Dviejų vaikų mama ir profesionali fotografė Silva Žebrauskaitė-Riazanova net ir gyvendama Londone nepamiršta švęsti pirmojo gegužės sekmadienio, kuomet Lietuvoje minima Motinos diena.
Dvylika metų Londone gyvenanti lietuvė fotografės duoną kremta jau penkerius metus. Iš pradžių tai buvo hobis, kuris laikui bėgant tapo darbu ir pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Nors Didžiojoje Britanijoje Motinos diena švenčiama mėnesiu anksčiau, Silva būtinai švenčia lietuviškąją Motinos dienos. Šiemet ši diena moteriai ypatinga dėl dar vienos priežasties.
Motinos dienos progai Silva įgyvendino fotografijų projektą „Aš ir mano dukra“, kuriame dalyvavo Londone gyvenančios lietuvių šeimos. Apie projektą pasakoja jo autorė:
“Aš ir mano dukra” – fotografijų projektas, gimęs visai neplanuotai. Kaip šiandien atsimenu, buvo eilinis pirmadienis, šaltas, tamsus ir lietingas. Ketverių metų sūnus buvo mokyklėlėje, o aš su devynių mėnesiu dukryte – namie. Staiga užplūdo motiniški jausmai ir spontaniškai kilo fotoprojekto idėja. Kai pradėjau dėlioti mintis ir idėjas, supratau, kad per ilgą laiką manyje nemažai visko prisikaupė. Taip interneto platybėse tądien pasklido skelbimas apie planuojamą fotografijų projektą ir ieškomus modelius. Norinčių sudalyvauti atsirado daug. Mano nuostabai, akimirksniu gavau daugiau kaip tris šimtus žinučių.
Šį projektą skyriau Motinos dienai, tad ėmė spausti laikas. Turėjau tris savaites ir suplanuotas dešimt fotosesijų. Vadinasi, per gana trumpą laiką turėjau atsirinkti dešimt dalyvių, suorganizuoti dešimt pasimatymų, aplankyti dešimt šeimų, įgyvendinti dešimt idėjų.
Nemeluosiu, ne viskas vyko kaip iš pypkės. Pradžia buvo sunki. Net nepradėjus dirbti jau sviro rankos. Pasirodo, ne taip paprasta suorganizuoti susitikimą, kad visiems tiktų ir idėja, ir laikas, ir vieta. Ne paslaptis, Londone labai įtemptas gyvenimo ritmas, visi skuba, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę. O dar ir atstumai daro savo. Bet, kaip sakoma, prisikalbėjau viešoje erdvėje, tad žūtbūt projektą turėjau įgyvendinti.
Kodėl „Aš ir mano dukra”? Kodėl ne „Aš ir mano vaikai”, juk ir pati auginu porelę? Logiško paaiškinimo neturiu, tiesiog tą dieną laimėjo moteriškoji pusė.
Projektu siekiau parodyti kasdienį mamos ir dukros santykį joms įprastoje aplinkoje. Be jokių ypatingų pasiruošimų ar pagražinimų, be profesionalių makiažų ir puošnių rūbų. Norėjau, kad būtų taip, kaip yra.
Šiandien fotografija yra labiau ne istorijos ir momento fiksavimas, o vis dažniau pasitelkiamas fotošopas, ir galutinis rezultatas būna toli nuo realybės. Aš norėjau natūralumo. Norėjau tikro gyvo kadro. Vaidybos ir pridėtų efektų čia nebuvo.
Kodėl pasirinkau būtent juodai baltas nuotraukas? Apie fotografiją sakoma, kad spalvos yra skirtos parodyti „rūbą“, o juodai baltos fotografijos – jausmą. Man šiame projekte būtent jausmo ir norėjosi.
Visos šeimos buvo labai malonios ir geranoriškai nusiteikusios. Tiesa, pradėjus tartis dėl susitikimo, dažniausias klausimas buvo: “O kur fotosesija vyks? Pas mus namuose? Oi, tai kad pas mus nieko ypatingo… Nemanau, kad labai tinkama…” O iš tikrųjų, man nieko ypatingo ir nereikėjo. Nuotraukų projekto dalyviams neturėjau jokių ypatingų reikalavimų, tiesiog norėjau bendradarbiauti, kad jie įsileistų mane į savo privačią erdvę, į savo namus.
Kiekviena nuotrauka turi savo mini istoriją. Tai tylus pasakojimas apie tą ypatingą mamos ir dukros ryšį, kuris gyvas ir taip stipriai jaučiamas kiekvienoje kasdienybės akimirkoje…
Rezultatu esu patenkinta. Labai noriu, kad ši graži idėja taptų mano asmenine tradicija ir kiekvienais metais prieš Motinos dieną dešimčiai šeimų padovanočiau po fotosesiją”.
Su meile – Silva Žebrauskaitė-Riazanova (Sart Photography).
