Kai kūdikio žindymo etapas praeina, apie visą šį procesą kažkaip keista kalbėti. Pasidalinsiu šio reikalo užbaigimo patirtimi, nes nemažai mamyčių to klausia. Ir suprantu, kodėl.
Tik pradėjus maitinti naujagimį, atrodo, pagrindinis tikslas buvo – kad tik pavyktų, kad tik ilgiau. Tačiau kai tas mažylis su kiekvienu mėnesiu darosi vis mažiau panašus į mažylį, pradedi galvoti, kada ir kaip reiktų užbaigti šį etapą. Štai keletas punktų iš mūsų patirties.
Greitai ar neskausmingai?
Kai pradėjau domėtis, kokie žindymo nutraukimo būdai yra siūlomi, susidariau įspūdį, kad arba tai turi būti paimta ir nutraukta iš karto, tokiu atveju keletą dienų ar ilgiau mažyliui būna labai sunku, kol persilaužia, o ir mamai reikia kažkaip susitvarkyti su vis dar besikaupiančiu pienu, arba galima laukti, kol mažylis pats atsisakys. Tai nebūtų skausminga, bet… O ką, jei tai tęsis ilgai? O ką, jei iki 3 ar 5 metų? Juk girdėjote istorijų, jog yra ir tiek ilgai žindančių mamų. Abu šie variantai man atrodė nelabai priimtini. Kažkaip pavyko rasti tarpinį variantą: ir gana greitai, ir tikrai neskausmingai. Ir man, ir mano vaikui.
Kam čia ką skauda?
Šiaip dažniausiai atrodo, kad žindymo nutraukimas labiausiai skausmingas vaikui. Tačiau turiu prisipažinti, kad kai dar maitindama pati pagalvodavau, jog greitai su tuo atsisveikinsim, man pačiai skaudėdavo širdį. Keista dabar taip sakyti, bet aiškiai atsimenu tą jausmą. Juk tai kažkas tokio ypatingo, kas sieja mamą ir vaiką nuo pat pirmųjų jo gimimo valandų. Žodžiu, sunku tai išsakyti ir greičiausiai tai supras tik mamos. Tik norėjosi pasakyti, kad skausminga ne tik mažajam, bet ir mamai. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai, jeigu tenka nutraukus maitinimą kažkaip susitvarkyti su besikaupiančiu pienu.
Laukti. Štai ką nusprendžiau daryti aš. Laukti ir stebėti, kada mažoji pradės rodyti didėjančio savarankiškumo ženklus: vaikščioti, lengviau pasilikti su kitais žmonėmis, valgyti pati. Bet tai tik pasyvūs veiksmai. Labai svarbūs yra kiti – aktyvūs.
Žindymas – ne migdymui. Manau, čia vienas iš pagrindinių dalykų lemiančių greito ir neskausmingo ar ilgo ir varginančio žindomo nutraukimo procesą. Jeigu mažylis naktį keliasi valgyti kas valandą ar dvi, greičiausiai jis yra įpratęs taip pereiti iš vienos miego fazės į kitą, kai trumpam prabunda. Jeigu ir dieną mažylis yra užmigdomas žindant – atsisakyti maitinimo bus labai sunku. Taigi, jeigu mamytė jau pradeda galvoti apie žindymo nutraukimą, manau, pirmiausia reikia susitvarkyti su šiuo reikalu: atskirti žindymą, kaip valgymą, nuo migdymo. Tai mažylio galvoje turėtų būti du tarpusavyje mažai susiję dalykai.
Kaip tai padaryti? Prieš miegą turėtų būti numatyti ir kasdien besikartojantys miego ritualai ir paskutinis veiksmas prieš užmiegant turėtų būti ne maitinimas, o, sakykime, lopšinė, paglostymas, pasūpavimas (bet ne sūpavimas, kol užmigs, nes taip gali tekti sūpuoti kas valandą naktį). Paguldžius į lovytę pavargusį (ne prieš valandą po ankstesnio miegelio) mažylį, jį glostydavau, dainuodavau, jam atsikėlus vėl paguldydavau. Kelias pirmas dienas – tai varginantis procesas, bet po to vaikas pasiduoda ir supranta, kad nuo šiol užmiegama bus taip. Tokie mokymosi miegoti epizodai vis pasikartodavo: tai po ligos, kai būdavo įpratusi miegoti su tėvais lovoje, tai atsisakant maitinimo ir pan.
Taigi, pradedant galvoti apie žindymo atsisakymą, man buvo svarbu būti tikrai, kad mažoji užmiega ne su žindymo pagalba.
Kokie dar artumo su mama būdai?
Jų reikia ieškoti. Daugiau apsikabinimų, prisiglaudimų, panešiojimų, pažaidimų. Jie padeda mažyliui patirti artumo su mama jausmą, kuris galiausiai žindant lieka vienu iš svarbiausių aspektų, kitais būdais.
Pabandyti atsisakyti tam tikrų maitinimų. Pirmiausia – dienos metu rytinio. Žiūrėti kaip mažylis jaučiasi. Po kurio laiko – antrojo. Dar vėliau ir kitų dieninių maitinimų. Aš žindymą užbaigiau, kai po kažkur mėnesio tik naktinio maitinimo vieną naktį ir jo neprireikė. Kitą naktį prireikė, o dar keletą kitų – ne. Taigi, tai buvo atsisakymas pamažu.
Reziumė
Mažylę maitinau 1 metus ir 3 mėnesius. Galiu sakyti, kad žindymo atsisakėme kartu ir pamažu. Aš nepatyriau jokių nemalonumų – nei psichologinių (kaip rašiau dėl greito nutraukimo), nei fiziologinių (retėjant maitinimams pieno pasigamina atitinkamai vis mažiau ir mažiau).
Manau, svarbiausias dalykas padėjęs šį scenarijų mums įgyvendinti – miego ir maitinimo atskyrimas, išmokimas užmigti kitaip, ne žindant. Žinau, kad kitos mamos renkasi kitus būdus atsisakydamos žindymo ir nesakau, kad jie negeri. Bet tuo pačiu pasidalindama savo patirtimi tikiu, kad ji kažkam gali praversti.
Na, o žindymo atsisakiusių mamyčių noriu paklausti: kada ir kaip jūs tai padarėte? Greitai ar neskausmingai? Ar ir taip, ir taip?
