Vaikystėje, kai nueidavau į svečius pas vieną savo draugę, mano ausims ten visada būdavo truputį keista. „Mamyte, ar Jūs galite?..“ – tos šeimos vaikai tik taip kreipdavosi į mamą. Dabar tas metas, kai visa, kas keista, norisi išsiaiškinti.
Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.
„Tu, Dieve“
Nežinau, kas draugės namuose padiktavo tokį toną, turbūt suaugusieji. Bet jei tonas nebūtų buvęs padiktuotas, kas vaikams būtų mama ir tėtis – „Tu“ ar „Jūs“, kaip yra žmogiška, natūralu, kuris kreipinys ateina iš vaiko širdies gelmių, klausiu psichologės. „Pirma mintis, išgirdus šį klausimą yra tokia: į Dievą, kuris yra aukščiau už mus visus, kuris sukūrė viską, ką turime, jaučiame, matome, žmonės kreipiasi „Tu“ – ir labai dažnai liepiamąja nuosaka, pavyzdžiui, „Duok man jėgų“, „Padėk man“… Nė viena kalba, kurią moku, žmogus kreipdamasis į Dievą nesako „Jūs“. Tai rodo, kad Dievo ir žmogaus santykis yra labai intymus bei artimas. Manau, tai galėtų būti atramos taškas ieškant atsakymo į klausimą, kas yra žmogiška ir natūralu“, – sako psichologė Dovilė Jankauskienė.
Turinys svarbiau nei forma
„Kreipinys „Tu“ yra paprastesnis, nuoširdesnis, rodo artimą ryšį, sukuria jaukesnę atmosferą, žmonės, kurie tujinasi, jaučiasi labiau atsipalaidavę. Formalusis „Jūs“ parodo didesnį žmonių atstumą, yra apaugęs įvairiomis taisyklėmis, klišėmis, „protokolais“, kurių, kaip ir per diplomatinius pokalbius, reikia mokytis, bet kartu (deja, ne visada) jis lyg ir rodo daugiau pagarbos. Antra vertus, „Tu“, kuriuo žmogus kreipiasi į Dievą, taip pat yra pagarbus, šviesus“, – sako psichologė.
Paprastai žmogui sakydami „Jūs“ atrodo, kad siekiame išlaikyti atstumą, tujindami lyg prisileidžiame arčiau. Tačiau svarbiausia yra ne forma, o tai, ką į ją įdedame. Pavyzdžiui, sakome „Jūs“ močiutei, kurią be galo mylime, o „Ko Tu nori?“ – žmogui, kurio nemėgstame.
Jei žmones sieja tikras, tvirtas ryšys, nė vienas kreipinys nepadarys žalos ar pridės naudos. Sakydami „Jūs“ nepradėsime gerbti žmogaus, kurio negerbiame, o „Tu“ pagarbos nesumenkins, jei tai sakome iš tikrųjų gerbiamam žmogui. Svarbiausia yra tai, kokį jausmą, santykį, informaciją mes įdedame į vieną ar kitą kreipinį.
Jei žmogui „limpa“ „Tu“ arba „Jūs“ – ir visi dėl to jaučiasi gerai, tai greičiausiai rodo, kad tarpusavio santykiai yra geri. Tačiau jei kreipinys verčia jaustis nesmagiai, sukelia sunkumo jausmą, reikia ieškoti priežasties, kodėl taip yra. Svarbiausia – mūsų pačių būsena, o ne jos išraiška.
Amžinai maži
Jei tėtis ar mama reikalauja būti vadinami „Jūs“, ką tai byloja apie tarpusavio santykius? „Jei klausimas, kaip šaukti, yra labai jautrus mamai ar tėčiui, tai tikrai kažką slepia. Gali būti, kad žmogus yra patyręs pažeminimą, nepagarbą ir bijo dar kartą tai patirti, todėl apsidraudžia: juk jei sako „Jūs“ – vadinasi, gerbia. Viena mama yra prasitarusi, kad mokyklą lankyti pradėjusiems savo vaikams prisakė kreiptis į ją „Jūs“. Pasak moters, taip ji neva užbėgusi įvykiams už akių: paauglys gali pasakyti, tarkim, „Eik tu š…“, o „Eikite jūs š…“ tikrai nesakys. Iškart kyla klausimas, kodėl mama jaučiasi taip, lyg vaikai galėtų tai padaryti, ir tarsi siekia uždrausti negerbti. Bet jei vaikas „gerbia“, nes bijo, tai nėra tikroji pagarba“, – yra įsitikinusi D.Jankauskienė.
Kartais atžaloms primetamas ne pagarbusis „Jūs“, o malonybinis „mamytė“, „tėvelis“. Neretai būna, kad jau ir suaugę vaikai, regis, nesugeba išsikapstyti iš tokio priverstinai mažybinio santykio. „Mamos ir tėčiai, kurie siekia, kad vaikai juos tik taip vadintų, paprastai yra labai reiklūs, taip pat – ir tarpusavio santykiams, todėl nubrėžia ribą: kitokių santykių būti negali, tik tokie. Tai susiję su siekiu viską kontroliuoti, diktuoti, laikytis plano, demonstruoti, esą kokie geri mūsų santykiai, kaip gražiai sutariame, kaip meiliai vienas kitą vadiname. Tokiose šeimose augantys vaikai žino, kaip baisu kažką negražaus, nemalonaus pasakyti mamytei. Jei vaikai bijo tėvų, bijo kitaip juos vadinti, paprastai iš šio kreipinio – vadinasi, ir iš tokių santykių niekada ir neišauga.“
„Baba“ nebūsiu
Su mada mamą ar tėtį šaukti vardu bent jau aš pirmą kartą susidūriau prieš bene dešimt metų. „Justinas“, – pataisydavo tėtis sūnų, jei šis šaukdavo tėtį kaip įprasta. „Mama ir tėtis vaikui yra vieninteliai ir labai ypatingi, todėl sveika, kai kreipinys tai ir rodo. Justinų yra keli tūkstančiai, o tėtis – vienintelis. Tėtis ir mama vaikui turi būti ne draugai, bičai, o tėtis ir mama, nes taip jis jaučiasi saugus.
Svarbu padėti mažiesiems suprasti šeimos ryšius ir aiškiai juos įvardyti. Man labai gražu, kai tėvai prie vaiko, kol jis dar mažas, į savo mamas ir tėčius kreipiasi „močiute“, „seneli“ (pavyzdžiui, „Paklausk močiutės“, „Paprašyk senelio“, o ne „Paklausk mano mamos“ ir t. t.), nors patys į juos kreipiasi „tėti“ ir „mama““, – sako psichologė D.Jankauskienė. – Manau (nors tyrimo nesu atlikusi), kad tie tėvai ar seneliai, kurie nori būti vadinami vardais, tiesiog dar nėra pasiruošę būti tėvais ar seneliais, t. y. jie dar nesusitaikę su nauju statusu. Veikliai penkiasdešimtmetei gali būti nelengva susitaikyti su močiutės vaidmeniu, todėl nori, kad ir anūkas ją vadintų Ona“.
Keisti ryšiai
Rūpinamės, kad mūsų vaikai būtų sotūs, švariai ir tvarkingai aprengti, išsimiegoję, saugūs keliaudami, deja, dažnai pamirštame padėti jiems jaustis saugiems kasdieniame gyvenime. Ir tada vaikai patys „įsitaiso“ taip, kaip jiems patogiausia.
„Ar tėtis norėtų kavos?“, – taip aštuoniolikmetė kreipiasi į šalia sėdintį savo tėtį. Ji nesako nei „Jūs“ („Ar norėtumėte kavos?“), nei „Tu“ („Ar norėtum kavos?“), į šalia esantį artimiausią žmogų ji kreipiasi įvardžiu „jis“.
„Kai aš sakau žmogui „Jūs“ arba „Tu“, parodau, koks yra mano ir jo santykis: šiltas ar šaltas, artimas ar tolimas. Bet kai aš kreipiuosi į žmogų „jis“, tai sukelia jausmą, lyg to žmogaus čia net nėra, – sako psichologė. – Ir tai, be jokios abejonės, rodo sutrikusius santykius. Vaikas ne tik nežino, kaip kreiptis į tėtį, bet ir bijo paklausti, todėl pasirinko lyg ir saugų, bet kartu neigiantį, abejingą kreipinį“.
Pasak psichologės, šeimoje, kurioje tėvų ir vaikų santykiai geri, sveiki, tokių rūpesčių nekyla. Kreipinys yra tik santykių formatas, kurį šeima pasirenka. Jei formatas sureikšminamas, tai rodo, kad yra santykių bėdų. Ir tada ryšio, pasitikėjimo, pagarbos stoką bandoma kompensuoti žodžiais. Tačiau tai tas pats, kas sutemus užtraukti gražias gėlėtas užuolaidas. Šeimos gyvenimas už jų tik paslepiamas, bet nepražysta gėlėmis.
Apie žodžių raidą
Teko girdėti, kad darželinukai, jei nėra išmokyti kitaip, į suaugusiuosius paprastai kreipiasi „Tu“, o mokinukai jau griebiasi formalesniojo „Jūs“ – ir tai susiję su vaiko branda, jo raida. Tačiau psichologė D.Jankauskienė nėra linkusi pritarti šiems teiginiams: „Jei šis lūžis būtų susijęs su vaiko raida, jį patirtų įvairiomis kalbomis kalbantys mažyliai. Tačiau yra kalbų, pavyzdžiui, anglų, kuriose „Jūs“ ir „Tu“ turi tiek vieną išraišką, kaip antai you kreipiamasi ir į vaiką, ir į draugą, ir į tėtį, senelį ar gerbiamą profesorių. O tai, koks – familiarus ar formalus santykis juo reiškiamas, lemia jau kiti dalykai.
Mokykla yra didesnė, „šaltesnė“, formalesnė socialinė aplinka nei vaikų darželis. Auklėtojas su vaikais stengiasi užmegzti nuoširdų, šiltą ryšį, o mokytojas „saugo“ atstumą. Net ir fiziškai mokytoją nuo mokinio skiria mokytojo stalas, mokinio suolas, uniforma, griežtesnės bendravimo taisyklės. Jei atsiriša darželinuko bato raištelis, auklėtoja, vaiko žaidimų partnerė, atsiklaupia ir užriša, rodo pavyzdį pati pakeldama šiukšlę nuo grindų, o mokytoja liepia mokiniui ją pakelti, išmesti į šiukšliadėžę, užsirišti raištelius pačiam. Atėjęs į mokyklą vaikas tarsi savaime įsitraukia į formalesnę sistemą. Natūralu, kad jo kalboje atsiranda ir žodis „Jūs“.
Saugūs pokalbiai
Santykių pasaulyje gausu tokių subtilybių, kurios vaikui yra nesuvokiamos. Pavyzdžiui, septynmetis vargu ar supras, kodėl mama į vieną močiutę kreipiasi „Jūs“, o kitą tujina. Vaiką tai gali išmušti iš vėžių: „O kaip aš turėčiau sakyti?“
Psichologė D.Jankauskienė pataria tėvams mokyti vaikus tokio elgesio, tokių kreipinių, kurie padėtų jam jaustis saugiai: „Jei vaikas į suaugusįjį kreipiasi sakydamas „Tu“, o šiam tai nepatinka, galima padaryti pastabą: „Kodėl tujini vyresnį žmogų?“ Tačiau vaikas kad ir pasijus nesmagiai, liks nieko nesupratęs. Tėvų ir kitų suaugusiųjų užduotis yra pasirūpinti, kad jis nepatektų į tokias nemalonias aplinkybes. Jam reikėtų pasakyti: „Norėčiau, kad man sakytum „Jūs“, nes mūsų šeimoje taip įprasta“, „Auklėtojai reikia sakyti „Jūs““… Žinodamas bendravimo taisykles vaikas jausis saugus.“
Dėdės, tetos ir kiti ponai
„Mūsų laikais vaikai giminės vyrus ir moteris vadindavo dėdėmis ir tetomis, žinoma, išskyrus mamas, tėčius ir senelius. Pati esu teta, bet sesers vaikai mane šaukia vardu. Esu jiems tiesiog Lina, o ne teta Lina. Ar tai gerai?“, – klausia viena skaitytoja. „Kaip vaikai vadina giminės tetas ir dėdes, taip pat labiausiai priklauso nuo to, koks tonas yra priimtas, kokios šeimos ir giminės tradicijos – jos paprastai keliauja iš kartos į kartą. Man gražu, kai kreipiamasi „Dėde Jonai“ ar „teta Nijole“, juk ne tiek daug tikrų dėdžių ir tetų vaikai turi. Kas kita, kai dėdėmis ir tetomis vadinami svetimi žmonės, pavyzdžiui, praeiviai gatvėje. Dėdė, teta turėtų rodyti giminystės ryšį, vaiko santykį su tuo žmogumi“, – sako psichologė.
„Gana dažnai į nepažįstamą žmogų vaikai mokomi kreiptis „ponas“, „pone“. Tai šiek tiek dvelkia tais laikais, kai vieni kitiems buvome „draugai“. Antra vertus, tai susitarimo ir mentaliteto klausimas, antai Paryžiuje į moteris kreipiamasi „madmuazel“, „madam“, nes taip įprasta. Svarbiausia – bendravimas neturėtų kelti įtampos. Manau, kasdienai nereikia protokolo, bendravimo kodo. Bendraukime taip, kad visi jaustųsi gerai.“
