Visi esame girdėję daugybę mamai skirtų dainų. Tėvui – tik vieną kitą. Negi motinos meilė vaikui didesnė ir svarbesnė? Straipsnio konsultantė – psichologė biomedicinos mokslų daktarė doc.Viktorija Grigaliūnienė.
Ar galima išmatuoti motinos meilę vaikui, ar tikrai ji didesnė už tėvo?
Aišku, kad ne. Kūdikis auga mamos įsčiose ir jos ryšys su juo yra stipresnis. Mamai dainos skiriamos turbūt todėl, kad jai tenka dalia būti su vaiku: jį maitina, migdo, dainuoja lopšines, prisiriša prie jo ir prisiima daugiau atsakomybės. Ne be reikalo ji daug kur vaizduojama apglėbianti vaikus. Tačiau apkabindama juos nelabai palieka vietos tėčiui. Iš tiesų abu tėvai vienodai daro įtaką ir kiekvienas skirtingu amžiaus tarpsniu diegia tam tikras vertybes.
O kaip yra dėl pirmųjų gyvenimo metų? Gal pirmaisiais gyvenimo metais mamos meilė svarbesnė?
Kūdikis pratęs prie mamos, ją labiau pažįsta, nes 9 mėn. gyveno kartu su ja ir joje, jautė, kaip plaka jos širdis, užuodė. Naujagimiui labai svarbu jaustis saugiam, nes nėra savarankiškas, negali pats patenkinti savo fiziologinių, šilumos, mitybos poreikių. Aišku, saugiausiai jaučiasi su mama, nes ją pažįsta.
Tačiau negalime sakyti, kad kūdikystėje tėčio vaidmuo nesvarbus. Ne veltui mes dažnai sakome, kad ne moteris, bet šeima „laukiasi” kūdikio, abu tėvai. Psichologai skatina tėtį bendrauti su negimusiu kūdikiu, jį kalbinti, glostyti. Tada vaikelis pripranta prie tėčio kaip ir prie mamos, atpažįsta jo balsą ir su juo susijusius garsus. Netiesa, kad negimęs kūdikis negirdi. Jis nuo tam tikro nėštumo mėnesio viską girdi, nes formuojasi klausos organai.
Gal mūsų vyrai per daug nuolankiai užleidžia mamai vietą prie vaiko?
Tėtis yra tvirtesnis, ištvermingesnis, ramesnis. Todėl gerai, jei kūdikį guldo, užklosto ir paglosto. Tikėtina, kad tada mažas vaikas, kuris jautė tėčio stiprybę ir ramybę, būdamas jau 3-4 m., nejaus baimių. O kai mama sako mažyliui „Tu miegok, nebijok”, bet pati dėl jo bijo, vaikas perima baimę.
Kai pas mane ateina pervargusios mamos ir skundžiasi, kad vaikas neramus, hiperaktyvus, visada klausiu, ar yra tėtis, kodėl negali su juo palikti vaiko ir išeiti pasivaikščioti, bent valandą skirti sau dėmesio. Daugelis atsako: „Oi, aš nepasitikiu. Kaip paliksiu tėčiui? Jis daug ko nepadarys.” Jis puikiai susitvarkys! Tik kai kurie vyrai dar labai nedrąsiai imasi vaiko priežiūros. Bet yra ir tokių, kurie vieni augina tris vaikus ir susitvarko. Pažįstu vieną šeimą. Mama, vaiką paauginusi iki 1,5 m., išvyko į užsienį ir atžalą paliko dirbančiam tėčiui. Jis mažylį prižiūri, su juo bendrauja, skiria daug dėmesio. Kartais man net kyla klausimas, ar vaikui tiek būtų davusi mama.
Daugelis mano, kad motina vaiko širdį pripildo šilumos ir meilės, o tėvas paruošia gyvenimui, augina pasitikėjimą savimi.
Gamta nemėgsta tuštumos, todėl vaikas turi ir tėtį, ir mamą. Mama bendrauja su vaiku žodžiais, labiau glosto, glaudžia, perduoda savo moteriškas savybes: vaiką moko būti švelnų, atjaučiantį, globojantį, nes tokia yra pati. O tėtis vaiko gyvenimą pripildo labiau aktyvios veikos: žaidžia, kilnoja, kartu ropoja, juokiasi.
Tačiau negalima labai kategoriškai skirstyti, kas ką duoda vaikui. Vaiko savivartę formuoja ne tik tėtis, bet ir mama, kai yra giriamas. Deja, daugelyje lietuvių šeimų būdinga negirti vaiko, kai ką nors padaro gerai. Tėvams atrodo tai savaime suprantama. O kai nusižengia ar kas nors nepavyksta, iškart pabrėžia: „Oi, koks tu nevėkšla.” Pvz., jei vaikas pats puodelį arbatos nunešė ir padėjo į kriauklę, tėvai nereaguoja. Tačiau jei nenusinešė arba, neduokdie, išpylė arbatą, puola barti.
Galbūt mama ir tėtis kitaip pasiskirstę darbus. Mama daugiau atlieka namų ruošos darbų, todėl jei duktė ar sūnus nuvalo stalą ar ką nors kita padeda, reikia pagirti. Lygiai taip pat ir tėtis, jei vaikas atneša kastuvėlį ir bando kasti, jei paduoda įrankį taisančiam automobilį, turi pasakyti: „Koks tu stipruolis, koks geras pagalbininkas!” Labai svarbu, kad vaiką girtų abu tėvai.
Ar tėčio meilė išmintingesnė nei mamos, kuri vaiką myli besąlygiškai?
Nė vienas jų neturėtų paleisti vadelių, nematyti vaiko ydų, jo nekontroliuoti. Šiais laikas labai dažnai vaikas ima valdžią, net trimetis šokdina mamą. Kai ji ko nors paprašo, atkerta nieko nedarysiąs ir veikia ką panorėjęs. Todėl mama dažniausiai padaro už jį. Tai rodo, kad ji nėra autoritetas.Taip formuojama nuomonė, kad mama myli vaiką, todėl viską jam leidžia. „Kaip barsiu, reikalausiu, juk jį be galo myliu”, – teisinasi. Tai iškreiptas meilės suvokimas.
Lygiai taip pat kartais elgiasi tėtis. Mama lyg ir taiko bausmes, bet jis nuolaidžiauja. Kai mama barą vaiką, duoda pastabą, pamoko: „Tu nereikalauk iš vaiko, dar mažiukas. Kai užaus, atliks savo pareigas.” Vadinasi, daugelio mūsų nuostatos apie išmintingą tėčio meilę nėra teisingos.
Bausti vaiką reikia iš meilės?
Taip, bet ne fizine bausme, diržu duodant į kailį. Bausmė vaikui – tai privilegijų atėmimas. Tėvai nuo mažens turi tartis, kelti jam sąlygas, pvz., „Susitvarkyk žaisliukus, tada eisime skaityti knygutę.” Jei atsisako, mama ar tėtis turėtų pasakyti: „Jei nesitvarkai, neskaitysime knygutės.” Bausmė moko, skatina vaiką daryti išvadas, kad jei kažko nedarys, negaus to, kas jam patinka.
Tačiau meilė dažnai virsta lepinimu. Kodėl?
Tėvai neturi galvoti, kaip įrodyti savo meilę ir lepinti, leisti vaikui lipti ant galvos. Viena lepinimo priežasčių gali būti tai kad šeima labai ilgai nesusilaukė kūdikio, moteris patyrė persileidimų, dirbtinį apvaisinimą. Ilgai lauktam kūdikiui tėvai viską atiduoda, nes jaučia baimę jį prarasti. Tačiau iš tiesų lepinimas – tai psichologinis vaiko praradimas. Atžalėlė greitai pajaučia, kad gali vadovauti, ir pradeda tai daryti, nes tėvai nėra jam autoritetai. Kad ir kaip būtų, jie turi visą gyvenimą vaikui likti autoritetai.
Kiti nesąmoningai jaučia, kad galbūt kažko neduoda vaikui (neskiria pakankamai laiko ar pan.), ir lepindami tai tarsi kompensuoja. Vaikui viską leidžia, kad pagrįstų savo meilę. Todėl parneša įvairiausių žaislų, daiktų, drabužių, perka brangią aparatūrą… Negalima daiktais įrodinėti meilės.
Kita priežastis – tėtis ar mama turėjo labai griežtus tėvus, kurie auklėjo pagal griežtas taisykles. Todėl savo vaikui leidžia tai, ką jiems drausdavo tėvai. Tai tarsi kompensacija savo vaiko sąskaita.
Priežastis gali būti ir kokia nors nelaimė ar liga. Ligonėliui tėvai stengiasi suteikti viską ir nesuvokia, kad taip trukdo formuotis jo asmenybei. Žinoma, tėvai privalo vaiką slaugyti, juo rūpintis, parūpinti patį geriausią gydymą ir būti šalia, tačiau neturi tenkinti įgeidžių, nesusijusių su sveikata.
Skyrybos – taip pat nereta lepinimo priežastis, kai tėvai konkuruoja vienas su kitu ir vaikas tampa manipuliacijos auka. Jis dažniausiai gyvena su mama pagal namie nustatytas tam tikras taisykles, turi savo režimą, o tėtis pasiima vaiką ir, tarkim, norėdamas atkeršyti buvusiai sutuoktinei, laužo tas taisykles. Tėvas norėdamas padaryti žalos vaiko mamai nesuvokia, kad žaloja vaiką. Padariniai dažniausiai išryškėja paauglystėje.
Ar sunkiau mylėti maištaujantį paauglį? Ar tėvų meilė jam kitokia nei mažam vaikui?
Įprasta manyti, kad mažas vaikas gali būti visoks, vis tiek mielas, o paauglystėje sukelia rūpesčių. Tačiau iš tiesų tėvai vaiką jai ruošia nuo mažumės, ji neužklumpa staiga, nei iš šio, nei iš to vaikas netampa kitoks. Jei jis visada jautė tėvų paramą, rūpestį ir meilę, paauglystėje neturėtų kelti didelių bėdų. Aišku, fiziologija, hormonų audros ir seksualinė raida turi įtakos paauglio elgesiui, paskatina kai kurias nemalonias reakcijas. Tačiau bendravimas labai nepasikeičia, jei šeimoje visada jautėsi saugus. Paauglystėje mes matome rezultatą to, kaip tėvai elgėsi su savo vaiku. Jis nekaltas. Gal ir juokingas pasakymas: „Aš nekaltas, aplinka kalta”, bet iš dalies jis teisingas, nes dėl paauglio šėlionių kalta šeima, artimiausi žmonės.
Tėvų meilės neįmanoma išmatuoti, pačiupinėti. Bet tikrai nėra taip, kad kažkada būna didesnė ar mažesnė. Jei tėvai myli vaiką nuo pat pradžių, tai myli visą gyvenimą.
Kaip tėvams rodyti meilę vaikui, kad nesijaustų nemylimas ir abiejų užmirštas, vienišas?
Jie turi skirti vaikui laiko, mažesniam, žinoma, daugiau, bendrauti, žaisti kartu. Vaikui reikia žodžių, jausmų, jį reikia apkabinti, su juo pakalbėti, pabūti kartu, paglostyti, mažesniam kartkarčiais pasakyti: „Aš tave labai myliu, tu man esi labai svarbus.” Vaikui labai svarbu fizinis ir emocinis kontaktas. Kaip tik to taip trūksta lietuvių šeimose, nes yra per šalti. Kai kurie vyrai mano, kad jiems vaiką apkabinanti nevalia, nes tai silpnumo požymis. Tačiau lytėjimas meilei yra svarbus. Juk ir patys vyrai taip pat nori, kad juos žmona liestų, glostytų, neretai psichologui guodžiasi, kad ji neskiria dėmesio… Net katė, kuri vaikšto viena, ateina prie šeimininko, glaustosi, nori būti paglostyta.