Daiva sako, kad kūdikio gimimas yra pirmasis pasaulio stebuklas. Kaip jai sekėsi šio stebuklo susilaukti – švieži įspūdžiai, mat dukrytei Aušrinei vos mėnuo.
Kitokia nėštumo pradžia
Visada svajojau padaryti vyrui staigmeną, kai sužinosiu, kad mūsų šeimą papildys mažas angelėlis, tačiau viskas buvo kitaip. Tą spalio 28 dienos naktį besisukdama lovoje pajutau labai stiprų skausmą pilvo apačioje, skaudėjo stipriai, tačiau buvau rami, kadangi kelias dienas prieš tai nėštumo testas rodė liūdną vieną brūkšniuką.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Tiesa ir mitai apie cezario pjūvį
Kokio amžiaus vaikas labiausiai pavydi gimusio brolio ar sesers?
Pamaniau, gal pasitempiau ką nors keldama ar pasisukau ne taip. Ryte prabudus skausmas toks pats, vakare jis irgi nedingęs, vaistai neapmalšina, tad važiuoju į ligoninę – gal apendicitas? Giliai širdy žinau, kad laukiuosi, bent jau visa širdimi tyliai prašau, kad taip būtų.
Ligoninėje pirmiausia siunčia apžiūrai dėl apendicito, tačiau nuvykus ten, pasiunčia… į gimdymo namus. Paguldo. Padaro echoskopą, nėštumo nėra. Ryte tyrimai, dar echoskopas, apžiūros, ir padarius kraujo tyrimus paaiškėja, kad aš laukiuosi, tik neaišku ar nėštumas vietoje. Po kelių dienų nerimo, ašarų ir nusivylimų pasimato taškiukas. Mes turėsime vaikutį!
Nėštumas ir mokslai
Nėštumas klostėsi gerai, dirbau visą laiką, po darbo papildomo darbelio irgi nenumesdavau, taip pat ir mokiausi, visur su leliuku: ir į konferencijas, ir į komandiruotas, ir į paskaitas, ir į egzaminus.
Išėjus atostogų pasidariau papildomus tyrimus dėl kojų tinimo, paaiškėjo, kad man preeklampsija, tačiau jaučiausi labai gerai. Su dukryte pilvelyje rašėme baigiamąjį darbą, ir širdyje prašiau jos, kad tik neateitų anksčiau, gi mums dar reikia ir apsiginti tai, ką parašėme.
Viskas vyko pagal planą: diplominį parašiau, apsigyniau, liko tik atsiimti diplomą.
Dieną prieš diplomų teikimą nuvykau pas gydytoją.
Po apžiūros paaiškėjo, kad iki gimdymo dar toli, tačiau kraujo spaudimas labai aukštas, todėl guldo į ligoninę, juokauti nebegalima. Nuliūstu, gi tiek stengėmės su dukryte, o dabar neteks dalyvauti šventėje?.. Kitą dieną daktarytė išleido į šventę kelioms valandoms.
Spaudimą sureguliavus išleidžia namo, nors tą dieną buvo terminas gimdyti. Atsisveikindama juokais sakau, kad greit pasimatysim.
Dienos bėga, o mes vis labiau nekantraujame pasimatyti su dukryte, mūsų Aušrinyte. Liepos 7 dieną buvo vyro krikšto sūnaus gimtadienis, kalbėjome, kad būtų labai gražu padovanoti jam pusseserę šia gražia proga, tačiau tą dieną niekas nevyko.
Ankstų pirmadienio rytą pajutau įdomų maudimą.
Nuėjau praustis ir supratau, kad šiandien pasimatysime su dukryte. Pasisakiau akušerėms, prijungė prie aparatų, tonusiukai vaiko geri, tačiau sąrėmių nerodo, matyt, dar silpni.
Po gydytojos apžiūros keliauju į gimdymo skyrių, mane pasitinka nuostabi akušerė, kuri bus drauge visą gimdymo laiką. Sąrėmiai dažnėjo, skausmas stiprėjo, tačiau buvo pakenčiamas.
Po dviejų valandų gimdos kaklelis buvo atsivėręs 3 cm. Greitai prabėgo dar dvi valandos, skausmas vis stipresnis, tačiau džiaugiuosi, gi žinau, kad su kiekvienu sąrėmiu it gėlytė skleidžiasi ir gimti ruošiasi mūsų dukrytė.
Kaklelis sparčiai nesivėrė, nuleido vandenis, ir skausmas tapo nepakeliamas. Kentėjau, vyras „dirbo” drauge, kvėpavom, glostė mane, vis kalbėjo, kokia aš jam brangi ir kokia šaunuolė, nes mergytė greit bus čia.
Skausmui pasiekus kulminaciją, kai tarp sąrėmių nebuvo pertraukų ir pradėjo kilti kraujo spaudimas, nusprendėme pasinaudoti nejautra. Vaistų leidimo procesas nemalonus, ne iš pirmo karto pavyko, tačiau skausmai aprimo, nors ir trumpam.
Tačiau kiekviename gėryje slypi ir velniuko pėdos.
Rimstant skausmams staiga dingsta vaiko tonusiukai. Subėga visas gimdymo skyriaus personalas, o aš drebu, nes prasidėjęs vidinis šokas atima gebėjimą kalbėt, akimis šaukiu: „darykite ką nors, operuokite, jei reikia”. Po 10 minučių pasigirsta tylūs dukrytės širdies dūžiai. Mintyse padėkoju, ir nepraėjus nei valandai po to sužinau, kad gimdos kaklelis atsivėręs jau 6 cm. Šaunu, epiduras išjudino ledus. Dar valanda, ir jau 9 cm. Apsidžiaugiu, jau greit. Širdis kulnuose, jaudulys daro savo…
„Pradedam, stumiam”, – girdžiu medikų sakomus žodžius, ir, vyro padedama, stipriai stumiu. Nieko. Stumiu dar kartą ir dar, tačiau ledai juda labai lėtai. Klausau gydytojos nurodymų, gal pavyks išvengti plyšimo?
Susikaupiu, pailsiu ir iš visų jėgų vėl stumiu. Išgirstu skardų balsą, tai ji, mano mažylė, mano svajonė, mūsų kūrinys. Ašaros bėga, vyras bučiuoja, širdis dėkoja Dievui.
Jau visą mėnesį žiūriu į ją ir galvoju, kad kūdikio gimimas – tai pirmasis pasaulio stebuklas.
Daiva
