir ligas. Pavyzdžiui, vaikas, kuriam neleidžiama išsiverkti, gali susirgti astma, jei šlykštisi kuo nors ir nori nuo ko nors atsiriboti, užpuola alerginė sloga. Virškinimo sistemos ligos apninka per daug atsakingus ir pareigus, o nuo nervų sistemos perkrovos išberia odą. Psichiatrė psichoterapeutė R.Šerkšnienė mano, kad ligos priežasčių paieška per neigiamas emocijas atspindi tik dalį tiesos, norą atrasti „stebuklingą“ receptą. Pavyzdžiui, jei tėvų draudimas vaikui aktyviai judėti iš tiesų sukeltų kaulų ir raumenų ligas, tai tada, leidus judėti, liga turėtų „dingti“. Tačiau taip neatsitinka. Be to, klaidinga vaikų emocinius sunkumus „nurašyti“ sutrikusiems šeimos santykiams. Juk gali būti, kad šeimos santykiai geri, tačiau vaikas skundžiasi skausmais dėl to, kad mokykloje ar darželyje patiria stiprių emocinių išgyvenimų, pvz., bijo patyčių, o tėvams to nesako. Psichosomatinės ligos gali išsivystyti ir dėl daugelio kitų priežasčių: genetinių ypatybių, jautrios nervų sistemos, temperamento, santykių kokybės šeimoje ir su aplinka. Ne taip viskas paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau tikra tiesa, kad psichologinės bėdos veikia imunitetą. Imunitetas – prisitaikymo prie aplinkos dalis. Veikiamas įtampos jis išsenka. Kai psichologinis atsparumas susilpnėja, vaikas darosi ypač pažeidžiamas stresui, kol imuniteto atsargos išsenka, pasiekia pavojingą ribą. Vaiko stebėsena, jo pažinimas, nuolatinis rūpestis padeda to išvengti.
Liūdi mama (tėtis) – liūdi vaikas
Kad vaikas nuolat nepatirtų stiprių neigiamų emocijų ir su tuo susijusių negalavimų, santykiai šeimoje turi būti šilti. Tėvai turėtų palaikyti, suprasti vaiką ir saugoti nuo pernelyg stipraus jaudulio ir nerimo. Svarbu ne tik mažojo ir tėvų santykiai, bet ir vyraujanti šeimos kultūra bei šeimos narių bendravimo ir elgesio modelis. Pavyzdžiui, jei šeima vertina emocinį santūrumą, tokioje šeimoje nepriimtina nei garsiai juoktis, nei pykti.
Būna, abu tėvai šiltai ir gražiai bendrauja su atžala, bet tėvų tarpusavio santykiai atšalę. Tai kelia nerimą vaikui, nuolatinę įtampą, kuri gali pasireikšti galvos ar pilvo skausmais. Dažnai vaikai skundžiasi fiziniais negalavimais, kai suaugusieji su jais dalijasi savo sunkumais. „Na, štai ir vėl tėtis grįžo išgėręs…“ – guodžiasi mama mažyliui. Vaiko ir tėčio santykiai galbūt ir geri, bet atžalai kelia nerimą, kad tėčio elgesys įskaudino mamą. Mama – suaugusi moteris ir savo, kaip suaugusio žmogaus, rūpesčiais turėtų dalytis su kitais suaugusiaisiais, o ne su vaiku. Šiam tai per didelė našta. Mama gali tik įvardyti, kaip jaučiasi: „Man liūdna, aš labai pykstu, kad šiandien tėtis grįžo išgėręs. Man tai nepatinka.“ Svarbu, kad nepamirštų ir mažojo paklausti, kaip jis dėl to jaučiasi, bei paguosti jį.
Kaip paaiškinti vaikui, jei šeimos narys serga sunkia liga ar miršta, kad labai neliūdėtų? Gal slėpti?
„Vaikai mato ir girdi, kas vyksta šeimoje. Tikrovės nuo vaikų negalima ir nereikia slėpti. Vaikai turi žinoti, kad normalu yra liūdėti, ypač jei kas nors artimųjų sunkiai suserga ar numiršta. Kai tėvai slepia nuo jų tiesą ar nepaaiškina, dėl ko yra susikrimtę ir nuliūdę, būdami egocentriški, vaikai dažniausiai pradeda jausti kaltę ir manyti, kad tai jie liūdina tėvus. Svarbu, kad tėvai su vaiku pasikalbėtų. Tačiau, pasikartosiu, vaikai ne visuomet sugeba atpažinti ir įvardyti savo jausmus. Todėl į tai, kas vyksta, mažasis šeimos narys gali reaguoti įvairiai. Vieni vaikai tampa dirglesni, prieštarauja tėvams, kiti skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, atsisako valgyti“, – sako psichiatrė psichoterapeutė.
Pagalba vaikui
Tėvai neturėtų nepaisyti vaiko išsakomų skundų. Skausmas ir kiti negalavimai gali būti jo būdas išreikšti emocijas. Pokalbis su psichologu, testai, žaidimai, piešimas padeda nustatyti psichologinės bėdos priežastį ir padėti vaikui.
6 patarimai, kad būtų saugu reikšti jausmus:
* Puoselėkite šiltus, supratingus, pagarbius ir vaiką palaikančius tarpusavio santykius šeimoje.
* Vaikas yra tik vaikas, todėl jam tikrai reikia kantriai ir nuosekliai aiškinti, mokyti ir priminti.
* Vaikas gali klysti, todėl nereikia jo barti. Turėkite kantrybės, pvz., rytais neskubėkite užrišti batukų raištelių patys ir nesakykite: „Tau nuolat neišeina.“ Geriau atsikelkite keliomis minutėmis anksčiau ir vaikui palikite laiko padaryti tai pačiam. Vaikas tiesiog mokosi.
* Pripažinkite, kad vaikas turi poreikių, jo veiklą vertinkite pagarbiai. Todėl neliepkite tuoj pat viską mesti ir ateiti valgyti. Geriau jūs nueikite pas vaiką ir paklauskite, kaip sekasi, ir palikite keletą minučių žaidimui ar kitai veiklai baigti. Tada jums nereikės guostis, kad vaikas nieko nepabaigia iki galo.
* Jei energingi tėvai spaudžia lėtesnio temperamento vaiką labai skubėti, jis greičiau išsenka, nes nepajėgus spėti paskui greituolius gimdytojus.
* Energingesniam vaikui reikia suteikti galimybių išsikrauti. Pripažinkite savo ir vaiko temperamentų skirtumus. Stenkitės jį pažinti.
