JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Sukurta platforma pranešti apie patyčias mokykloje

Sukurta platforma pranešti apie patyčias mokykloje, bet kliudo “skundiko” stereotipas

Pasak psichologės Eglės Sirvydytės, prieš patyčias mokyklose kovojama jau daugelį metų, tačiau nutylėtų ar neišspręstų patyčių atvejų vis dar yra. Viena iš priežasčių – itin gyvas „skundiko“ stereotipas ir baimė, kad atskleidus nemalonią padėtį ji gali tik dar labiau pablogėti.

Neseniai Lietuvoje startavo elektroninė platforma mokykloms „Patyčių dėžutė“, kuri suteikia galimybę greitai reaguoti į patyčias, anonimiškai pranešti apie jas bei sulaukti skubios pagalbos.

Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio www.smm.lt/patyciu-dezute nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį  nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką.

Naujoje „Reagavimo į patyčias ar kitokį smurtinį elgesį mokykloje atmintinėje“ konkrečiai atsakoma į klausimus: ką daryti pastebėjus patyčias ar smurtinį atvejį, kaip elgtis, jei tyčiojamasi iš tavęs, kaip reaguoti patariama tėvams, kokią pagalbą suteiks mokykla, kaip atskirti patyčias nuo konflikto ir kitus dažnai kylančius klausimus. ŠMSM parengtą atmintinę atsisiųsti galima čia: https://bit.ly/2YZt2no.

Pasak psichologės Eglės Sirvydytės, prieš patyčias mokyklose kovojama jau daugelį metų, tačiau nutylėtų ar neišspręstų patyčių atvejų vis dar yra. Viena iš priežasčių  itin gyvas „skundiko“ stereotipas ir baimė, kad atskleidus nemalonią padėtį ji gali tik dar labiau pablogėti.

Psichologė atkreipia dėmesį: jei vaikas ar paauglys sakosi patiriąs patyčias, dažniausiai tai reiškia, kad patyčios ir psichologinis smurtas kartojasi. Be to, patyčios vyksta vaikui ar paaugliui svarbioje ir jautrioje aplinkoje  namuose, mokykloje arba tarp bendraamžių. Tai konkretus žmonių ratas (ar tai būtų šeima, ar klasė, ar užklasinės veiklos būrelis), kuris funkcionuoja pagal tam tikras schemas ir taisykles. Pavyzdžiui, ten jau yra susiformavę lyderiai arba neginčijami galios autoritetai.

„Dažnu atveju patyčių lauke vaikas ar paauglys jaučiasi per silpnas savo jėgomis kažką pakeisti ir tikrai dažnai abejoja, ar išvis verta prabilti. Nesaugumas, kurį išgyvena patyčių auka, yra dvejopas: ji ne tik jaučiasi nesaugi ką nors keisti, bet ir patiria be galo didelį nesaugumą, orientuotą į ateitį – o kas, jei paprašius pagalbos bus tik dar blogiau?“  sako psichologė.

Patyčias patiriančios aukos sprendimą tylėti ir vengti apie tai kalbėti, anot E. Sirvydytės, gali lemti aplinkoje įtvirtintas ir pateisinamas psichologinis smurtas. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra įprasta girdėti patyčias vienas kito atžvilgiu, paaugliui ar vaikui gali neužtekti įgūdžių atskirti ir įvardinti, kad elgesys, kurį jis patiria, yra patyčios, arba kad toks elgesys nėra tinkamas.

„Drąsą kalbėti apie sunkumus lemia ir atvirumo kultūra. Ši kultūra reiškia, kad tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems jų aplinkoje yra būdinga komunikuoti, dalintis savo jausmais ir išgyvenimais  tiek pozityviais, tiek negatyviais. Pavyzdžiui, jei mokykloje mokytojai ir administracija nėra linkę dalintis ir atvirai kalbėti apie iššūkius ir sunkumus ir palaikyti vienas kitą, būti dėmesingiems vienas kitam, sunku tikėtis, kad šie mokinių įgūdžiai lavės“,  aiškina E. Sirvydytė.

Pasak jos, namų aplinkoje didžiausias paskatinimas mokinį atsiverti yra kasdienė bendravimo praktika. Pravartu kasdien skirti kokybiško bent kelias minutes (būtinai atidėjus visus kitus rūpesčius į šalį, palaikant akių kontaktą) dėmesio dozę, kviečiant vaiką pasidalinti savo jausmais. Pasikalbėti apie tai, kaip praėjo diena, kas įvyko naujo, kas buvo lengva, o kas sunku. Nederėtų kaltinti, teisti, visada padėkoti už atvirumą ir pastiprinti vaiką savo tikėjimu juo, meile ir palaikymu.

„Dažnai tėvai pernelyg sureikšmina vaikų veiklos rezultatus ir produktyvumą  kokį pažymį gavai, kaip pasisekė atsiskaitymas, kaip išnaudoji savo laiką, kodėl neatlieki vienos ar kitos užduoties namuose, kaip išlaikysi egzaminus, ką veiksi baigęs mokyklą. Norėtųsi, kad tėvai suprastų, jog mūsų produktyvumą, laimėjimus ir elgesį lemia ir mūsų psichologinė būsena, ir gebėjimas įveikti sunkumus, pažįstant savo jausmus, mintis ir jų priežastis“,  sako psichologė.

Pasak E. Sirvydytės, kaip ir namuose, taip ir klasėje  tiek auklėtojams, tiek tėvams reikia būti budriems ir pastebėti vaiko nežodinę išraišką bei elgseną. Jei vaikas nelanko pamokų, bėga iš mokyklos, dažnai atrodo nusiminęs ar liūdnas, tai gali būti ženklas, kad jis patiria patyčias ar santykių su kitais sunkumus. Tokiu atveju tėvai ar auklėtojai radę akimirką turėtų pasikalbėti asmeniškai, parodant dėmesį ir supratingumą. Tuo tarpu klasių auklėtojams pravartu bent kartą per savaitę suburti mokinius, kad jie galėtų pasipasakoti, kas buvo sunku ir kas pradžiugino.

„Mokykla turėtų veikti kaip vientisas organizmas. Jei mokinys tvirtai žinos, kad egzistuoja sistema, kuri užtikrins jo saugumą  fizinį ir emocinį, tai tikėtina, kad jis praneš apie patyčias ar kitokį savo ar kitų patiriamą smurtą. Todėl būtina nuolat  per pamokas, klasės valandėles ar skelbimo lentoje  priminti apie esamą pagalbą  tada vaikai žinos ne tik į ką kreiptis, bet ir tai, kad mokyklos bendruomenė nebus abejinga bet kokio psichologinio smurto atveju“,  įsitikinusi psichologė.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI